Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Karšuva slepia išskirtinę Europos sieną 

2018 spalio 11 d. 16:00
Vadinamojoje Tauragės pilyje, kurioje buvo atliekama muitinės kontrolė, gyveno muitinės darbuotojai, stovėdavo carinė kariuomenė, buvo įrengtas ir kalėjimas./
Vadinamojoje Tauragės pilyje, kurioje buvo atliekama muitinės kontrolė, gyveno muitinės darbuotojai, stovėdavo carinė kariuomenė, buvo įrengtas ir kalėjimas./
Tauragės savivaldybės nuotrauka

Žinynų keliautojams po Lietuvą autoriai Vytenis ir Junona Almonaičiai, savo rėmėjus ir bičiulius pakvietę į turiningą kelionę po Karšuvos žemę, vėl stebėjosi: tik pernai išleido antrą, papildytą žinyno „Pietų Karšuva“ leidimą, o jau šiemet atsirado objektų, kurie nespėti įtraukti į knygą.

Pasidairius po Karšuvos žemę, kuriai priskiriama didžioji Tauragės rajono dalis, stebino ne tik unikali gamta su išskirtiniais paminklais – Rekstukų atodanga ant Jūros upės kranto, Viešvilės rezervatas, kuriame spalį bus atidarytas lankytojų centras, – bet ir ryškūs, unikalūs istorijos pėdsakai krašte. Keliautojo žinyne „Pietų Karšuva“ pateikta daug įdomių faktų apie Tauragės kraštą.

Tauras ir Tauragė

Prie vadinamosios Tauragės pilies šiemet rugsėjo 1 dieną pastatyta gražuolio laukinio raguočio – tauro – skulptūra. Su XVII amžiuje išnykusiu girių gražuoliu siejamas ir Tauragės vardas. „Taurui tenka svarbi vieta mūsų mitologijoje – būtent taurą sumedžiojo kunigaikštis Gediminas prieš susapnuodamas garsųjį sapną bei įkurdamas Vilnių. Taurą regime ir nuo XV amžiaus pradžios žinomame Kauno herbe, – priminė V. Almonaitis. – Iš tauro ragų seniau buvo gaminami geriamieji indai, todėl ir šiandien vartojame žodžius „taurė“, „taurelė“, „taurininkas“. Nupjovus smailą galą, iš taurų ragų daryti ir trimitai.“

Pasak istoriko V. Almonaičio, nors Tauragės pavadinimas siejamas su vieta, kurią buvo pamėgę taurai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais (LDK) Tauragė savivaldos teisių neturėjo, tad ir negalėjo pretenduoti į herbą su tauro atvaizdu. Pirmąjį herbo variantą 1967 metais Tauragei nupiešė Rimtautas Gibavičius, o dailininkas Juozas Galkus 1997 metais patobulino. Oficialiai patvirtintas Tauragės herbas – iš tauro rago padarytas pučiamasis medžioklės ragas raudoname fone.

Kad istoriniuose šaltiniuose Karšuva atskiriama nuo Žemaitijos, pasak istoriko, įtakos turėjo ir šios žemės gyventojų savitumas. Šie pietvakariniai žemaičiai savo kultūra buvo artimi kaimynams kuršiams. Spėjama, kad iš čia ir kilęs Karšuvos pavadinimas. „Karšuvos žemė pirmą kartą įvardyta 1253 metų karaliaus Mindaugo donaciniame rašte, – pasakojo V. Almonaitis. – O kronikininkas Petras Duisburgietis, rašydamas apie kryžiuočių žygius į Lietuvą, daugumą administracinių dalų vadina kraštais (territorium) ir tik keturis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Karšuvą ir Lamatą – žemėmis (terra).“

Vienam gynėjui – 2 metrai

„Kartais sunkiai įsivaizduojama, kiek žmonių gina piliakalnį, – į Tauragę nuo Kauno važiuojant panemune, pro Jurbarką, pasakojo istorikas V. Almonaitis. – Standartinė pilies įgula – 80–120 žmonių. Daugiausia, kiek gali tekti ginti vienam vyrui, yra 2 metrai. Jei pasistatai milžinišką pilį, tada privalai išlaikyti ir didesnę įgulą. Apskaičiavau: kryžiuočiai iki Smalininkų atėjo per 52 metus, vadinasi, kasmet pasistūmėdavo po 15 kilometrų. O nuo Smalininkų iki Kauno jau ėjo 100 metų, kasmet pasistūmėdami tik po 1 kilometrą. Pasipriešinimas čia jiems buvo netikėtas.“ Pasak istoriko, vokiečiai čia jau rado ne genčių piliakalnius, o valstybines pilis su nuolatinėmis įgulomis.

Įdomi istorija, kaip buvo apginta Kolainių pilis ties Jurbarku. Kaip pasakojo V. Almonaitis, šią ties pasieniu stovinčią pilį gynė 120 vyrų. „Maždaug po savaitės puolimo liko tik 12 gynėjų, vadinasi, kiekvienam jau teko po 10 metrų. Be to, pakaitomis kažkas turėdavo ir pamiegoti. Pabandyk apšokinėti, kai puola daug didesnės pajėgos, – stebėjosi istorikas. – Kadangi vokiečiai pilies vis niekaip nepaėmė, jiems buvo siunčiama pagalba. Tačiau išgirdę kažką atjojant jie pamanė, jog tai lietuviai skuba saviems į pagalbą. Apsirikę atsitraukė. Taip tie 12 likusių gyvų vyrų atlaikė kryžiuočių puolimą. Yra žinomas tos įgulos vado vardas – Surminas. Žinau šeimą Jurbarke, kuri savo sūnui jo garbei davė Surmino vardą.“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Dabar net nesusimąstome, iš kur kilęs Jurbarko pavadinimas. 1259 metais čia vokiečiai pasistatė Georgenburgo pilį – vieną seniausių kryžiuočių pilių prie Nemuno. „Be vokiečių, nuo XIII amžiaus pabaigos iki XV amžiaus pradžios čia niekas daugiau ir negyveno. Įdomu, kad lietuviai, šturmuodami Georgenburgą 1382 metais pirmą kartą panaudojo paraku šaunamą ginklą. Beje, Lenkijoje toks ginklas panaudotas metais vėliau, nors Lenkija ir arčiau Vakarų, – stebino V. Almonaitis. – Na, vėliau lietuviai Georgenburgą sulietuvino – iš Georgo liko Jurgis, o iš burgo – barkas. Bet tai vis tiek germaniškos kilmės vietovardis.“

Pasakojimas apie panemunėje stovėjusias, Nemuno nuplautas kryžiuočių pilis buvo tarsi įvadas keliaujant į Karšuvą. Pervažiavus Mituvos upelį netoli Jurbarko, šį kraštą išsamiai išmaišę Almonaičiai informavo – 35 kilometrus dabar tęsis garsioji Karšuvos giria, ketvirta pagal dydį Lietuvoje. Net nesitikėjome miške greit išvysti tikrai įdomų objektą – buvusios senos valstybinės sienos žymes.

Karšuva

Ilgaamžiškiausia Europos siena

Apytikrė sienos linija buvo nužymėta po Žalgirio mūšio, 1422 metais sudarius Melno sutartį tarp LDK bei Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino.

Tiesiog stulbinamai girioje išlikęs iškastas sieną žymintis griovys. Stabtelėjome prie informacinio stendo, kur rašoma, jog ši 501 metus gyvavusi siena yra ilgaamžiškiausia riba tarp valstybių Europoje. Iki mūsų dienų išlikusį sienos ruožą sudaro griovys su kaupais ties kiekvienu mažiausiu posūkiu. Spėjama, kad griovys ir kaupai sukasti per paskutinę žinomą delimitaciją, kurią 1908–1912 metais atliko Prūsijos ir Rusijos komisija valstybės sienai nustatyti. Sienai įrengti XV amžiuje buvo pasirinkta pelkėta, mažai derlingas vieta, skirianti dvi baltų gentis – skalvius ir žemaičius. Dalis sienos dabar eina per valstybinį Viešvilės rezervatą.

Jau seniai po visą Karšuvą informaciją savo rengiamam žinynui rinkę Almonaičiai dėjo visas pastangas, kad puikiai išlikęs LDK valstybės sienos ruožas būtų įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą kaip nacionalinės reikšmės objektas. 2008 metais tai ir buvo padaryta. „Įdomu, kad toks griovys eina net iki Palangos, Birutės kalno papėdės, – teigė V. Almonaitis. – Būdami galite pasidairyti.“

Pilį primenanti muitinė

Karšuvos giria slėpė ir knygnešius, iš Mažosios Lietuvos gabenusius lietuviškas knygas. Juk tą sieną žymintį griovį miško tankmėje buvo nesunku kirsti. Suprantama, kad šalia tarpvalstybinės sienos reikėjo ir muitinės. Ji ir buvo įkurta Tauragėje, už 7,5 km nuo sienos. Čia ji veikė dar nuo XVI amžiaus. O 1832 metais, kaip pasakojo V. Almonaitis, nutiesus naują plentą į Tilžę, judėjimas šia kryptimi labai suintensyvėjo, tad carinė valdžia nusprendė pastatyti naują didelę muitinę. Miesto centre stovintis didelis pastatų kompleksas, mūsų nuostabai, ir yra ta carinė muitinė, o ne pilis, nors savo išore (dantytais bokštelių kuorais, šaudymo angas primenančiomis nišomis) labai į ją panaši.

„Vadinamojoje Tauragės pilyje, kurioje buvo atliekama muitinės kontrolė, gyveno muitinės darbuotojai, stovėdavo carinė kariuomenė, buvo įrengtas ir kalėjimas. Jame kalintas ne vienas knygnešys, o Antanas Lukočius čia 1898 metais ir mirė“, – pasakojo V. Almonaitis. Šiuo metu pastate įsikūręs Tauragės krašto muziejus.

Griovys, žymėjęs sieną su Vokiečių ordinu, ėjo net iki Palangos, Birutės kalno papėdės.

Valdė ir Prūsijos karalius

Pasienio mieste Tauragėje evangelikų liuteronų bažnyčia iškilo 1567 metais. Iki šių dienų mieste dvi vyraujančios religijos – katalikų ir evangelikų liuteronų. 1601–1639 metais Tauragę valdė svetimšaliai – Brandenburgo kurfiurstai, rezidavę Berlyne. Nuo tada mieste ir sustiprėjo evangelikų liuteronų bendruomenė.

1653 metais Tauragės dvaro valdą įsigijo LDK kariuomenės vadas Jonušas Radvila. Deja, labai greitai, po dvejų metų, jis tragiškomis aplinkybėmis mirė. Tauragė atiteko jo pusbroliui Boguslavui Radvilai, kuris aštuonerius metus ėjo Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatoriaus pareigas ir rezidavo Karaliaučiaus pilyje. Savo 14-metę dukrą Liudviką Karoliną Boguslavas ištekino už Brandenburgo markgrafo Liudviko Vilhelmo. Taip Tauragės dvarą ir miestelį, taip pat Seirijų valdą (dabartiniame Lazdijų rajone) vėl perėmė Brandenburgo kurfiurstai, vėliau Prūsijos karaliai.

Tik 1793 metais Prūsijos karalius šias valdas išmainė į kitas žemes, perdavė jas Abiejų Tautų Respublikai, likus dvejiems metams iki jos žlugimo.

Europinės reikšmės paminklas

Tauragės rajone stabtelėjome prie europinės reikšmės objekto – paminklo Tauragės konvencijai. „Iš tikrųjų ši Europos istoriją kita linkme pasukusi konvencija buvo pasirašyta Požerūnų malūne ant Ežeruonos upelio, – pasakojo istorikas V. Almonaitis. – Istorija prasidėjo dar 1807 metais, kai Napoleonas užkariavo 90 proc. Prūsijos teritorijos. Prūsijos valdovas pabėgo į Klaipėdą, o Napoleonas, 1812 metais suorganizavęs karinę operaciją prieš Rusiją, Prūsijos kariuomenei liepė žygiuoti kartu. Prūsijos korpusą sudarė 20 tūkst. karių. Jie pateko ne į Napoleono vedamą dalinį, o į Jacques'o MacDonaldo vadovaujamą dalinį, kuris pro Tauragę žygiavo Rygos link. Kai Napoleonas Rusijoje gavo į kaulus ir traukėsi, J. MacDonaldo korpusas taip pat pasuko atgal. Tauragės apylinkėse, Piktupėnuose, šis korpusas susidūrė su Rusijos imperijos kariuomene. Kautynės gana įdomios: už prancūzus kovojo Prūsijos korpusas, kurio pagrindą sudarė Lietuvos husarai, o Rusijos imperijai atstovavo suomių gvardija.“

Pasak istoriko, svarbios detalės yra ir tos, kad Rusijos armijoje buvo daug vokiečių kilmės karininkų, kurie tarpusavyje galėdavo vokiškai pasikalbėti. Pasinaudojant psichologinėmis aplinkybėmis (juk Prūsijos korpusas kariavo ne už savo šalį, o už tą, kuri juos nukariavo) seniai buvo zonduojama galimybė neutralizuoti Prūsijos korpusą. „Tuomet rusų atstovas – vokiečių kilmės generolas Ivanas Dibičius (tikroji pavardė Diebitsch) – kreipėsi į Prūsijos korpuso vadą vokietį generolą Johanną Yorcką von Wartenburgą. Du vokiečiai ir susitarė baigti kautynes ties Piktupėnais“, – teigė V. Almonaitis.

Požerūnų malūne buvo pasirašyta garsioji Tauragės konvencija. Tekstas, pasak istoriko, gana paprastas: Prūsijos korpusas įsipareigojo būti neutralus, o Rusijos kariuomenė pasižadėjo neutraliųjų nepulti, leisti ramiai atsitraukti. „Napoleonas, suprantama, tai sužinojęs perbalo. Jis suvokė, kad politiniu požiūriu tai yra krachas. Suprato, kad prūsų pavyzdžiu gali pasekti ir kiti. Juk iš 600 tūkst. jo armijos karių prancūzų buvo tik mažesnė pusė. Visi kiti surinkti iš kitų kraštų, – sakė V. Almonaitis. – Tai štai kaip netoli Tauragės Europos istorija pasisuko kita linkme.“

Lygiai po šimto metų, 1912-aisiais, generolo J. Yorcko provaikaitis savo protėviui čia buvo pastatęs paminklą. Augo šioje vietoje ir konvenciją pasirašiusių generolų pasodinta liepa. Deja, du karai paminklą suniokojo. Kaip užsiminė V. Almonaitis, sovietmečiu netoliese įsikūrė didelis sovietų kariuomenės dalinys, kelias šios vietos link buvo uždarytas, vietovė dingo iš kultūros paminklų žemėlapio. Vietos verslininkai paminklą atstatė 2012 metais.

Tauragę Prūsijos karalius tik 1793 metais išmainė į kitas žemes, perdavė jas Abiejų Tautų Respublikai.

Ką Tauragėje veikė H. de Balzacas

Tauragės centre keliautojų dėmesį atkreipia ir 1930 metais statytas, vėliau nugriautas, o 1990-aisiais vėl atstatytas paminklas Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Putvinskiui-Pūtviui.

Dar vienas netikėtas faktas laukė mūsų stabtelėjus ties senuoju Tauragės paštu. 2013 metais ant jo sienos atidengta lentelė informuoja, kad čia 1843 metų spalio 10 dieną, karieta vykdamas iš Sankt Peterburgo į Paryžių, buvo sustojęs garsusis prancūzų rašytojas Honore de Balzacas. Tauragėje jis trumpai pailsėjo, pavalgė ir parašė laišką savo mylimajai, būsimai žmonai lenkų aristokratei Evelinai Hanskai, iš kurios ir vyko namo.

Kaip pasakojo J. Almonaitienė, E. Hanska buvo H. de Balzaco kūrybos gerbėja. 1832 metais ji jam parašė laišką, 1843 metais juodu susitiko. Kadangi jau buvo miręs Evelinos vyras, rašytojas jai pasipiršo. „Būdama labai turtinga ir norėdama ištekėti už užsieniečio, E. Hanska turėjo gauti Rusijos caro leidimą, tad jų vestuvės įvyko tik 1850 metais. Deja, tais pačiais metais rašytojas ir mirė, – pasakojo J. Almonaitienė. – Tauragės kraštotyrininkas, žurnalistas Aleksandras Morozovas (dabar jau miręs) yra suradęs tą Tauragėje rašytą H. de Balzaco laišką, išspausdintą ir knygoje „Laiškai madam Hanskai“.

Laiško originalą Prancūzijoje, netoli Paryžiaus, savo pilyje saugo vienas aristokratas H. de Balzaco kūrybos gerbėjas. Laiške Tauragės pavadinimas užrašytas vokiškai – Taurogen. Savo laiške H. de Balzac'as mylimajai prisipažino: „keliautojas niekada Jūsų nebuvo pamiršęs, nes Jūs viešpataujate keliautojo širdyje labiau, negu caras savo valstybėje“.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"