Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Inkų pėdsakais gražiausiame Peru mieste 

2019 sausio 19 d. 19:00
Moterys Kusko gatvelėje.
Moterys Kusko gatvelėje.
Kristinos Stalnionytės nuotr.

Kai pirmą kartą atsidūriau Andų apsuptoje buvusioje Inkų imperijos sostinėje Kuske, akimirksniu supratau, kad tai – gražiausias mano iki tol matytas miestas. Ir nujaučiau, kad dar ilgai taip bus. Nuo to laiko praėjus dešimčiai metų, galiu tvirtinti tą patį.

Galingi sienų akmenys, šventyklos, tvirtovių mūrai ir rudo akmens namai mediniais balkonėliais, plačios akmeninės gatvės ir siauri, labirintais vedantys skersgatviai. Tarp visų šių grožybių snaudžianti istorija turi ką papasakoti, tereikia pabudinti ją ir paklausyti.

Daugiau nei 3400 metrų aukštyje virš jūros lygio įkurtas Kuskas guli tarp kalnų klosčių lyg lėkštėje, beveik už tūkstančio kilometrų nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, pietinėje Peru dalyje. Prieš kelis šimtmečius iš čia Didysis Inka valdė milžinišką šalį, tuomet vadintą Tawantinsuyo – Keturių pasaulio kraštų žeme. Ji atitiko keturis pasaulio ketvirčius – Šiaurę (Chinchasuyo), Rytus (Antisuyo), Vakarus (Cuntisuyo) ir Pietus (Collasuyo).

Įkurtas Saulei paliepus

Pasak legendos, Kuską įkūrė Saulės dievo Inti sūnus Manco Capacas ir dukra Mama Okla, išbridę į Saulės salą Titikakos ežere. Tėtis vaikams davė auksinę lazdą ir liepė eiti per kalnus bei slėnius. Ten, kur lazda lengvai įsmigs į žemę, jis įsakė įkurti miestą. Kai Manco Capacas ir Mama Okla po ilgų klajonių atsidūrė plačiame kalnų slėnyje, į žemę įbesta lazda prasmego, o vieta, kurioje ji dingo, tapo naujosios imperijos centru Qosqo – bamba.

Per kelis šimtmečius Kuskas virto svarbiausiu imperijos miestu, kuriame inkai išgrindė erdvių aikščių ir siaurų akmeninių gatvelių, pritupdė šventyklų, rūmų ir gražiausių pastatų. Pakiliausius laikus Kuskas regėjo nuo 1438 metų iki 1527 metų, šalį valdant 9-ajam inkų valdovui Pachacutecui Yupanqui ir jo sūnui – 10-ajam Inkui Tupac Yupanqui. Dabar Kuske gyvena apie 400 tūkst. žmonių, jis yra vienas didžiausių taip aukštai kalnuose įsikūrusių miestų pasaulyje.

Daugiau nei 3400 metrų aukštyje virš jūros lygio įkurtas Kuskas guli tarp kalnų klosčių lyg lėkštėje. / Kristinos Stalnionytės nuotr.
Daugiau nei 3400 metrų aukštyje virš jūros lygio įkurtas Kuskas guli tarp kalnų klosčių lyg lėkštėje. / Kristinos Stalnionytės nuotr.

Kilmingieji gyveno „uodegoje“

Kaip teigia legendos, inkai statė Kuską pumos formos, nes šį gyvūną laikė šventu. Pailgą žemutinį miestą, kuriame stovėjo šventyklos ir rūmai bei buvo įsikūrę kilmingieji, gyventojai vadino Pumachupan – „pumos uodega“. Niekas, tiesiogiai nepriklausantis inkų klanui, „pumos uodegoje“ gyventi negalėjo. Miestiečiai ir amatininkai glaudėsi viršutiniame mieste, iš molio drėbtose trobelėse. Virš miesto esančią tvirtovę inkai vadino Saqsaywamán – „pumos galva“, ji buvo skirta gintis ir slėptis užklupus pavojui. O pumos vidurys buvo šventyklų ir rūmų apsupta Huacaypata – „malonumų aikštė“, kur vykdavo šventės ir ceremonijos Saulės dievo Inti garbei.

Žvelgiant nuo šlaitų į Kuską pumos kontūrų nematyti, o gal – nebematyti. Nuo lėkštės dugne įsitaisiusios Kusko pagrindinės aikštės į šonus ir kalnų klostėmis viršun stiebiasi raudonų stogų jūra. Kuske ir prie jo plytinčiame Šventajame slėnyje likusi galybė inkų šventyklų ir kitų pastatų.

Atvykus į Kuską iš Limos ar kitų pakrantės miestų, pirmiausia reikia... pailsėti. Beveik pusketvirto kilometro aukštis virš jūros lygio tikrai atsilieps savijautai, todėl, norint išvengti pasekmių, vieną ar dvi dienas geriausia nedaug valgyti, mažai vaikščioti, vengti mėsos ir alkoholio. Tinkamiausi gėrimai – kokakola ir kokos lapų arbata, gausiai geriama visuose šalies namuose, restoranuose, gatvėse ir kavinėse.

Kusko pagrindinėje aikštėje plevėsuoja Peru ir Inkų valstybinės vėliavos. / Kristinos Stalnionytės nuotr
Kusko pagrindinėje aikštėje plevėsuoja Peru ir Inkų valstybinės vėliavos. / Kristinos Stalnionytės nuotr

Saulės rūmai

Beveik visi Kusko keliai veda į Ginklų aikštę, inkų vadintą Huacapata – „šventa vieta“. Anuomet ji buvo dvigubai didesnė, nubarstyta smėliu iš tolimiausių imperijos kraštų, simbolizavusiu visų provincijų ryšį su sostine. Šventyklų, rūmų ir vyriausybinių pastatų apsuptoje aikštėje svarbiausia buvo Saulės šventykla Korikanča.

1533 metais nužudę paskutinį tikrąjį inkų valdovą Atahualpą ispanai ėmė be gailesčio naikinti ankstesnę kultūrą. Kuską jie perstatinėjo ant buvusių šventyklų ir rūmų pamatų. Ant Didžiojo Inko rūmų ir didžiausios Inkų imperijoje Saulės šventyklos Korikančos pamatų dabar stovi Kusko katedra. Tačiau ir šventyklos fragmentų sienose ir aplink ją daug kur galima išvysti.

Liko tik prisiminimai apie pasakiškus inkų turtus – ispanai su kryžiumi rankose sugriovė šventyklą iki pamatų.

Ispanai, matę Korikančą prieš ją nusiaubiant, savo kronikose tikina, jog tai buvo gražiausia, ką regėjo gyvenime: jos sienas ir grindis puošė auksinės plokštės, o sode viskas, ką svarbiausio turėjo karalystė, buvo atkurta iš aukso ir sidabro. Korikančoje aukso sostuose sėdėjo buvusių Inkų imperijos valdovų mumijos, atsigręžusios į didžiulį auksinį Saulės diską. Jų veidus dengė auksinės kaukės, rankose jie laikė auksinius skeptrus. Liko tik prisiminimai apie pasakiškus inkų turtus. Ispanai su kryžiumi rankose sugriovė šventyklą iki pamatų.

Ginklų aikštę supa ant inkų akmenų (ir iš inkų akmenų) pastatyti kolonijiniai namai su medžio raižiniais ir akmeninėmis arkadomis. Po jomis vaikštinėja spalvinga publika, turistai derasi su suvenyrų pardavėjais, gatvės menininkai tapo paveikslus, vaikai valo praeiviams batus. Kiekvieną sekmadienį aikštėje iškeliamos nacionalinė Peru vėliava bei vaivorykštės spalvų Inkų imperijos vėliava.

Kas išpjaustė akmenis

Vaikštinėjant Kusko gatvėmis dėmesį patraukia masyvūs, iš didelių akmenų sudėti namų pamatai. Dauguma akmenų taip glotniai suleisti, kad ir adatos į tarpelį neįkištum. Štai Hatunrumiyoc gatvėje, kurios pavadinimas kečujų kalba reiškia „didelį akmenį“, yra valdovui Incai Rocai priklausiusių rūmų siena, kurios vienas akmuo, įmontuotas tarp jį supančių 11 akmenų, turi 12 kampų ir jokių tarpelių. Atrodo, lyg iš šalto sviesto išpjaustyta kaladėlė, be pastangų įkišta tarp kitų kampuotų sviesto kaladėlių. Peršasi mintis, kad – viens, du, trys – ir darbas buvo baigtas. Ši be rišamųjų medžiagų sudėliota ilgiausia Kusko siena yra geriausiai išsilaikiusi visame mieste.

Kusko pakraštyje 3567 m aukštyje stovinčią Saksaivamano tvirtovę nuo miesto centro skiria tik pusvalandis kelio pėsčiomis, bet kopti tenka stačiu šlaitu. Tokiame aukštyje tai – ne kiekvienam, todėl galima rinktis ilgesnį, bet lengvesnį kelią aplink. Iš kečujų kalbos kilęs tvirtovės pavadinimas – Saqsaywaman – reiškia „sotų sakalą“. Statinio forma iš tikrųjų panaši į sakalo, o pumą primenančiame bendrame miesto plane akmeninės sienos tapatinamos su žvėries dantimis. Nuo jų atsiveria vaizdas į Kuską.

Saksaivamano sienos 360 metrų ilgio, su 21 į priekį išsikišusiu bastionu. Vargu ar net šių laikų technika sklandžiai transportuotų tokius akmenis iš skaldyklos, esančios už 20 km, – kai kurie luitai siekia 9 m aukščio, 5 m pločio ir 4 m storio. Aukščiausios tvirtovės sienos aukštis – 9 m, vidurinės – 10 m, o žemutinės – 5 metrų. Kai kurie blokai sveria 350 tonų.

Pasak legendos, Saksaivamane inkai paslėpė pasakiškus lobius. Ja tikėję lobių ieškotojai knisosi tvirtovėje skersai ir išilgai 300 metų, tačiau nieko nerado. Sensacingą atradimą Saksaivamane 1999 metais padarė Peru archeologai, atkasę 16 gerai išsilaikiusių inkų kapų su įkapėmis. Bet iki tol ispanai iš tvirtovės akmenų jau buvo pastatę Kusko katedrą ir daugelį Kusko bažnyčių bei namų. Iš masyvių sienų ispanams pavyko išlupti tik mažesnius akmenis, bet kitus tvirtovės statinius jie visiškai sugriovė.

Saulės šventykla Korikarča virto Kusko katedra. / Kristinos Stalnionytės nuotr.
Saulės šventykla Korikarča virto Kusko katedra. / Kristinos Stalnionytės nuotr.

Saulės gimimo diena

Per žiemos saulėgrįžą (Pietų Amerikoje ji birželio 21-ąją) centrinėje Kusko aikštėje inkai švęsdavo Saulės šventę (Wawa Inti Raymi). Ši šventė jiems reiškė naujos Saulės, arba Saulės kūdikio, gimimą (kečujų kalba wawa reiškia kūdikį). Taip prasidėdavo naujas metų ciklas. Vasaros saulėgrįžos dieną, gruodžio 21-ąją, buvo švenčiama Didžiosios Saulės diena (Qapaq Inti Raymi). Saulės dievo kultas nederėjo prie krikščioniškų tradicijų, todėl ispanai 1572 metais šias šventes uždraudė. Žiemos saulėgrįžos šventė buvo oficialiai sugrąžinta tik 1944 metais.

Saulės kūdikio gimimo dieną į Kusko aikštę susirinkdavo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių iš apylinkių ir tolimiausių kraštų. Tris dienas prieš šventę inkai nieko nevalgydavo, gerdavo tik vandenį, susilaikydavo nuo intymių santykių ir visame mieste uždegdavo laužus. Saulėgrįžos dieną valdovas su giminaičiais dar neprašvitus išeidavo į aikštę basomis. Visi iškėlę į dangų rankas laukdavo saulės. Ankstesnių valdovų mumijas irgi išnešdavo iš šventyklos į aikštę, o karinę palydą apginkluodavo auksiniais ginklais.

Saulei patekėjus inkai siųsdavo jai oro bučinius. Valdovas, atnešęs du bokalus kukurūzų alaus, puodelį iš vienos rankos duodavo giminaičiams, o iš kitos išpildavo Saulei į auksinį dubenį. Tada visi keliaudavo į Korikančą. Žyniai iš kiekvieno imperijos ketvirčio atnešdavo Saulei aukų, kurias įteikdavo aukso luitais išklotoje salėje priešais auksinį saulės diską. Grįžę į aikštę visi stebėdavo, kaip Vyriausiasis žynys, iškėlęs aukso plokštę prieš Saulę, nuo atspindžio įžiebdavo šventą ugnį ir joje aukodavo Saulei gyvulių. Mėsą po masinio aukojimo inkai suvalgydavo per kelias dienas, užgerdami kukurūzų alumi, be kurio šioje šalyje ir dabar nepraeina jokia šventė ir jokia eilinė diena.

Prieš šventę inkai tris dienas nieko nevalgydavo, gerdavo tik vandenį, susilaikydavo nuo intymių santykių ir visame mieste uždegdavo laužus.

Metų spektaklis

Dabar Saulės šventė rengiama priešais Saksaivamano tvirtovės sienas birželio 24-ąją (jos data buvo priartinta prie Joninių). Šis didžiulio užmojo teatras po atviru dangumi tikroviškai atkuria buvusį inkų pasaulį – apsirengę istoriniais kostiumais pasirodo kariai, žyniai, saulės mergelės, kilmingieji ir pats inkų valdovas. Išrinktasis Inkas vaidinimą pradeda Kusko aikštėje prie Korikančos, iš kur į Saksaivamaną jį neštuvais nuneša karių procesija.

Inkų pėdsakais gražiausiame Peru mieste

Stebėti aktorių vaidinamo Saulės spektaklio susirenka dešimtys tūkstančių žiūrovų. Jo kulminacija anksčiau būdavo viešas lamos paaukojimas, o dabar vaidinama aukojimo imitacija. Lama spektakliui ruošiama ir pratinama iš anksto, kad nesiblaškytų ir įtikinamai vaidintų mirusią, kai jai iš krūtinės „išplėšiama“ plakanti širdis.

Jei norite pamatyti tiesiogiai, kaip dabar įsivaizduojami buvę inkų laikai, keliaukite į Kuską birželio mėnesį, o jei taupote pinigus, paieškokite „YouTube“ kiekvienais metais oficialiai per Peru televiziją transliuojamos Inti Raymi šventės įrašo.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika