Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Ramzano Kadyrovo imperinės ambicijos sėja nerimą 

2019 vasario 12 d. 15:21
Ramzanas Kadyrovas vadovauja Čečėnijai nuo 2007 metų. 
Ramzanas Kadyrovas vadovauja Čečėnijai nuo 2007 metų. 
Reuters/Scanpix nuotrauka

Įsivaizduokite vadovą, kurio užgaidoms paklūsta gerai treniruoti kariai. Jis neseniai prijungė dalį savo vakarinės kaimynės teritorijos ir kėsinasi panašiai pasielgti rytuose. Šis asmuo skleidžia nuosaikųjį islamą ir rengia tarptautines religines konferencijas. Jis puoselėja susitarimus su turtingomis musulmoniškomis valstybėmis dėl bendradarbiavimo saugumo srityje ir karinių mokymų.

Galima būtų pamanyti, kad tai kokio nors viduramžių emyro portretas. Bent jau susidaro įspūdis, jog tai nepriklausomos valstybės vadovas. Ko gero, mažai kas nurodytų šiuolaikinę Rusiją ir vieno regiono lyderį. Vis dėlto būtent taip savo straipsnį apie Čečėniją ir jos ūmų vadovą Ramzaną Kadyrovą pradeda Neilas Haueris. Šio nepriklausomo analitiko rašinį neseniai publikavo leidinys „Foreign Affairs“.

R. Kadyrovas į valdžios olimpą pradėjo kopti po 2004 metų, kai buvo nužudytas tuometis Čečėnijos prezidentas, jo tėvas Achmatas Kadyrovas. Respublikos vadovo poste Ramzanas atsidūrė gana greitai – 2007 metais.

Po gerą dešimtmetį trukusių kruvinų konfliktų su Rusija 2000 metais Čečėnija prarado formaliai turėtą nepriklausomybę. Bet vadovaujant R. Kadyrovui šis regionas turi daugiau savarankiškumo nei praeityje ir, regis, tai ne pabaiga. Įdomu, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas beveik nekreipia dėmesio į dabartinio Čečėnijos lyderio veiksmus.

Plečia teritoriją

„Šiaurės Kaukaze pasikeitė laikai“, – rašo N. Haueris. R. Kadyrovas ilgą laiką buvo laikomas žiauriu vadovu ir tenkinosi vadovavimu šiai nedidelei respublikai. V. Putinas, kuriam Čečėnijos lyderis prisiekė amžiną ištikimybę, iš esmės davė laisvę daryti šios respublikos teritorijoje, ką jis nori. Tačiau Maskvos pagrindinis siekis buvo, kad regionas išlaikytų stabilumą.

2009–2017 metais vykę neramumai pražudė per tūkstantį žmonių. Tik pastaruoju metu pilietinio nepaklusnumo mastas sumažėjo. 2014-aisiais, kai buvo rengiamasi Sočio olimpiadai, Rusijos Federacijos vyriausybė pradėjo didelę kampaniją prieš galimus maištautojus. Teigiama, kad Rusijos saugumo pajėgos tuomet nužudė arba sulaikė beveik visus sukilėlių lyderius, o keli tūkstančiai kovotojų paspruko iš regiono ir prisijungė prie „Islamo valstybės“ bei kitų džihadistų grupuočių Sirijoje. Tuo metu R. Kadyrovui pavaldūs kariai dar labiau padidino spaudimą Čečėnijos sukilėliams ir išstūmė kovotojus iš pietinių respublikos kalnų regionų.

Iki 2017 metų Rusijos ir Čečėnijos saugumo tarnybos sėkmingai sunaikino ginkluotus sukilėlių tinklus. Tai leido R. Kadyrovui siekti kitų tikslų – primesti savo valią kaimynystėje esantiems regionams. 2018-ųjų viduryje R. Kadyrovas atnaujino kalnų kelią į vakaruose esančią Ingušijos respubliką. Netrukus pasirodė ir nuotraukos, kuriose užfiksuoti Čečėnijos pareigūnai, stovintys ingušų žemėse ir skelbiantys jas savomis.

Aneksija buvo oficialiai patvirtinta rugsėjo pabaigoje, kai R. Kadyrovas pasirašė sutartį su Ingušijos vadovu Junusu-Beku Jevkurovu, kuris sutiko perduoti Čečėnijai beveik 10 proc. regiono teritorijos.

Ingušijos lyderis, kaip galima manyti, patyrė didžiulį spaudimą. Jis veikiausiai tikėjosi, kad tai gali būti geriausias būdas išvengti tolesnės eskalacijos ir net galimo kraujo praliejimo, mat R. Kadyrovas greičiausiai būtų sumanęs tas teritorijas perimti jėga.

Nepalankus žemės sandoris įsiutino dešimtis tūkstančių ingušų. Respublikoje rudenį kilo precedento neturinčios demonstracijos. Gruodį Rusijos Konstitucinis Teismas patvirtino žemės perdavimo aktą ir ingušai jau nebegalėjo nieko padaryti.

Sėkminga Čečėnijos plėtra į vakarus, rodos, tik sužadino R. Kadyrovo apetitą. Lapkričio viduryje respublikos parlamentas paskelbė žemėlapį, kuriame pavaizduotos atnaujintos sienos. Į jį buvo įtraukta ne tik nuo Ingušijos atriekta teritorija, bet ir rytuose esančios Dagestano respublikos (autonominis Rusijos regionas) dalys. Tiesa, žemėlapis buvo greitai pakeistas nurodžius, jog įsivėlė klaida.

Šiaurės Kaukazas, regionas, kuris po dešimtmečius trukusios kovos mėgaujasi palyginti ramiu periodu, gali ir vėl destabilizuotis.

Vis dėlto gruodžio 6 dieną R. Kadyrovas susitiko su Dagestano lyderiu Vladimiru Vasiljevu ir aptarė sienos tarp dviejų respublikų patikslinimo klausimą. Po kelių savaičių Čečėnijos parlamento pirmininkas Magomedas Daudovas buvo išsiųstas į Dagestaną, kad darsyk aptartų šį reikalą. Abi respublikos sutarė steigti specialų sienos perbraižymo komitetą.

V. Vasiljevas, kurį Maskva paskyrė respublikos vadovu 2017 metų pabaigoje, nėra gimęs Dagestane ir galbūt nepakankamai įvertino galimą gyventojų reakciją į tikėtiną žemės praradimą. Kol kas neaišku, kokią Dagestano teritoriją perims R. Kadyrovas, tačiau šios respublikos gyventojai atsakė į tokius valdžios užmojus su didžiuliu įniršiu.

Tarptautiniai santykiai

R. Kadyrovas ne tik plečiasi Rusijos Federacijos viduje, bet ir gerina ryšius su užsienio partneriais.

Čečėnija nepasižymėjo glaudžiais santykiais su Pietų Kaukazu, regionu, kurį sudaro Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas. Tačiau pastaruoju metu pastebimi šiokie tokie pokyčiai.

Pavyzdžiui, gruodžio 2 dieną Čečėnijos valstybinė televizija parodė siužetą, kaip kalnų kelyje, kuris veda pasienio su Sakartvelu link, vyksta remonto darbai. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį tai buvo vienintelis Čečėnijos ryšys su išorės pasauliu. Ši ilgą laiką neveikusi pasienio perėja, kaip skelbiama, netrukus vėl turėtų būti atidaryta. Tiesa, Sakartvelo specialusis pasiuntinys santykiams su Rusija minėjo, kad jo šalies pareigūnai nieko apie tai negirdėjo.

Grozno ir Tbilisio ryšiai kai kada gali pasirodyti slapukiški. Štai 2018 metų sausį tuometis Grozno meras Muslimas Chučijevas lankėsi Sakartvele, tačiau apie jo vizitą nebuvo iš anksto skelbiama. Susidūręs su žurnalistais politikas teisinosi, kad tiesiog ten atostogauja.

Lapkričio pabaigoje R. Kadyrovas nuvyko į Azerbaidžaną. Baku jis susitiko su prezidentu Ilhamu Alijevu ir kalbėjosi apie glaudesnį bendradarbiavimą.

Čečėnijos prezidentas daug dėmesio skiria arabų šalims. R. Kadyrovas pastaraisiais metais puoselėjo draugystę su Jungtinių Arabų Emyratų princu Mohammedu bin Zayedu, Saudo Arabijos sosto įpėdiniu Mohammedu bin Salmanu, Bahreino karališkąja šeima ir Jordanijos lyderiais.

Šią vasarą Čečėnija ketina atidaryti vieną didžiausių specialiųjų pajėgų mokymo centrą pasaulyje. Čia savo elitinius karius tobulintis siųs Bahreinas, Jordanija, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Pats centras mažai ką bendra turės su Rusija, mat jo instruktoriai daugiausia bus čečėnai.

Rudenį Ingušijoje kilo precedento neturintys protestai. / Reuters/Scanpix nuotrauka
Rudenį Ingušijoje kilo precedento neturintys protestai. / Reuters/Scanpix nuotrauka

Pinigai ir tyla

Teritorinė plėtra, savarankiški užsienio santykiai ir nepriklausoma kariuomenė yra ganėtinai neįprasti valstybės administracinio vieneto atributai. Dėl šių priežasčių apie regioną gerai išmanantys analitikai, tokie kaip Jekaterina Sokirianskaja, anksčiau yra pavadinę Čečėniją valstybe valstybėje.

Vis dėlto šiuo metu vienas elementas vis dar stipriai saisto Grozną su Maskva. Maždaug 85 proc. Čečėnijos biudžeto sudaro centrinės vyriausybės piniginiai pervedimai. Didžiąją dalį šių lėšų pasisavina Čečėnijos pareigūnai arba iššvaistoma grandioziniams projektams. Kaskart R. Kadyrovas reikalauja iš Maskvos skirti daugiau pinigų ir tvirtina, kad to reikia regiono stabilumui. Tradiciškai Kremlius pildo šiuos prašymus, nes sulaukia nemenko spaudimo. „Pasiektume daugiau, jei suteiktumėte mums reikiamus išteklius. O dar daugiau – jei nesikištumėte“, – kalbėjo R. Kadyrovas gruodį.

Vienas įdomiausių R. Kadyrovo ekspansijos aspektų – Kremliaus tyla. Kalbant apie krizę Ingušijoje, tik vienas V. Putino komentaras pasiekė visuomenę. Bet net ir jis buvo netiesioginis. J.-B. Jevkurovas po pokalbio su šalies prezidentu sakė, kad šis ragino jį išspręsti krizę „demokratiniais metodais“, o ne jėga. Tik ne visai aišku, ką V. Putinas turėjo galvoje, mat ingušų aktyvistai reikalavo surengti referendumą dėl žemės perdavimo, bet tokia teisė suteikta nebuvo.

Apžvalgininko N. Hauerio manymu, Kremliaus pasyvumas dėl tam tikro R. Kadyrovo savavaliavimo galėtų reikšti, kad centrinė valdžia to nelaiko grėsme regioniniam stabilumui. Vis dėlto nemažai ekspertų įspėja, kad Šiaurės Kaukazas, regionas, kuris po dešimtmečius trukusios kovos mėgaujasi palyginti ramiu periodu, gali ir vėl destabilizuotis.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika