Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Pedofilija Katalikų bažnyčioje: 7 klausimai-atsakymai 

2019 kovo 18 d. 16:00
Neseniai Gdanske buvo nukelta žinomo kunigo Henryko Jankowskio statula, kai pasirodė naujų kaltinimų dėl pedofilijos šiam velioniui judėjimo „Solidarumas“ rėmėjui.
Neseniai Gdanske buvo nukelta žinomo kunigo Henryko Jankowskio statula, kai pasirodė naujų kaltinimų dėl pedofilijos šiam velioniui judėjimo „Solidarumas“ rėmėjui.
AFP/Scanpix nuotrauka

Vasarį Vatikane praėjo neeilinis susitikimas seksualinės prievartos prieš vaikus Katalikų bažnyčioje klausimu. Vyskupai iš viso pasaulio, Vatikano pareigūnai, ekspertai ir bendruomenių vadovai susirinko į trijų dienų trukmės konferenciją. Plačiai aprašytas įvykis baigėsi aptakiu popiežiaus Pranciškaus pareiškimu.

Pranešimai apie lytinę prievartą Katalikų bažnyčioje pastaruosius keletą metų pasirodo labai dažnai. Portalas Meduza.io kartu su Rusijos mokslų akademijos filosofijos instituto profesoriumi Aleksejumi Zigmontu nutarė išsiaiškinti šio reiškinio priežastis.

Kas dažniausiai tampa prievartos aukomis?

Dažniausiai kalbama apie seksualinę prievartą prieš nepilnamečius asmenis, tačiau tai ne visada būna pedofilija: daugiau nei pusė atvejų susiję su 11–15 metų paauglių seksualiniu išnaudojimu.

Nusikaltimų pobūdis svyruoja nuo „neleistino elgesio“ iki nuolatinių, sistemingų prievartavimų. Daugiau nei trys ketvirtadaliai aukų – vyriškos lyties. Dauguma prievartautojų – vyrai, tačiau pasitaiko ir moterų. Sprendžiant iš aukų pasakojimų, šventikai neretai juos spausdavo santykiauti remdamiesi savo autoritetu arba pasinaudodami palankia proga likti akis į akį su auka – tarkim, per išpažintį. Pavyzdžiui, šventikas galėdavo sakyti, kad jis yra „Dievo įsikūnijimas Žemėje“, kad jo veiksmai aukos atžvilgiu „vardan gero“ ir tt.

Praktika rodo, kad kartais išnaudojimas gali atrodyti kaip homoseksualus asistavimas, trunkantis kelis mėnesius ar net metus, pavyzdžiui, kuomet kunigas buvo aukos mokytoju mokykloje.

Prievartos prieš suaugusius asmenis atvejų žinoma gerokai mažiau. Daugumoje tai buvo pavieniai prievartos aktai, tačiau pasitaikydavo ir „santykių“ kurie galėdavo tęstis ganėtinai ilgai.

Viena aukų pasakojo apie tokius „santykius“ su katalikų kunigu. Jie prasidėjo kuomet aukai tebuvo penkiolika metų ir truko aštuonerius metus, per tą laiką ji pasidarė tris abortus. Tačiau tai pakankamai radikalus atvejis. Praktika rodo, kad kartais išnaudojimas gali atrodyti kaip homoseksualus asistavimas, trunkantis kelis mėnesius ar net metus, pavyzdžiui, kuomet kunigas buvo aukos mokytoju mokykloje.

Dar viena didžiulė problema – kuomet kunigai išnaudoja vienuoles. Pirmasis apie šį reiškinį prabilo ir jį pripažino popiežius Pranciškus. Iki tol ši problema beveik nebuvo minima.

Seksualinė prievarta katalikų bažnyčioje – nauja problema ar apie ją tiesiog nebuvo kalbama?

Pati problema nėra nauja – apie homoseksualumo apraiškas tarp dvasininkų buvo rašyta jau XI amžiuje. Apie seksualinę prievartą nepilnamečių atžvilgiu iki 1930 m. beveik nieko nebuvo negirdėti. Apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje prabilta devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje, kuomet šią temą ėmė nušviesti JAV, Kanados, Australijos, o vėliau ir Europos bei Lotynų Amerikos žiniasklaida.

Kokie problemos mastai?

Kai kuriose šalyse aukų skaičius gali siekti tūkstančius. Nuo 1990-ųjų vien amerikiečių parapijos buvo priverstos išmokėti apie 1,2 mlrd. dolerių kompensacijų daugiau nei tūkstančiui aukų.

Pagrindinė problema – ne tai, kad jausdamos kunigo autoritetą aukos linkusios nutylėti išnaudojimo atvejus. Kur kas didesnė problema ta, kad kunigų daromus nusikaltimus dangsto vyskupai, o pastaruosius ilgus metus dangstė Šventasis sostas. Dar labiau padėtį sunkina tai, kad nemažai atvejų pavyko „užglaistyti“ ir susitarti su aukomis pinigų pagalba.

Tai labiau „Trečiojo pasaulio“ šalių problema, ar ji apima ir JAV bei Europos šalis?

Greičiausiai šis reiškinys paplitęs daugmaž visur vienodai, tiesiog apie JAV ir Europą turima daugiau informacijos. Kai kuriose šalyse valstybinės tyrimų komisijos veikia nuolat, pavyzdžiui, Airijoje. Keliamos bylos. Pranešimų apie patirtą seksualinę prievartą kiekis tiesiogiai priklauso nuo viešumo galimybės ir to, kiek tai yra dangstoma parapijų lygyje.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Indijoje, aukos praneša apie prievartos ar priekabiavimo atvejus itin retai, tad ir apie problemos mastą galime spėti tik apytiksliai. Kai kuriais atvejais prievartos specifika keičiasi priklausomai nuo šalies, pavyzdžiui, Afrikoje dėl AIDS paplitimo, daugiau prievartaujamos vienuolės, nes tikima, kad nuo jų mažiau galimybių užsikrėsti nei nuo vietos gyventojų. Nepaisant tam tikrų išimčių, tarkim atmetus Pietų Afrikos Respubliką, „Trečiojo pasaulio“ šalyse išaiškinama itin mažai prievartos atvejų.

Kodėl Katalikų bažnyčioje tiek daug lytinio pobūdžio nusikaltimų? Tai dėl celibato?

Ekspertai, ištyrę 1950–2002 metų atvejus, teigia, kad tokio pobūdžio nusikaltimai nesietini nei su polinkiu į homoseksualumą ar į pedofiliją. Jie priskiriami „spontaniškiems nusikaltimams“, t.y. nėra planuojami iš anksto.

Klausimas dėl celibato – sudėtingas ir jį galima traktuoti dvejopai. Galima manyti, kad kunigai linksta daryti lytinius nusikaltimus dėl celibato, arba manyti, kad į lytinius nusikaltimus linkę žmonės pasirenka kunigystės kelią ir priima celibatą. Be to, celibatas nepaaiškina, kodėl dauguma aukų – berniukai, o ne merginos ar moterys. Todėl tyrėjai skeptiškai vertina tokį paaiškinimą.

Specialistai taip pat neturi vieningos nuomonės dėl ko Katalikų dvasininkai vykdo lytinio pobūdžio nusikaltimus. Kriminologijos koledžo John Jay ekspertai, ištyrę 1950–2002 metų atvejus, teigia, kad tokio pobūdžio nusikaltimai nesietini nei su polinkiu į homoseksualumą ar į pedofiliją. Jie priskiriami „spontaniškiems nusikaltimams“, t.y. nėra planuojami iš anksto.

Taip pat minėtų ekspertų ataskaitoje pateikiamos įžvalgos, kad seminarijos ir vienuolynai yra istoriškai uždaros vyrų bendruomenės bei tai, kad vyskupams per mišias patarnauja jauni ir jiems patrauklūs klapčiukai ir t.t.

2011 metais atnaujintoje John Jay kriminologijos koledžo ekspertų ataskaitoje rašoma, kad staigus išnaudojimo atvejų skaičiaus augimas 1960–1980 metais sietinas su tuo, kad kaip tik tuo metu kunigams buvo atvertos įvairių organizacijų – tokių, kaip mokyklos ar skautų būreliai, durys. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties dauguma aukų – berniukai.

Popiežius Pranciškus griežčiau vertina lytinio pobūdžio nusikaltimus nei Benediktas XVI ar Jonas Paulius II?

Greičiausiai taip. Jonas Paulius ir Benediktas XVI dažniausiai apsiribodavo atsiprašymais ir vidinių teismo procesų vykdymu. Pranciškus, kaip ir jo pirmtakas, neišvengė kaltinimų dėl nusikaltimų dangstymo ir net buvo raginamas atsistatydinti. Tačiau jis ėmėsi kovoti su lytinio pobūdžio nusikaltimais nuo pat savo atėjimo į Šventąjį sostą. 2013 metais Pranciškus sukūrė Popiežiaus nepilnamečių apsaugos komisiją, į kurios sudėtį be dvasininkijos įeina ir pasaulietiniai mokslininkai.

Pranciškus iš tiesų, „atleido“ rekordinį skaičių vyskupų – po skandalo Čilėje 2018 metais atsistatydino visi 34 vietos vyskupai.

2016 metais popiežius išleido dekretą kuriuo skelbiama, kad vyskupai, aplaidžiai reagavę į vaikus lytiškai išnaudojusių dvasininkų veiksmus, galės būti atšaukti iš pareigų.

„Ketinu sukonkretinti, kad tarp vadinamųjų svarių priežasčių yra vyskupų aplaidumas vykdant savo pareigas, ypač nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų lytinio išnaudojimo atvejais“, – rašė pontifikas.

Jis, iš tiesų, „atleido“ rekordinį skaičių vyskupų – po skandalo Čilėje 2018 metais atsistatydino visi 34 vietos vyskupai. Popiežius taip pat priėmė trijų vyskupų atsistatydinimo prašymus, o dar du neteko dvasininko statuso. Katalikų bažnyčią taip pat sukrėtė JAV kardinolo Theodore'o McCarricko, buvusio įtakingo Vašingtono arkivyskupo, istorinis atsistatydinimas. Jis buvo apkaltintas paauglio lytiniu išnaudojimu 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai tarnavo kunigu Niujorke. Tokio aukšto rango dvasininko atsistatydinimas tapo pirmuoju tokiu atveju per beveik šimtmetį.

Kaip dvasininkija kovoja su prievarta?

Greitai šios problemos išspręsti nepavyks, nes jos mastai pernelyg dideli, o Bažnytinės institucijos labiau prisitaikiusios susitaikyti su susiklosčiusia padėtimi nei bandyti kažką keisti. Tačiau dabar Katalikų bažnyčia bus priversta atidžiau įsiklausyti į aukų balsus, ypač suvienytus įvairių asociacijų bei projektų.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika