Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Karalienė Bona Sforca ir agurkai 

2019 kovo 10 d. 12:00
Istorikė Rasa Leonavičiūtė sako, kad knyga "Karalienės Bonos virtuvė" - tai istorija su prieskoniais.
Istorikė Rasa Leonavičiūtė sako, kad knyga "Karalienės Bonos virtuvė" - tai istorija su prieskoniais.
Alinos Ožč nuotrauka

„Vienas lenkas suvalgo tiek, kiek penki italai, o naudos iš to – jokios“, – kraupo į Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prieš 500 metų iš Italijos atitekėjusi Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto motina, sakoma, mūsų kraštelabiausiai pasigesdavusi savo mėgstamų agurkų su grietinėle – gavusi jų valgyti verkdavo ir sakydavo miseria („vargas, kančia“). Taip atsirado agurkų salotų pavadinimas „Mizerija“.

Istorikė Rasa Leonavičiūtė savo daktaro disertacijai pasirinko tyrinėti Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos gyvenimą. Mokslinis darbas subrandino mintį kartu su kolege Jolita Bernotiene parašyti ir išleisti knygą „Karalienės Bonos virtuvė“, per kulinarijos prizmę pristatančią šią iškilią Renesanso epochos moterį, į mūsų kraštus atvežusią Viduržemio jūros regiono virtuvės patiekalų.

Pristatydama knygą „Karalienės Bonos virtuvė“ per Vilniaus knygų mugę, viena jos autorių, istorikė R. Leonavičiūtė sakė norėjusi paneigti Lietuvoje gają legendą, jog karalienė Bona – niekšinga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto motina, neva nunuodijusi jo mylimą žmoną Barborą Radvilaitę. Istorikai įrodė, jog tai tik legenda.

Anuomet virėjai niekada nerašė tikslių savo patiekalų receptų, nematavo naudojamų ingredientų mums įprastais gramais, miligramais ar litrais.

„Tai moteris, kurios reformos padidino mūsų valstybės pajamas, o įtaka praturtino visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Neįmanoma nesižavėti ja kaip universaliu žmogumi, stipria Renesanso epochos asmenybe, reikšmingai pakeitusia mūsų istoriją. Bona mus įkvėpė eksperimentuoti virtuvėje – tai viena sričių, kur jos įtaka LDK buvo itin svarbi ir daug ką keičianti. Ji įpratino dvariškius naudotis šakute, jos nuopelnu mūsų kasdienėje mityboje atsirado baltieji miltai, ant stalų pagausėjo daržovių, prieskoninių žalumynų, alyvuogių aliejaus“, – priminė istorikė.

Istorija su prieskoniais

Anot R. Leonavičiūtės, išgirdusi, kad knygą „Karalienės Bonos virtuvė“ kai kurie istorikai praminė hipsteriška istorija, ji nė kiek nesutriko, o kaip tik pajuto pasididžiavimą: „Manau, tai komplimentas mums su Jolita. Jeigu ši knyga hipsteriška, vadinasi, – kitokia, nes hipsteriai niekada nedaro taip, kaip visi, jie eina prieš srovę. Tačiau šią knygą pavadinčiau istorija su prieskoniais: žmogui, kuris mėgsta gerą itališką pastą, į lėkštę įdedame didelę saują parmezano – istorijos. Knyga turi ir istorinį svorį, ir labai daug improvizacijos elementų, itin tinkamų gal ne rimtiems istorikams, bet istorijos entuziastams ir mėgėjams“, – tikino viena knygos autorių.

Dailininkas Janas Matejka. "Karalienės Bonos nunuodijimas", 1859 metai. / nuotrauka
Dailininkas Janas Matejka. "Karalienės Bonos nunuodijimas", 1859 metai. / nuotrauka

Istorikė prisipažino, jog „Karalienės Bonos virtuvę“ rašyti užtruko ilgai – apie ketverius metus: kad pateiktų „skanią“ istoriją, visus 29 patiekalų receptus, sudėtus į knygą, autorės išbandė pačios. Tačiau tai tik dalis jų bandymų, nes per atranką jų teko bandyti ne vieną dešimtį, kol atrinko geriausius ir labiausiai Bonos epochą atskleidžiančius valgius. Ne vienus metus truko istorinės informacijos paieškos, analizė, knygos vizijos ir jos estetinio pateikimo paieškos.

Šiuolaikiškas Renesanso skonis

R. Leonavičiūtės teigimu, šiandien žmogui, gyvenančiam intensyvios skonio informacijos aplinkoje, kai kiekvienas turime galimybę išragauti įvairių šalių virtuvių patiekalus, prieskonius ir pagardus, Renesanso epochos skonis gali pasirodyti kiek prėskokas. Tad istoriniuose šaltiniuose minimus patiekalus teko šiek tiek pritaikyti mūsų dienų žmogaus skoniui. Be to, anuomet virėjai niekada nerašė tikslių savo patiekalų receptų, nematavo naudojamų sudedamųjų dalių mums įprastais matais – gramais, miligramais ar litrais.

„Gastronominė istorija yra gana sutartinis dalykas, galime naudoti tuos pačius ingredientus kaip ir senovėje, tačiau patiekalų skonis bus kitoks nei tada. Mūsų tikslas buvo pabandyti žmogų priartinti prie tos epochos virtuvės, suprasti maisto gaminimo technologiją, supažindinti su tada naudotais produktais, tačiau visa tai pritaikyti dabarčiai, kad patiekalas būtų priimtinas ir valgomas“, – aiškino pašnekovė.

Pasak istorikės, karalienė Bona buvo didi savo epochos asmenybė, tačiau kaip ir kiekvienas – su savais privalumais ir trūkumais. Be galo ambicinga, talentinga ūkininkė, ekonomistė, administratorė. Atvykusi į Lietuvą ir Lenkiją Bona Sforca susidūrė su visiškai kitokia visuomene, santvarka, politine konjunktūra, nei buvo įpratusi gimtojoje Italijoje.

„Jai čia viskas buvo šiurpiai kitaip – šalta ir nejauku, skubiai taisytina. Ji įsuko didelį reformų ratą, kuris sukosi ir po jos mirties“, – priminė R. Leonavičiūtė. Pokyčių Bona įnešė ir į Lietuvos bei Lenkijos maisto kultūrą, įdiegdama į dvarų virtuves Viduržemio jūros regiono produktus. Iš pradžių lenkų ir lietuvių didikai tiesiog šaipėsi iš to, kaip ir ką atvykę italai valgo. Mūsų bajorija maitinosi visiškai kitaip, valgė krašto klimatui pritaikytą maistą – sunkų, riebų, sotų, tad italų mėgstamos daržovės gana ilgai dvare buvo pašaipų objektas.

Luco Cranacho jaunesniojo tapytas Bonos Sforcos portretas. / Alinos Ožič nuotrauka
Luco Cranacho jaunesniojo tapytas Bonos Sforcos portretas. / Alinos Ožič nuotrauka

Kriaušių tortas ir lazankos

Istorikė sakė, kad rašant knygą „Karalienės Bonos virtuvė“ jai su kolege buvo smagu panagrinėti itališkos virtuvės įtaką mūsų etninei virtuvei: lazankos – matyt, kilusios iš lazanijos, zacirka – turbūt atsiradusi iš tirštos sriubos zanzarelli, tortai – iš tartų, buvo gaminami ir karalienės Bonos dvare, vėliau paplitę liaudyje. Pati R. Leonavičiūtė prisipažino iš visų karalienės dvaro receptų knygoje pateiktų patiekalų labiausiai mėgstanti milanietišką rizotą. „Tai geras Renesanso epochos patiekalo pavyzdys – turi ilgokai pastovėti prie puodo jį gamindamas, turėti kantrybės, kad sulauktum rezultato. Renesansiniai patiekalai pasižymi tuo, kad nepagaminami labai greitai, tad ir prie milanietiško rizoto reikia paprakaituoti, tačiau kiekvienas šio patiekalo kąsnis atperka tą gaminimo vargą“, – tikino R. Leonavičiūtė.

Nors lietuviškų istorinių šaltinių apie konkrečius karalienės Bonos dvaro patiekalus nėra išlikę, išliko jos vestuvių su Žygimantu Senuoju Neapolyje puotos meniu, kuriame surašyti visi patiekalai ir kas po ko buvo patiekta. Pasak R. Leonavičiūtės, vienas mėgstamiausių karalienės Bonos patiekalų buvo kriaušių tarta (tortas), kurią jai kepdavo kartu su ja iš Italijos atvykę karališkieji virėjai. Sakoma, kad Bona Lietuvoje ir Lenkijoje labiausiai pasigesdavusi labai jos mėgstamų šviežių agurkų salotų su grietinėle, o iš jos sielvarto gimė šių salotų pavadinimas „Mizerija“.

Net 29 Renesanso epochos virtuvės patiekalai sugulė į istorikių dueto ketverius metus rašytą knygą. / Alinos Ožč nuotrauka
Net 29 Renesanso epochos virtuvės patiekalai sugulė į istorikių dueto ketverius metus rašytą knygą. / Alinos Ožč nuotrauka

Agurkų salotos „Mizerija“

Viena legendų teigia, kad šių lenkiškų salotų pavadinimas yra tiesiogiai susijęs su Bona Sforca. Italijoje agurkai buvo labai populiarūs ir Bona jų labai pasiilgdavusi, todėl kiekvieną kartą juos valgydama verkdavo ir sakydavo miseria („vargas, kančia, skurdas“), jog negali jų valgyti dažnai.

Reikės:

400–500 g agurkų

žiupsnelio druskos

2 g cukraus

200 g grietinėlės (10–15 proc. riebumo)

10–15 g citrinos sulčių

ryšulėlio šviežių krapų

grūstų pipirų

Agurkus nulupkite, supjaustykite plonais griežinėliais, pabarstykite druska, pamaišykite, palikite pastovėti pusvalandį. Į grietinėlę supilkite citrinos sultis, įmaišykite smulkintus krapus. Nukoštus agurkus dėkite į indą, pilkite grietinėlės užpilą, lengvai išmaišykite. Pabarstykite grūstais pipirais.

Vyne troškintas liežuvis

Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto stalui buvo tiekiamas įvairių rūšių vynas. Neabejotina, kad Bona Sforca ir jos dvaras vyno suvartodavo daugiau, nei buvo įprasta LDK, tačiau vietos didikai netruko šią madą perimti. Šiame recepte vynas naudojamas liežuviui troškinti, dėl jo patiekalas suminkštėja ir įgauna savitą skonį.

Reikės:

500 g kiaulės liežuvio

žiupsnelio juodųjų pipirų grūdelių

kelių lauro lapų

350 ml raudonojo vyno

Liežuvį virkite 2 val. su pipirais ir lauro lapais. Kai išvirs, nuplaukite šaltu vandeniu ir nulupkite odą. Troškinkite visą liežuvį vyne su tais pačiais prieskoniais. Supjaustykite gabaliukais ir patiekite.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika