Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Kapitalistinio darbo didvyrės (-iai) iš Centrinės ir Rytų Europos 

Čekija: apverktinos darbo sąlygos ir pasakojimas apie neįtikėtiną ekonominį šuolį, kuris ir vėl kažkaip nesugebėjo pagerinti žemesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenimo.
Čekija: apverktinos darbo sąlygos ir pasakojimas apie neįtikėtiną ekonominį šuolį, kuris ir vėl kažkaip nesugebėjo pagerinti žemesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenimo.
Scanpix nuotrauka

Čekija – viena „turtingesnių“ posocialistinių šalių, šiuo metu išgyvenanti ekonominį pakilimą, kurio privalumus, pasak vietinės ir užsienio žiniasklaidos, jaučia visi gyventojai. 2017 m. žurnalistė Saša Uhlová ėmėsi tirti darbo sąlygas prasčiausiai apmokamose darbo vietose. 

Norėdama patirti jas pati, ji trumpam įsidarbino ligoninės skalbykloje, vištienos fabrike, kasininke prekybos centre, skutimosi peiliukų gamykloje ir atliekų rūšiavimo įmonėje. S. Uhlovos atskleistos paslaptys nustebino visus (išskyrus, žinoma, pačius darbuotojus): beveik visos darbovietės pažeidinėja darbo kodeksą; ir taip mažas darbuotojų algas pasiglemžia vis brangesnė nuoma ir antstoliai; darbuotojų kasdienybė – pikti vadybininkai ir nežmoniškos darbo sąlygos triukšme, šaltyje, karštyje bei smarvėje.

Projekto rezultatas – straipsnių vietinėje ir tarptautinėje spaudoje serija bei knyga pavadinimu „Kapitalistinio darbo didvyriai“. S. Uhlová ir kolegė žurnalistė bei režisierė Apolena Rychlíková apie savo eksperimentą sukūrė ir dokumentinį filmą „Darbo ribos“. Lietuvoje jį buvo galima pamatyti festivalyje „Nepatogus kinas“, taip pat socialiniame centre „Emma“ Kaune ir „XI20“ Vilniuje. Internetu filmą (už kelis eurus arba nemokamai, jei pasidalinsite nuoroda feisbuke) galima pažiūrėti dafilms.com.

Apverktinos darbo sąlygos ir pasakojimas apie neįtikėtiną ekonominį šuolį, kuris ir vėl kažkaip nesugebėjo pagerinti žemesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenimo, gerai pažįstami ne tik Čekijos, bet ir Lietuvos darbuotojams. Sausio pabaigoje su S. Uhlová ir A. Rychlíková kalbėjomės apie jų projektą, darbo bei gyvenimo sąlygas ir darbuotojų organizavimosi galimybes.

– Kaip jūsų projektas paveikė politinį Čekijos gyvenimą? Ar pavyko sukelti skandalą? O gal jis paskatino ir kokius nors teisinius ar materialinius pokyčius?

S. Uhlová: Pasirodžius straipsniams, žiniasklaidos dėmesio ilgai laukti nereikėjo: kurį laiką Čekijoje visi rašė ir kalbėjo vien apie tai. Atsirado kitų žurnalistų, kurie ėmėsi panašių slaptų tyrimų, žiniasklaida ėmė skirti daugiau dėmesio darbo tematikai. Prasidėjusi plati diskusija buvo didžiausias pokytis. Pirmajai viešumo bangai nusiritus, pasirodė dokumentinis filmas, ir tema vėl atsigavo.

Darbo inspekcija surengė patikrą Vodnianų vištienos fabrike (vienoje iš S. Uhlovos darboviečių, priklausančioje dabartiniam Čekijos ministrui pirmininkui Andrejui Babišui, – T. M.). Žinoma, vadyba apie tai buvo informuoti iš anksto, tad mano buvusioms bendradarbėms teko atmintinai išmokti, kiek ir kokio ilgumo pertraukų joms turėtų priklausyti; taip pat jos sužinojo apie ausų kištukus, kuriuos, pasirodo, privalu nešioti triukšmingame ceche ir kuriuos parūpinti turi darbdavys. Dalis darbuotojų Vodnianuose įdarbinti nelegaliai, bet kadangi valdžia buvo perspėta, inspekcija jų, žinoma, nesurado.

A. Rychlíková: Trijose iš penkių Sašos darboviečių po projekto įvyko teigiamų pokyčių. Žmonės gavo jiems teisėtai priklausančias pertraukas, o prekybos centrų tinklas „Albert“ pakėlė algas kai kuriems patyrusiems darbuotojams. Situacija buvo tokia: ieškodami naujų darbuotojų, „Albert“ gėdijosi skelbimuose rašyti „ieškome žmonių, kurie dirbtų už 65 kronas (apie 2,5 euro) per valandą“, paprasčiausiai darbuotojų šiuo metu už tiek ir su žiburiu nerastum. Taigi, naujiems darbuotojams buvo mokama po 100 kronų (apie 3,9 euro) per valandą, o tie, kurie „Alberte“ dirba dešimt metų ir pan., toliau gaudavo po 65. Po mūsų projekto „veteranų“ algos buvo pakeltos ir sulygintos su naujokų.

Dauguma Motolo ligoninės (didžiausios ligoninės Čekijoje – T. M.) skalbyklos darbuotojų yra smarkiai prasiskolinę, tad čia vadyba nutarė jiems pakelti algas netiesiogiai, t. y. parūpinti nemokamus pietus ir maisto kuponų. Dabar maisto kuponais jiems kas mėnesį papildomai išmokama po 2 tūkst. kronų (apie 80 eurų); maisto kuponų antstoliai neatima.

S. Uhlová: Viršininkai šiuo atveju pasielgė labai protingai: jie žinojo, kad jei tiesiog pakels algas, žmonės to nepajus, nes šiuos priedus susirinks antstoliai. Be to, nominalioms algoms pakilus iki tam tikro lygio, kai kurie darbuotojai taip pat būtų netekę valstybinės kompensacijos už būstą.

– Pakalbėkime tuomet apie skolas: koks šios problemos mastas Čekijoje? Vienas liūdniausių ir labiausiai šokiruojančių filmo epizodų – kai Motolo darbuotojai laukė pakeltų algų, bet taip jų ir nesulaukė, nes priedus susirinko antstoliai… Iš kur atsiranda šios skolos? Nesumokėtos viešojo transporto baudos, mokesčiai ar pan.?

A. Rychlíková: Vienas garbus institutas, tyręs skolų temą, priėjo išvadą, kad užburtas skolų ratas žmones įsuka tuomet, kai jie neturi pinigų kasdienėms išlaidoms – nuomai, komunalinėms paslaugoms, telefono sąskaitoms apmokėti. Čekijos visuomenė susiduria su didele „slapto skurdo“ problema: daug žmonių gyvena „normaliai“, iš pažiūros tikrai nepasakytum, kad skursta, bet kai jų vaikams prireikia, sakykim, naujų batų arba apmokėti mokyklinę ekskursiją, šeimai tenka skolintis, ir įsisuka skolos ratas. Iki pat 2016 m. Čekija beveik nereguliavo greitųjų kreditų, šalyje buvo daugiau nei 250 tūkst. pinigus skolinančių įmonių – viena įmonė keturiasdešimčiai gyventojų.

Apie šią problemą vis dar sunku viešai šnekėti, nes dauguma žmonių, ypač neįsiskolinusių ar gyvenančių ne Čekijoje, net nenutuokia jos masto. Didžiajai daliai visuomenės vis dar sunku įsisąmoninti, kad 800 tūkst., t. y. beveik vienas iš dešimties, gyventojų yra įklimpę į skolas.

S. Uhlová: Iš viso apie du milijonai žmonių Čekijoje yra turėję problemų su antstoliais: dirbantys žmonės, šeimos su vaikais… Aš su tuo susidūriau tik pradėjusi dirbti Motole, ir tai tik todėl, kad ten mano ryšys su bendradarbiais buvo artimiausias, be to, tai buvo vienintelė darbovietė, kurioje žmonės atvirai kalbėjo apie savo skurdą. Nenoras kalbėti apie savo finansinę padėtį, ypač jei ji nekokia, vis dar yra kultūrinis čekų bruožas. Aš, pavyzdžiui, atvirai pasakoju apie savo algą, bet tai vis dar socialiai nepriimtina – kalbėjimas apie pinigus laikomas pavydo, piktumo ženklu.

– Filmas buvo įdomus ir tuo, kad jo pagrindinė veikėja – ne tik darbuotoja, bet ir moteris, turinti šeimą, tad nagrinėjamas ir profesinio bei šeiminio gyvenimo santykis. Gal galėtumėte apie tai papasakoti daugiau? Kaip šis projektas paveikė jūsų asmeninį ir šeiminį gyvenimą?

S. Uhlová: Turiu keturis sūnus ir esu tuo labai patenkinta. Vis dėlto šis projektas padėjo man daug geriau suprasti dirbančių moterų, kurios turi dar ir rūpintis šeima, situaciją. Dirbdama Vodnianuose gyvenau bendrabutyje ir namo grįždavau tik savaitgaliais, vaikus prižiūrėjo mano vyras. Bet kituose darbuose pertraukas praleisdavau rašydama žinutes mokytojams, darželių auklėtojams, mokyklų direktoriams arba vyrui, besirūpindama, kaip vaikai nukeliaus į mokyklą ir kaip grįš namo, ir t. t. Mačiau, kad kitos moterys irgi daro tą patį: daugumai čekių tai yra duona kasdienė, jos turi dirbti ir tuo pat metu rūpintis šeima…

Apskritai esu laiminga, kad vyras ir vaikai ištvėrė šį mano eksperimentą, bet taip, jis paveikė mūsų santykius. Mano vyras turėjo susirasti kitą darbą, kad galėtų išlaikyti šeimą, kol aš dirbau menkai apmokamus darbus, taip pat jam teko daugiau atsakomybės už vaikus. Jis jautėsi truputį apleistas: po straipsnių ir filmo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, šlovės ir apdovanojimų, važinėjau į festivalius užsienyje, bet niekas nekalbėjo apie jo padėtį ir apie atsakomybę, nugulusią ant jo pečių. Maždaug prieš mėnesį pagaliau atviriau apie tai pasišnekėjom, tad situacija šeimoje dabar geresnė. Dabar jis viešumoje prisistato kaip „Sašos Uhlovos vyras“. Šiaip jis vis dar „normalus čekų bachūras“, bet apskritai viskas su juo gerai.

– Tyrimo etika – jautri tema tokiuose žurnalistiniuose ar akademiniuose projektuose, su etine problematika susiduria ir darbuotojų teisių aktyvistai, įsidarbinantys tam, kad padėtų darbovietėje įsteigti profsąjungą. Žurnalistams, tyrėjams, aktyvistams tai tik laikinas pasirinkimas, po kurio galima grįžti į „normalų“ gyvenimą ir geriau apmokamą darbą; o jų bendradarbiams tai kasdienybė – ją nelengva pakeisti ar nuo jos pabėgti. Kita vertus, aktyvistai ir tyrėjai dažniausiai nustemba, kai atskleidus „tikrąją tapatybę“ bendradarbiai reaguoja ramiau, nei tikėtasi.

S. Uhlová: Man tai yra didžiulė dilema, daug mąsčiau apie tinkamus tokio slapto tyrimo metodus, bet, deja, priėjau išvadą, jog vienas metodas, kurį galėtum pritaikyti, kad pamatytum visą perspektyvą, tiesiog neegzistuoja. Straipsniai sukėlė daug problemų, ypač žmonėms, kurie atviriau kalbėjo apie savo viršininkus… Paskutinė nerimą kelianti naujiena mane pasiekė iš atliekų rūšiavimo įmonės „OZO Ostrava“: buvusią bendradarbę viršininkas „išsikvietė ant kilimėlio“, klausinėjo, ką ji man papasakojo, nuo patirto streso jai prasidėjo epilepsijos priepuolis… Žiauriai nerimavau ir aš, daug verkiau, mums abiem tai buvo labai sunkus laikotarpis. Vis dėlto po visko ji man parašė ir padėkojo: ši situacija privertė ją pamatyti, koks prastas, psichiškai ir fiziškai žalingas buvo jos darbas, galiausiai ji jį metė.

Kita vertus, taip, apskritai žmonės labai nenustebdavo, kai atskleisdavau savo „tikrąją tapatybę“. Gal ir dėl to, kad apie tai pasipasakojau tik kelioms kolegėms, su kuriomis geriausiai sutariau, dar kelių mačiau reakcijas, bet tikrai nežinau, kaip reagavo visi kiti buvę bendradarbiai, pamatę mane per televizorių.

A. Rychlíková: Ką norėčiau pamatyti, tai kaip reagavo tų įmonių savininkai ir viršininkai, kai pasirodė pirmieji reportažai. Norėčiau išvysti jų veidus tą akimirką.

– Statistika rodo, kad profsąjungoms Čekijoje priklauso 17 proc. dirbančiųjų – palyginti su 8 proc. Lietuvoje, atrodo visai daug, bet filme rodytose darbovietėse profsąjungų nebuvo nė kvapo…

A. Rychlíková: Taip, tai didžiulis paradoksas. Nesupraskit manęs neteisingai: mes tikrai mylim didžiausios Čekijos profsąjungų konfederacijos (Bohemijos ir Moravijos profesinių sąjungų konfederacijos ČMKOS – T. M.) vadovą Josefą Středulą: jis puikus derybininkas, nemaža dalimi jo pastangomis pastaraisiais metais minimali alga padidėjo 6 tūkst. kronų (apie 230 eurų). Jo viešos kampanijos tviteryje ir feisbuke taip pat paveikios, jis nežiūri į darbuotojus iš aukšto ir visuomet yra jų pusėje. Bet profsąjungos nesiima veikti žemiausiame darboviečių sluoksnyje, nes dauguma darbuotojų ten nėra jų nariai. Profsąjungų reakcija į tai yra: „Gerai, dirbantieji turėtų parodyti iniciatyvą ir prisijungti, jei jiems tinka mūsų programa…“ Bet taip viskas atrodo tik iš „vidurinės ir aukštesnės“ darbo klasės požiūrio taško, darbininkų elito, pvz., tų, kurie dirba „Škodoje“, kur profsąjungos labai stiprios. Menkiausiai apmokamuose darbuose žmones kamuoja visai kitos problemos – kaip sumokėti nuomą ir išlaikyti vaikus, kai antstoliai atima dalį algos, o ne kaip įstoti į profsąjungą ir pasirašyti kolektyvinę sutartį.

Su Saša priėjome išvadą, kad tikriausiai geriausias būdas – būti truputį kaip ji: eiti tiesiai į darbovietes, kalbėtis su žmonėmis ir bandyti spręsti mažesnes problemas, pvz., štai kondicionavimo sistema jau šimtą metų sugedusi ir temperatūra fabrike nuolat 50 °C, eikime kolektyviai pas viršininką ir pareikalaukim, kad sutaisytų. Galbūt nebūtina iš karto imti kalbėti apie pinigus, galima pradėti nuo mažesnių problemų ir tiesioginių darbo sąlygų. Reikia būti vietoje, kad tai suprastum, skirtingose darbovietėse – skirtingos problemos. Profsąjungų viršūnėlės jų nemato, o pačiose profsąjungose nėra „vargšams atstovaujančių lobistų“, kurie įtrauktų šiuos klausimus į darbotvarkę. Profsąjungos turi daug padalinių, bet Marytė iš skalbyklos nebus ta pirmoji, kuri kreipsis į juos ir ims kovoti už savo teises, – ji tam neturi pakankamai laiko arba jėgų, arba susidomėjimo, ir tai visiškai suprantama.

S. Uhlová: Be to, kai kurie žmonės tiesiog neturi pakankamai pinigų nario mokesčiui. Šimtas kronų jiems – kaip mums tūkstantis…

– Galbūt Čekijoje yra kitų organizacijų, be profsąjungų, kurios imtųsi spręsti šias problemas?

A. Rychlíková: Na, pavyzdžiui, aš kelis pastaruosius mėnesius bendradarbiauju su organizacija „Seselių iniciatyva“ („Iniciativa sester“), kuri vienija profsąjungoms nepriklausančias slauges trijose ligoninėse – apie penkiasdešimt moterų, kurias užkniso tiek vadyba, tiek profsąjungos. Anksčiau jos buvo profsąjungose, bet pavargo nuo to paties atsakymo į jų reikalavimus, kurį kartojo ir profsąjungos, ir vadyba: „Suprantam, bet, deja, šiuo metu neturim tam lėšų.“ Taigi, slaugės ėmėsi griežtesnės kritikos: „Gerai, bet mes nesam ligoninės finansų departamentas, mes tik slaugės, mums nerūpi, turit jūs pinigų ar neturit, tiesiog mokėkit mums daugiau!“ Kad pasiektų savo tikslų, jos ėmėsi taktikos, kurią aš vadinu „teisėtu teroru“, t. y. „itališko streiko“: ėmė taip tiksliai dirbti pagal visas taisykles, kad paralyžiavo ištisas ligonines. Pvz., po kiekvienos operacijos ėmė laukti po penkiolika minučių prieš pradėdamos kitą. Chirurgai buvo šokiruoti: „Neturim tam laiko!“ O jos: „Ne, ne, žiūrėkit, va čia parašyta, kad…“ Ir taip visą laiką!

Sukūriau joms trumpą filmą. Neišsiplečiant į priešistorę – slaugės gavo el. laiškus iš vadybos, kuriuose rašoma: „Žinome, kad kuriate trumpą filmą ir norite jį paskelbti viešai, pakviesti žmones iš visos šalies prisijungti prie jūsų organizacijos. Mes turime sąrašą, žinome, kurios iš jūsų priklauso šiai organizacijai, jei neatsisakysite savo planų, mums teks jus visas atleisti.“ Taigi, jos skambina man ir, mano nuostabai, sako: „Nutarėm surengti didžiulę viešą filmo peržiūrą. Niekas su mumis taip nekalbės, tuo labiau kad jie neturi kuo mus pakeisti.“ Ir štai ateinančią savaitę rengiam viešą peržiūrą Karlovi Varuose.

Jos kietos ir drąsios, profsąjungos jų nekenčia – per metus slaugės išsikovojo 10 tūkst. kronų (apie 390 eurų) didesnes algas. Ir neketina čia sustoti: dabar jos pasirengusios spręsti persidirbimo problemą – slaugės dirba po dvylika valandų penkias dienas per savaitę, jos pervargusios ir nori turėti teisę praleisti šiek tiek laiko su šeimomis. Galiausiai, jos padeda ir palaiko viena kitą, moterų solidarumas ir įsigalinimas joms yra labai svarbūs, jos garsiai sako: „Taip, mes esam slaugės visuomenėje, kuri moka milijonus futbolininkams ir numeta vos porą kronų slaugėms, bet mes didžiuojamės savo darbu ir norim daugiau pinigų!“ Manau, tokios organizacijos yra darbuotojų teisių judėjimų ateitis.

– Laikinojo įdarbinimo agentūrų tema taip pat paliesta filme. Ar visi penki darbai buvo surasti per agentūras?

S. Uhlová: Ne, tik skalbykloje – tai buvo darbas visu etatu, bet vis tiek „agentūrinis“ – ir skutimosi peiliukų fabrike. Kadangi esu Čekijos pilietė, darbinausi per „tikras“ agentūras, ne pseudoagentūras, darbinančias ukrainiečius, rumunus ir kitus imigrantus. Tiesą pasakius, su Apolena planuojam kitą projektą, kuriame vykčiau į Vokietiją ar Prancūziją kaip ekonominė migrantė ir išbandyčiau netgi dar prastesnes darbo sąlygas kaip „darbuotoja iš Rytų“.

– Kiek paplitusios laikinojo įdarbinimo agentūros Čekijoje?

S. Uhlová: Darbo ir socialinių reikalų ministerijoje registruota apie 2 tūkst. įdarbinimo agentūrų, bet niekas iš tikrųjų nežino, kiek egzistuoja „subjektų“, susidarančių iš vieno ar dviejų asmenų ir registruotų užsienyje: jie oficialiai nėra įdarbinimo agentūros, bet funkcionuoja kaip jos. Kalbėjau apie tai su vienu ministerijos tarnautoju ir jis man prisipažino, kad jie taip pat nežino, kiek tiksliai nelegalių įdarbinimo agentūrų veikia Čekijoje.

O su tokiomis pseudoagentūromis nutinka taip, kad žmones įdarbina ne ligoninė ir ne fabrikas, o agentūra, o ta agentūra yra kitos agentūros padalinys, ir taip toliau, ir panašiai, ir galiausiai tampa neįmanoma rasti „tikrąjį“ darbdavį, kurį galėtum nubausti už darbo kodekso pažeidimus. Nors pagal Čekijos įstatymus galutinis darbdavys (šiuo atveju ligoninė ar fabrikas) taip pat gali būti traukiamas atsakomybėn, darbo inspekcija vis tiek bando kastis iki galutinės agentūros ir niekad nesiima galutinio darbdavio. Vis dėlto jei norim ką nors realiai pakeisti, ieškoti paslaptingos užsienyje registruotos agentūros yra bergždžias darbas, reikia eiti į fabriką ir pridaryti problemų ten.

– Kaip minėjote, dalis jūsų bendradarbių buvo iš Ukrainos ir Rumunijos. Kiek migrantų iš šių ir kitų šalių dirba Čekijoje?

S. Uhlová: Tiksliai negaliu pasakyti, nes dažniausiai migrantai dirba nelegaliai. Jie turi, pvz., Lenkijos vizą, leidžiančią jiems būti Čekijoje, bet legaliai dirbti jie čia negali. Pernai apie tai rašiau straipsnį. Čekijoje jau trūksta žmonių, kurie dirbtų fabrikuose, bet vis tiek nenorim atidaryti sienų legaliems darbuotojams. Taip tik pastatome migrantus į dar prastesnę padėtį: kai tokiam fabrike apsilanko darbo inspekcija, ji sukelia daugiau problemų nelegaliai dirbantiesiems, o ne jų darbdaviams.

Iš penkių mano darboviečių imigrantais labiausiai kliovėsi vištienos fabrikas: manau, maždaug apie pusę darbuotojų ten buvo iš Bulgarijos, Rumunijos ir Ukrainos. Negalėjau apie tai rašyti plačiau, bijojau jiems pakenkti.

– Ar Čekijoje jau atsirado išskirtinai imigrantams skirtų darbų, kurie vietiniams per purvini, per menkai apmokami?..

S. Uhlová: Ne. Žmonės, kuriuos sutikau, nuolat kartojo, kad svarbiausia yra turėti darbą, kad jie didžiuojasi savo darbu. Nemanau, kad neturtingi žmonės kurią nors profesiją laiko neverta pagarbos, tai ne jų mentalitetas.

– Minimali alga Čekijoje yra 12 500 kronų (apie 500 eurų)…

S. Uhlová: Prieš dvejus metus buvo 400 eurų, o buto nuoma Prahoje – 600–700 eurų per mėnesį.

– Tuomet kaip žmonės išgyvena?

S. Uhlová: Yra daug modelių, bet pagrindinis toks: trys ar keturi žmonės gyvena vienam bute. Vienas dirba legaliai, gauna minimumą, moka antstoliams ir gauna šiek tiek pašalpų (būsto kompensaciją, maisto kuponų ir pan.). Iš viso taip per mėnesį „baltais“ susidaro apie 18 tūkst. kronų (apie 700 eurų). Kiti du ar trys žmonės dirba nelegaliai, kad išvengtų antstolių ir išsilaikytų. Šiuo metu dirbti nelegaliai visiškai įmanoma ir populiaru, galima susirasti darbą statybose, kur „juodais“ mokama apie 20 tūkst. kronų (apie 800 eurų) per mėnesį, tai yra daug geriau nei minimumas, kurį gautum dirbdamas legaliai. Deja, vieną dieną situacija pasikeis ir šiems žmonėms kils rimtų problemų dėl įsiskolinimų. Socialinės apsaugos sistema Čekijoje labai griežta, tad žmonėms tenka ieškoti būdų ją apeiti: dirbti nelegaliai ir slėpti pajamas arba netekti pašalpų. Dabartinis „pragyvenimo minimumas“, t. y. pinigai, kuriuos valstybė garantuoja kiekvienam piliečiui, yra 5 tūkst. kronų (apie 200 eurų). Jis neaugo jau dešimt metų, už tiek neįmanoma pragyventi. Politinės partijos – daugiausia dešiniosios, bet ir kai kurios kairiosios – noriai renka balsus viešai skalbdamos „pašalpinius“ ir griežtindamos socialinės apsaugos tvarką. To pasekmė – milijonas žmonių Čekijoje dirba nelegaliai.

– Paskutinis klausimas: kuris darbas jums patiko labiausiai? Ar palaikote ryšius su buvusiais bendradarbiais?

S. Uhlová: Palaikau ryšius su kai kuriais žmonėmis iš skalbyklos ir iš vištienos fabriko. Labiausiai man patiko skalbykloje – darbas buvo „normalus“ ir kolektyvas geras, tarp darbuotojų jautėsi solidarumas, žmonės labai neturtingi, bet padeda vienas kitam kaip gali. Patiko man su jais. Taip pat patiko ir atliekų rūšiavimo įmonėje, bendradarbiai ten irgi buvo labai mieli.

– Bet atliekų rūšiavimas – labai purvinas darbas…

S. Uhlová: Taip, bet darbe svarbiausia – ryšys su bendradarbiais. Sąlygos, žinoma, labai svarbu, bet dar svarbiau – kad nestresuotum, žinotum, jog jei kas nutiks, kolegos tau pagelbės. Šito – kad darbe svarbiausia kolektyvas – nežinojau iki pradėdama mūsų eksperimentą, supratau tą tik bedirbdama.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika