Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Nuo skyrybų iki „juodo veido“: trumpa Amerikos politinių tabu istorija 

2019 vasario 17 d. 12:39
2017 metais išrinktasis gubertatorius Ralphas Northmanas (centre), vicegubertanorius Justinas Fairfaxas (kairėje) ir generalinis prokuroras Markas Herringas (dešinėje) švenčia pergalę rinkimuose - dabar visi jie patiria spaudimą atsistatydinti.
2017 metais išrinktasis gubertatorius Ralphas Northmanas (centre), vicegubertanorius Justinas Fairfaxas (kairėje) ir generalinis prokuroras Markas Herringas (dešinėje) švenčia pergalę rinkimuose - dabar visi jie patiria spaudimą atsistatydinti.
Reuters/Scanpix nuotrauka

Kas gali užkirsti kelią asmeniui Jungtinėse Valstijose turėti aukštą postą? Vos tik ima atrodyti, kad žinome, kaip veikia taisyklės, jos pasikeičia. Apie tai, kas gali politikui kainuoti karjerą, naujienų tinklalapyje POLITICO rašo „Rutgers“ universiteto istorijos ir žurnalistikos studijų profesorius Davidas Greenbergas.

Tam tikri viešų asmenų nusižengimai JAV visada reiškė karjeros pabaigą. Itin mažai politikų sugeba išsilaikyti poste, paaiškėjus apie didelio masto korupciją, padarytą smurtinį nusikaltimą ar vaikų pornografijos turėjimą, nors, reikia paminėti, kad rinkėjai gali būti labai atlaidūs pamėgtiems delegatams. Keletas jų per pastaruosius kelis dešimtmečius sugebėjo laimėti rinkimus būdami kalėjime.

Dėl tam tikrų nusižengimų iškart yra aišku, kad jie padarys rimtą žalą, o kitų vertinimas laikui bėgant keitėsi. Praeito amžiaus 6-ąjį dešimtmetį vyravę skyrybų ir homoseksualumo tabu po kelių dešimtmečių užleido vietą pasipiktinimui narkotikų vartojimu, neištikimybe ar karinės tarnybos vengimu. O šiandien, kaip galima matyti iš Virdžinijos valstiją krečiančio skandalo, atsiranda naujos nepriimtino elgesio normos: nuo seksualinio priekabiavimo iki „juodo veido“ (jaunuoliai nusidažę veidą vaidino juodaodžius – red.) ir kitų rasinio nusižengimo formų, net jei tai vyko gana seniai. Tas greitis, su kuriuo šie pažeidimai tapo visišku tabu, rodo, kad jie per ateinančius mėnesius ir metus sukels dar ne vieną skandalą.

Piktindavo net skyrybos

Kad suprastume, kaip greitai gali pasikeisti politinė moralė, tereikia prisiminti, jog dar visai neseniai buvo didžiulė gėda paprasčiausiai išsiskirti. Adlai Stevensonas, demokratų kandidatas į prezidentus 1952 ir 1956 metais, buvo pirmas išsiskyręs vienos iš dviejų pagrindinių partijų kandidatas. Šis faktas daugeliui amerikiečių buvo nepriimtinas ir greičiausiai pakenkė jo ir taip nedideliems šansams įveikti Dwightą D. Eisenhowerį. Kai po kelerių metų Niujorko gubernatorius Nelsonas Rockefelleris išsiskyrė su žmona dėl jaunesnės moters, tai jam kainavo respublikonų nominaciją kandidatuoti į prezidentus.

Skyrybos tuomet sukeldavo nepritarimą, o atviras homoseksualumo deklaravimas buvo tiesiog negirdėtas dalykas. Tolerancijos šiuo klausimu joks politikas nebandė iki praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio. Tiesa, kelis sykius aukšto rango pareigūnų seksualinė orientacija buvo atskleista be jų sutikimo. Pavyzdžiui, Valstybės departamento pareigūnas Sumneris Wellesas 1940 metais buvo pagautas siūlantis seksą traukinio palydovui, o Lyndono B. Johnsono padėjėjas Walteris Jenkinsas dėl neva nepadoraus elgesio buvo suimtas viešajame tualete. Paaiškėjus jų seksualinei orientacijai, jie turėjo tik vieną pasirinkimą – atsistatydinti. Įdomu, kad panašiu metu daugelis sėkmingų politikų, tarp jų ir prezidentai D. Eisenhoweris, Johnas F. Kennedy ir L. Johnsonas, be jokių problemų svetimavo. Nors Vašingtone tai buvo vieša paslaptis, tačiau politikų neištikimybė nebuvo žinoma visuomenei, nes nesantuokiniai romanai žiniasklaidos nedomino.

Seksualinė revoliucija

Tuomet atėjo daug pokyčių atnešęs XX amžiaus 7-asis dešimtmetis. Skyrybos imtos laikyti paprasčiausiu gyvenimo faktu. Moralės kvestionavimas atrodė puritoniškas užsiėmimas. 1980 metais jau nieko nedomino tai, kad Ronaldas Reaganas buvo išsiskyręs. Dėl seksualinės revoliucijos žmonės daug palankiau ėmė žiūrėti ir į homoseksualumą, nors tik 9-ajame dešimtmetyje politikai pagaliau savo noru prabilo apie savo seksualinę orientaciją. Ilgametis Atstovų Rūmų narys Barney Frankas paprastai įvardijamas kaip pirmas į federalinį postą išrinktas asmuo, prisipažinęs esąs gėjus.

Kad suprastume, kaip greitai gali pasikeisti politinė moralė, tereikia prisiminti, kad dar visai neseniai buvo didžiulė gėda paprasčiausiai išsiskirti.

Amerikiečių požiūrį į savo lyderius taip pat pakeitė Vietnamo karas ir Votergeito skandalas. Daugeliui atrodė, kad šios krizės yra neatsiejamos nuo prezidentų L. Johnsono ir Richardo Nixono būdo. Abu jie turėjo narcisizmo ir paranojos požymių. Todėl žurnalistai ėmė daugiau dėmesio skirti asmeninėms politikų savybėms. Po didelio masto L. Johnsono ir R. Nixono administracijų apgavysčių atėjo kandidatai, vykdantys autentiškumą ir sąžiningumą akcentuojančias rinkimų kampanijas. Tarp jų žymiausias buvo Jimmy Carteris, kuris į Baltuosius rūmus pateko rinkėjams tvirtindamas, kad niekada jiems nemeluos. Kaip ir kiti prezidentai, šį pažadą jis sulaužė, tiesa, niekada nepasiekdamas R. Nixono lygio.

Vyresnei kartai didžiausi tabu buvo skyrybos ir homoseksualumas, o suaugę „kūdikių bumo kartos“ atstovai sunkiais nusižengimais laikė neištikimybę, karinės tarnybos vengimą ir narkotikų vartojimą.

Iki praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio nesantuokiniai romanai, net ir patekę į antraštes, retai turėdavo rimtų pasekmių. Tačiau agresyvėjančios žiniasklaidos eroje žurnalistai ėmė vis daugiau dėmesio skirti tokiems politikų nusižengimams. Kai 1987 metais Kolorado senatorius Gary Hartas balotiravosi į prezidentus, žiniasklaida labai susidomėjo jo neištikimybe žmonai. Dėl kandidato romano didžiulio nušvietimo G. Hartas pasitraukė iš lenktynių. O tai paskatino dar didesnį žiniasklaidos susidomėjimą politikų seksualiniu gyvenimu.

Ilgainiui prezidento Billo Clintono apkaltos nepopuliarumas kiek sumažino žiniasklaidos apetitą istorijoms apie neištikimybę. Nors B. Clintono kaltintojai tvirtino, kad apkaltos procesas vyko ne dėl nesantuokinio romano, bet dėl priesaikos sulaužymo, daugelis amerikiečių sutiko su senatoriaus Dale'o Bumperso fraze, kad „kai kas nors sako: „Čia ne dėl sekso“, tai tikrai būna dėl sekso“. Nuo tada istorijos apie sutikimu grįstus suaugusių asmenų romanus, priešingai nei naudojimasis prostitučių paslaugomis, nepilnamečių vaikymasis ar mokėjimas už tylą, nesukeldavo tokio pasipiktinimo kaip anksčiau.

Eksperimentai su marihuana

Dabar sunku patikėti, kad anksčiau visų politikų nuolat buvo klausiama, ar jie kada nors yra vartoję narkotikų, taip pat ir „žolės“. Pusiau sąžiningas prisipažinimas, jog koks nors politikas universitete yra „eksperimentavęs su marihuana“ gali nuraminti moralės policiją. Tačiau kai 1987 metais į Aukščiausiojo Teismo teisėjus nominuotas Douglasas Ginsburgas pasakė, jog yra rūkęs „žolės“, jam teko atsiimti savo kandidatūrą.

Gana greitai mintis, kad jaunystėje rekreaciniais tikslais vartotos kanapės rodo prastą charakterį, tapo nepopuliari. 1992 metais B. Clintonas, balotiruodamasis į prezidentus, jautė privaląs pareikšti, kad nors yra rūkęs marihuanos, jis jos niekada netraukė į plaučius. Dėl tokio pareiškimo politikas buvo traukiamas per dantį. O štai 2008 metais kandidatuojant Barackui Obamai, šis tabu jau buvo iš esmės išgaravęs, todėl jis galėjo sakyti: „Būdamas jaunas aš įtraukdavau į plaučius. Tokia buvo esmė.“

Nors karinės tarnybos vengimas niekada iš esmės nelėmė karjeros pabaigos, bet ilgus metus politikai privalėjo atsakinėti į klausimus, kodėl jie nėra dalyvavę kare. Tiek B. Clintonas 1992 metais, tiek ir George'as Bushas 2000 ir 2004 metais buvo nuolat puolami dėl išsisukimo nuo tarnybos, tačiau nė vienam tai nekainavo Baltųjų rūmų. Ir 2016 metais, kai buvo rašoma apie Donaldo Trumpo išsisukimą nuo tarnybos per Vietnamo karą, daugeliui jo nemėgstančių amerikiečių šis faktas nepateko net tarp 100 svarbiausių priežasčių, kodėl už jį nereikėtų balsuoti.

Žala sau versus žala kitiems

Ar tai reikškia, kad Amerika tampa tolerantiškesnė politikų nusižengimams? Regis, kai jų veiksmai tiesiogiai nedaro žalos kitiems, pavyzdžiui, marihuanos vartojimas, šiandien jie turi daug mažesnę stigmą. Tačiau veiksmai, kuriais rodomas priešiškumas moterims ar mažumoms, savaime suprantama, tampa toksiniai. Tai atspindi didžiulį pokytį. Anksčiau etninių juokelių skaldymas, – tai dažnai darė R. Reaganas, – būdavo kritikuojamas, bet nesukeldavo raginimų pasitraukti iš kampanijos ar atsistatydinti. Panašiai ilgus dešimtmečius buvo gana priimtinas elgesys, kai politikai vyrai tapšnodavo moterims per sėdmenis be jų sutikimo.

Šiandien faktas, kad prieš kelis dešimtmečius, būdami jauni, buvo nusidažę veidus juodai (vaidino juodaodžius – red.), Virdžinijos gubernatoriui Ralphui Northamui ir generaliniam prokurorui Markui Herringui gali kainuoti karjeras. Atviri rasiniai įžeidimai jau gana ilgai buvo politiškai žalingi, tačiau kitos rasizmo formos, tokios kaip „juodas veidas“, dar neseniai buvo daugmaž toleruojamos. Nors objektyviai vertinant „juodas veidas“ buvo toks pat rasistinis praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje kaip ir šiandien, tačiau iki šiol jis nebūdavo pagrindas, dėl kurio nutrūkdavo politinė karjera.

Buvo manoma, kad jei R. Northamas vis dėlto atsistatydintų, jį pakeistų vicegubernatorius Justinas Fairfaxas, tačiau jį dvi moterys apkaltino seksualine prievarta. Tik pastaraisiais metais netinkamas elgesys su moterimis tapo klausimu, politikui galinčiu kainuoti karjerą. Potencialūs demokratų kandidatai į prezidentus Bernie Sandersas ir Steve'as Bullockas sulaukia daug kritikos ne už tai, kad patys būtų prie ko nors seksualiai priekabiavę, bet dėl to, kad neva netinkamai nenubaudė ar neįspėjo kitų dėl pas juos dirbančių priekabiautojų. Abejotina, ar prieš kelerius metus tai būtų sulaukę visuomenės susidomėjimo. Dėl demokratų nominacijos per 2020 prezidento rinkimus besivaržančiai senatorei Elizabeth Warren sunkiai pavyksta atsikratyti ankstesnio tvirtinimo, jog tarp jos protėvių būta Amerikos čiabuvių, pasekmių. Jos neapgalvotas flirtas su šia tapatybe tarp dešiniųjų laikomas oportunistiniu, o tarp kairiųjų – netaktišku.

Tik laikas parodys, kuriems politikams pavyks išgyventi skandalus. Tačiau netikrumas dėl jų likimų rodo, kad dabar gyvename besikeičiančių lūkesčių, naujų standartų ir iš naujo kuriamos moralės laikais. O kai jau atrodys, kad suprantame taisykles, ateis laikas jas ir vėl keisti.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika