Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Gyvenimas įvairialypėje visuomenėje: svetimųjų baimė ir nerimas dėl savo tapatybės 

pixabay.com nuotrauka

„Ar dabar, kai Europoje gyvena tiek daug skirtingų žmonių, vis dar galima tikėtis, kad ji išliks tokia, kokia buvusi?“ – knygoje „Pamąstymai apie revoliuciją Europoje“ (Reflections on the Revolution in Europe. 2009) klausia amerikiečių rašytojas Christopheris Caldwellas. Pastaruoju metu to klausiama vis dažniau ir vis garsiau, mat žibalo į ugnį vėl šliūkštelėjo migracijos, ypač islamiškosios, srautai. 

Kaip Vakarų šalims derėtų reaguoti į minias atvykstančių žmonių, kurių kilmė, tradicijos, pažiūros smarkiai skiriasi nuo vakarietiškųjų? Kur brėžti tolerancijos ribas? Ar turėtume reikalauti, kad imigrantai asimiliuotųsi, prisitaikytų prie vakarietiškos tvarkos, normų ir papročių? O gal integracijai būtinos abi pusės? Tokie klausimai politikus ir ideologus kamuoja jau pusę amžiaus, o pastaruoju metu nemenkas erzelis kilo tarp liberalų.

Ginčus dėl kultūrinės įvairovės dar labiau įaudrino dvi problemos, šiuo metu dominuojančios Europos politiniame diskurse, – migracijos sukelta krizė ir teroro išpuoliai. Koks europiečių veidas bus artimiausioje ateityje, labai priklausys nuo to, kaip kalbėsime apie šias problemas ir kokias sąsajas tarp jų įžvelgsime.

Migracija dažniausiai sveriama, pasitelkiant skaičius. 2015-aisiais Europos krantus pasiekė daugiau kaip milijonas migrantų iš įvairių kraštų. Ekranus užtvindė vaizdai, kaip šimtai, tūkstančiai pabėgėlių laiveliais kerta Egėjo jūrą, kantriai žygiuoja per Balkanus ir plūsta į Vengrijos, Austrijos, Vokietijos geležinkelio stotis. Susidarė įspūdis, kad mūsų kontinentas atsidūrė apgultyje – visas pasaulis veržte veržiasi į Europą.

Atvykėlių skaičiai išties įspūdingi. Tačiau vertėtų apžvelgti platesnį kontekstą. Vienas milijonas migrantų sudaro mažiau negu 0,2 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų. Turkijoje, į kurią nuo 2016 m. migrantai deportuojami pagal sutartį, sudarytą su ES, gyvena septynis kartus mažiau žmonių, tačiau ši šalis jau priėmė apie tris milijonus pabėgėlių iš Sirijos. Dar 1,3 milijono pabėgėlių iš karo zonos prisiglaudė Libane – šis skaičius atitinka 20 proc. šalies gyventojų. Europos mastu tai prilygtų 100 milijonų migrantų. Pakistane ir Irane prieglaudą rado bent po milijoną pabėgėlių. Kitaip tariant, didžiausią pagalbos pabėgėliams naštą prisiėmė kai kurios neturtingiausios pasaulio šalys. Jeigu jos elgtųsi taip, kaip elgiasi Europa, tikrai kiltų pasaulinė krizė.

Daugybė mąstytojų, religinių ir nereliginių, krikščionių ir ne krikščionių, tarsi aidas kartoja šį baimės leitmotyvą apie musulmoniškosios imigracijos, drebinančios kultūrinius ir moralinius Vakarų civilizacijos pamatus, grėsmę ir galią.

Tačiau skaičiai neatskleidžia nūdienos diskusijų apie migraciją esmės. Daug dažniau svarstoma, kas tie migrantai iš tikrųjų yra, nerimaujama dėl savo tapatybės, savo tautos, bendruomenės vertybių. Viktoras Orbánas, Vengrijos ministras pirmininkas, kai šalies pasienyje buvo tveriamos tvoros, o parlamentas priėmė naujus drakoniškus antiimigracinius įstatymus, aiškino: „Nereikėtų pamiršti, kad čionai atvykstantys žmonės užaugo kitokioje aplinkoje, išpažįsta kitokią religiją ir atstovauja visiškai kitokiai kultūrai. Dauguma jų nėra krikščionys, jie – musulmonai. Argi nekelia nerimo, kad krikščioniškoji Europa jau ir taip vos įstengia išsaugoti savo krikščioniškąsias vertybes?“

Daugybė mąstytojų, religinių ir nereliginių, krikščionių ir ne krikščionių, tarsi aidas kartoja šį baimės leitmotyvą apie musulmoniškosios imigracijos, drebinančios kultūrinius ir moralinius Vakarų civilizacijos pamatus, grėsmę ir galią. „Eurabijos“ sąvoką, paremtą įsitikinimu, kad Europa yra islamizuojama, turbūt labiau nei kas kitas populiarino italų rašytoja Oriana Fallaci, mirusi prieš gerą dešimtmetį. Prisistatydama kaip „krikščionė ateistė“, ji karštai įrodinėjo, esą kultūrinę ir intelektualinę apsaugą nuo islamo Europai suteikia būtent krikščionybė. Britų istorikas Niallas Fergusonas, vadinantis save „nepataisomu ateistu“, yra sunerimęs dėl krikščionybės, kuri galėtų užkirsti kelią radikaliajam islamui, nuosmukio. Netikinti žydė Melanie Phillips savo knygoje „Pasaulis, apverstas aukštyn kojom“ (The World Turned Upside Down. 2009) teigia: „Krikščionybei kilusi tiesioginė ir nenumaldoma kultūrinė grėsmė iš tų, kurie siekia sugriauti pamatines Vakarų civilizacijos vertybes.“

Toks migracijos vertinimas rodo, kad nenorima suprasti nei Europos dabarties, nei praeities. Mėgindamas išsiaiškinti, kodėl įsigalėjo toks požiūris, pirmiausia panagrinėsiu du fundamentalius klausimus, atsakymai į kuriuos turėtų būti bet kokios diskusijos apie integraciją ir moralę pagrindas. Ką turime omenyje, kalbėdami apie įvairialypę visuomenę? Ir kodėl turėtume laikyti ją vertybe arba jos bijoti?

Matydami šiandieninės Europos įvairovę, įsivaizduojame, kad anksčiau visuomenė buvo vienalypė, homogeniška, o dabar dėl imigracijos tapo įvairialypė. Bet ar kurios nors Europos šalies visuomenė praeityje iš tikrųjų buvo vienalypė? Ir kokie gi tos šiandieninės įvairovės išskirtiniai bruožai?

Jeigu būtų įmanoma keliauti laiku, jei nusikeltume į XIX, XV, net XII a. Europą ir pakalbintume prancūzą arba ispaną, nė vienas neapibūdintų savo šalies kaip vienalypės. O atsidūrę nūdienos Europoje, jie greičiausiai visai nebūtų priblokšti, išvydę tariamai milžinišką jos įvairovę.

Anų laikų Europos įvaizdis nugrimzdęs į istorinės amnezijos miglas, o dabarties vaizdą iškreipia tai, kad įsigalėjęs apgailėtinai ribotas įvairovės suvokimas. Kai europietiškas visuomenes vadiname vienalypėmis, turime omenyje, kad jos būdavo vientisos etniškai, galbūt kultūriškai. Tačiau skirtumai tarp žmonių būna ne tik etniniai, bet ir klasiniai, lytiniai, religiniai, politiniai, ideologiniai ar dar kitokie.

Dabar galbūt sunku tą įsivaizduoti, bet daugybė vakariečių dar visai neseniai į katalikus žvelgė taip pat priešiškai, kaip dabar žvelgia į musulmonus.

Visokiausios baimės, apimančios mus dėl įsivaizduojamų dabartinės įvairovės pasekmių, tėra tik aidas to, kas kamavo tariamai vienalypę anų laikų Europą. Imkime baimę, esą islamo vertybės nesuderinamos su vakarietiškomis. Dabar galbūt sunku tą įsivaizduoti, bet daugybė vakariečių dar visai neseniai į katalikus žvelgė taip pat priešiškai, kaip dabar žvelgia į musulmonus.

Johno Locke’o „Laiškai apie toleranciją“ (Letters Concerning Toleration) yra esminis tekstas, įtvirtinęs moderniąsias liberalias idėjas apie išraiškos ir tikėjimo laisvę, tačiau katalikai į anglų filosofo tolerancijos sampratą netilpo – atseit jie kėlė grėsmę nacionalinei tapatybei ir net šalies saugumui. Iki pat XIX a. katalikai Britanijoje buvo už įstatymo ribų – jie negalėjo balsuoti, užimti postų vyriausybinėse institucijose, jų nepriimdavo į universitetus, jiems neleista įgyti tam tikrų profesijų, tarnauti kariuomenėje. Protestantams buvo draudžiama atsiversti į katalikybę, o katalikams – tuoktis su protestantais.

Antikatalikiškumas aršiai reiškėsi net ir XX a., beje, ne tik Europoje. Pasak istoriko Leo Lucasseno, katalikybė Amerikoje buvo suvokiama, kaip „atstovaujanti visiškai kitokiai kultūrai ir pasaulio suvokimui, šios religijos buvo bijoma dėl pasaulinių ir ekspansionistinių jos aspiracijų“. Amerikiečių eseistas, poetas Ralphas Waldo Emersonas rašė: „Būtent politinis Romos bažnyčios veiklos pobūdis daro ją nesuderinamą su mūsų šalies institucijomis, todėl nepageidaujamą.“

Šiandien judaizmo ir krikščionybės tradicija laikoma Vakarų civilizacijos pagrindu ir yra savaime suprantamas dalykas. Bet „judaizmo ir krikščionybės tradicijos“ sąvoka – tai XX a. 4-ojo dešimtmečio kūrinys, kai stengtasi suburti kuo platesnį frontą, kuris padėtų atsispirti didėjančiai antisemitizmo grėsmei, nes daugybė europiečių manė, esą žydai kelia mirtiną pavojų jų tapatybei, vertybėms ir gyvenimo būdui. Toji baimė galiausiai lėmė, kad žydai tapo didžiausio pasaulyje genocido aukomis.

Nuo tada, kai prieš penkis šimtus metų Venecijoje atsirado pirmasis getas, nuo tūžmingų Martino Lutherio kaltinimų žydams iki Dreyfuso bylos Prancūzijoje ir pirmojo Britanijos imigracijos įstatymo – Svetimųjų aktas (Aliens Act) 1905 m. buvo priimtas visų pirma tam, kad sustabdytų žydus, plūstančius iš Rytų Europos, – istorinė europiečių sąmonė nuosekliai vaizdavo žydus kaip nepageidaujamus, svetimus, kaip amžiną Kitą.

Tačiau Europą draskė ne tik religiniai, kultūriniai, bet ir politiniai konfliktai. Anglijos ir Ispanijos pilietiniai karai, Vokietijos valstiečių sukilimas, Paryžiaus komuna liudija, kad Europos tautos buvo giliai susiskaldžiusios. O kivirčai tarp komunistų ir konservatorių, liberalų ir socialistų, monarchistų ir demokratų jau seniai tapo skiriamuoju Europos šalių bruožu.

Bet šie konfliktai kažkodėl nelaikomi visuomenės įvairialypiškumo apraiškomis. Kodėl? Vien todėl, kad mūsiškė įvairovės samprata yra apgailėtinai ribota.

Vis dėlto įvairovę suvokiant netgi taip siaurai, Europos praeities paveikslas vis tiek yra klaidingas, nes įsivaizduojama, kad šalių visuomenės rasiniu ir net etniniu požiūriu buvo vienalypės. Tačiau anais laikais konkrečios šalies visuomenę europiečiai suvokė visai ne taip – XIX a., o kurį laiką net XX a., daugelis darbininkus, neturtingus valstiečius laikė kitos rasės atstovais.

Liberalusis The Saturday Review, populiarus to meto žurnalas, 1864-aisiais išspausdino rašinį apie Bethnal Greeną – darbininkų klasės rajoną Rytų Londone. Pasak straipsnio, kuriame išdėstytas tipiškas Viktorijos laikų viduriniosios klasės požiūris, „Bethnal Greeno vargšai – tai rasė, apie kurią ničnieko nežinome. Tų žmonių gyvenimas yra visiškai kitoks negu mūsiškis, mes neturime su jais jokių sąlyčio taškų“. Daroma išvada: „Milžiniška atskirtis ir skirtumai tarp Anglijos gyventojų sluoksnių, nesikeičiantys jokiomis aplinkybėmis, lydintys žmones nuo lopšio iki karsto lentos [...], lygintini su vergų atskyrimu nuo baltųjų.“

Panašus požiūris gyvavo ir Prancūzijoje. Krikščionis socialistas Philipe’as Buchez 1857-aisiais sakytoje kalboje svarstė, kodėl „tokioje visuomenėje kaip mūsiškė atsirado rasės, net ne viena, o keletas rasių, vienos iš jų gerokai menkesnės už kitas, primityvios, varganos ir tokios apgailėtinos, kad pagal rasinę hierarchiją derėtų jas įrašyti žemiau už didžiausius laukinius, nes jų primityvumas vargu ar išgydomas“. „Rasės“, kėlusios tokį Buchez pasipiktinimą, buvo ne kokie nors imigrantai iš Afrikos ar Azijos, o Prancūzijos kaimų varguoliai.

Vienalypės Europos, kurią margu katilu pavertė šiuolaikinė imigracija, vaizdinys subyra į šipulius, vos pamėginame išsivaduoti iš istorinės amnezijos. Nūdienos visuomenes margomis vadiname tik todėl, kad perrašėme praeitį, o labai keistas mūsiškis įvairovės apibrėžimas leidžia tą įvairovę ignoruoti, kartu ignoruojant ir anų laikų baimes bei konfliktus. Europos šalyse visais laikais vieni greta kitų gyveno labai skirtingi žmonės.

Dabar užduokime klausimą, kodėl turėtume įvairovę laikyti vertybe? O gal išties derėtų jos bijoti? Kodėl verta įvairovę branginti, aptarsiu kiek vėliau, pradėti norėčiau nuo svarstymų, kodėl tokia daugybė žmonių jos bijo. Štai du šiuolaikiniai prancūzų mąstytojai iš priešingų politinio spektro pusių – liberalas filosofas Bernard’as-Henry Lévy ir konservatyvusis Pierre’as Manent’as – islamą laiko grėsme, tačiau dėl skirtingų priežasčių.

2010-aisiais užvirus diskusijoms, ar derėtų uždrausti burkas, Lévy rėmėsi „įstatymu, kuris aiškiai ir paprastai nurodo, kad dėvėti burką viešosiose vietose yra antirespublikoniška“. Bet, pabrėžė jis, „ši diskusija ne apie burkas. Ji – apie Voltaire’ą. Pavojus kyla ir andainykštėms, ir dabartinėms Apšvietos vertybėms bei paveldui, ne mažiau šventam negu trijų monoteizmų paveldas.“

Taigi Lévy laiko islamą grėsme Apšvietos liberalizmui, o Manent’as tvirtina, kad tai paties liberalizmo sukelta korozija, mat būtent liberalizmas leido islamui tapti grėsmingam. Dekadentiški nūdienos prancūzai pernelyg „pavargo nuo laisvės“ ir neturi kito pasirinkimo, kaip tik kapituliuoti prieš islamą. Vakarų demokratija, pabrėždama teises, tačiau ignoruodama pareigas, suardė socialinius ryšius, paskleisdama vien pavienių ego „dulkes“: „Labiausiai sukrečiantis faktas, apibūdinantis šį dabarties momentą, yra politinis ir dvasinis tautos silpnumas. [...] Jei islamas toliau plės ir konsoliduos savo įtaką [...] regione, kuriame visos socialinės struktūros ardomos individo teisių labui, Europa vargu ar turės kitokią ateitį, išskyrus neišvengiamą islamizaciją.“

Daugybė liberalų kartoja Lévy perspėjimus, o daugybę konservatorių apėmęs Manent’o nerimas. Abu traktuoja islamą kaip grėsmę europietiškoms vertybėms, tačiau nesutaria, kokioms būtent. Liberalų manymu, konservatyvios islamo doktrinos prieštarauja Apšvietos vertybėms. Konservatoriai įsitikinę, kad būtent liberaliosios Apšvietos vertybės sudarė sąlygas, leidusias suįžūlėti islamui.

Taigi kaip jaučiama ir suvokiama įvairovės baimė, priklauso nuo žiūros taško. O bijoti svetimo – kultūrinio Kito – labiausiai skatina nerimas dėl savo tapatybės. Kitas tampa problema, kai visuomenę apima netikrumas dėl to, kas ji yra, kuo remiasi ir kam atstovauja. Teiginys, kad islamas kelia fundamentalią grėsmę vakarietiškoms vertybėms, paremtas „civilizacijų susidūrimo“ teze, kurią XX a. 10-ajame dešimtmetyje išpopuliarino amerikiečių politologas Samuelis Huntingtonas, kuris garsiojoje esė 1993 m. rašė, kad visi konfliktai, drebinę Europą pastaraisiais šimtmečiais, nuo religinių karų tarp protestantų ir katalikų iki Šaltojo karo, buvo „vidiniai Vakarų civilizacijos konfliktai“, tačiau „ateities mūšio demarkacinės linijos“ bus brėžiamos tarp civilizacijų. O giliausiai jos bus užbrėžtos tarp krikščioniškųjų Vakarų ir islamiškųjų Rytų – tai bus „ženkliai fundamentalesnė“ kova negu bet koks kitas karas, kilęs dėl „skirtumų tarp politinių ideologijų ar politinių režimų“.

Tačiau civilizacijos nėra uždari dariniai. Jos akytos, takios, imlios įvairioms įtakoms. Atviros įvairovei. Nėra jokių civilizacinių vertybių, nepavaldžių laikui. Egzistuoja požiūris, kad europinės civilizacijos raida – tai tiesi linija nuo antikinės Graikijos, per krikščionybės išmėginimus iki Apšvietos ir modernybės. Vis dėlto dalis vertybių, šiandien vadinamų „europietiškomis“, gerokai nustebintų daugumą didžiųjų Europos istorinių asmenybių, pavyzdžiui, Tomą Akvinietį ar Dantę, juo labiau Augustiną ar Platoną. Kita vertus, Tomas Akvinietis ir Dante suprato vertybes, puoselėjamas savo amžininkų, išpažįstančių islamą, tokių kaip Avicena (Ibn Sina) arba Averojus (Ibn Rushd), nors dabar jos traktuojamos kaip grėsmė Europos egzistencijai.

Kitaip tariant, joks europietiškų vertybių rinkinys, priešiškas islamiškoms vertybėms, perduodamas iš kartos į kartą ir nepavaldus laikui, neegzistuoja. Lygiai taip pat neegzistuoja jokia nuosekliai vientisa, laikui nepavaldi islamiškoji tradicija. Visos normos ir bet kokia praktika neišvengiamai kinta tiek laike, tiek erdvėje. Keitėsi ir musulmonų tikėjimas, gyvuojantis beveik pusantro tūkstančio metų. Milžiniškos imperijos, kuri kadaise driekėsi nuo Bengalijos iki Biskajos įlankos, įvairiose dalyse tradicijos ir papročiai neišvengiamai skyrėsi. Dar labiau jie skiriasi dabar – nuo Indonezijos, turinčios didžiausią pasaulyje musulmonų populiaciją, iki Amerikos, nuo Škotijos iki Pietų Afrikos.

Naujausia apklausa apie Britanijos musulmonų nuotaikas, sukėlusi audringą diskusiją visoje šalyje, buvo atlikta, kuriant dokumentinį televizijos filmą „Ką iš tiesų galvoja Britanijos musulmonai“ (What British Muslims Really Think. 2016). Jo spiritus movens Trevoras Phillipsas yra buvęs Jungtinės Karalystės Lygybės ir žmogaus teisių komisijos (Equalities and Human Rights Commission) ir jos pirmtakės Rasinės lygybės komisijos (The Commission for Racial Equality) vadovas.

Apklausa atskleidė, kad Britanijos musulmonų bendruomenė labai konservatyvi, ypač socialiniais klausimais. Tik 18 proc. apklaustųjų mano, kad homoseksualumas turėtų būti legalizuotas (palyginti su 73 proc. visų Britanijos gyventojų), net keturi iš dešimties teigė, kad žmonos visuomet turėtų paklusti savo vyrams. Trečdalis norėtų, kad mergaitės mokytųsi atskirai nuo berniukų. Beveik devyni iš dešimties pageidavo, kad šaipytis iš pranašo Mahometo draustų įstatymas.1

Trevoras Phillipsas, kuris, būdamas EHRC ir CRE vadovas, suvaidino svarbų vaidmenį, formuojant šalies politiką, susijusią su integracija, tame filme kalbėjo apie „bedugnę, atsivėrusią tarp musulmonų ir ne musulmonų“, apie tai, kas buvo „pražiopsota, kaip atsirado nacija nacijoje su sava geografija, savomis vertybėmis ir visai kitaip suvokianti ateitį“. Pasak jo, Europos musulmonai skiriasi nuo ankstesnių imigrantų srautų, nes nenori „atsižadėti protėvių tradicijų“. Todėl, daro išvadą Phillipsas, „musulmonų integracija tikriausiai bus pati sunkiausia užduotis, su kokia mums kada nors yra tekę susidurti.“

Sprendžiant vien pagal šios apklausos rezultatus, iš tikrųjų peršasi tokia išvada. Tačiau bet kokia apklausa atskleidžia viso labo fragmentišką, momentinį atspindį, ką žmonės galvoja, būdami tam tikroje vietoje tam tikru metu. Bendruomenės nusiteikimą vertinti vien pagal momentines nuotraukas būtų neteisinga. Jeigu tokia apklausa būtų buvusi atlikta prieš trisdešimt metų, mano jaunystės laikais, rezultatai būtų buvę visai kitokie. Britanijos musulmonų konservatyvumas ne visuomet buvo toks ryškus kaip dabar. Pirmoji į Britaniją emigravusių musulmonų karta, nors buvo religinga, tikėjimą praktikavo atsainokai. Daugelis vyrų nevengė alkoholio. Reta moteris dėvėjo hidžabą, jau nekalbant apie burkas ar nikabus. Mečetėse dauguma lankydavosi retai, tik tada, kai apimdavo „penktadienio jausmas“ [penktadieniais musulmonai privalo melstis mečetėje, – vertėjos pastaba]. Jie nelaikė islamo viską apimančia filosofija. Tikėjimas išreiškė jų santykį su Dievu, tačiau toli gražu nebuvo viešai demonstruojamas kaip išskirtinis tapatybės sandas.

Antroji musulmoniškos kilmės britų karta, kuriai priklausau ir aš, labai pasaulietiška. Religinės organizacijos neįtakingos ir beveik nematomos. Azijiečių (vadinome save ne „musulmonais“, bet „azijiečiais“ arba „juodaodžiais“) bendruomenes vienijusios organizacijos buvo pasaulietiškos, dažnai burdavosi pagal politines pažiūras.

Kultūriniai skirtumai pasidarė svarbūs kartai, kuri brendo 10-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kokia ironija! Karta, kuri yra daug labiau integravusis ir „suvakarėjusi“, negu buvo pirmieji pokario imigrantai, labiausiai trokšta išsaugoti savo „kitoniškumą“. Panašios nuotaikos tvyro ir Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Šis paradoksas verčia kritiškai pasverti įprastą požiūrį, koks integracijos santykis su įvairove. Tačiau į tai mažai kas kreipia dėmesį, retai kada pamėginama kiek atsitraukti ir į socialines dabarties problemas pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Minėtas momentinės fotografijos metodas, taikomas bendruomenių ir jų kultūros analizei, jau tapo daugumos diskusijų apie įvairovę ir integraciją pagrindu. Todėl savo dokumentiniame filme Trevoras Phillipsas taip drąsiai teigia, esą Britanijos musulmonai „nenori keistis“ ir „vis dar laikosi įsikibę įsitikinimų, kuriuos paveldėjo iš protėvių“.

Tikroji problema yra visiškai kitokia. Britanijos musulmonai pasikeitė. Dauguma iš jų tapo konservatyvesni. Taigi reikėtų išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tačiau, apakinti momentinės musulmonų bendruomenės nuotraukos, kurią pateikė minėta apklausa, dauguma ideologų klausia priešingai – kodėl neįvyko jokių pokyčių? Jeigu nesugebama teisingai užduoti klausimo, vargu ar galima tikėtis teisingo atsakymo.

Be to, jei nemaža Britanijos musulmonų dalis tapo konservatyvi, net reakcinga daugeliu socialinių ir religinių klausimų, tai anaiptol nereiškia, kad tokie pasidarė visi. Jokia bendruomenė nėra vienalypė. Teigti, esą per pastaruosius trisdešimt metų krikščionys ėmė liberaliai žiūrėti į gėjų santuokas, reikštų nekreipti dėmesio, kad šiuo atžvilgiu jie nusiteikę labai skirtingai. Tas pats galioja ir musulmonams. Yra duomenų, kad socialiniais klausimais britų musulmonai smarkiai susiskaldę – daug jų tapo gerokai konservatyvesni, bet mažuma yra gerokai liberalesnė už kitus Britanijos gyventojus. Be to, apklausos rodo, kad kitų Europos šalių ir JAV musulmonai yra daug liberalesni už tuos, kurie gyvena Britanijoje.

Ir štai vėl kokia ironija! Dauguma tų, kurie stebisi didžiule šiuolaikinės visuomenės įvairove, nesvarbu, ar vertina ją teigiamai, ar jos bijo, visiškai nepastebi įvairovės, būdingos mažumoms.

Imkime Prancūzijos ir Britanijos socialinę politiką. Prancūzų asimiliacijos praktika ir britų multikultūralizmas paprastai traktuojami kaip visiškos priešingybės. Nors idėjinės jų užuomazgos labai skirtingos, vis dėlto abi šios politinės kryptys ilgainiui ėmė remtis vis siauresne socialinės tapatybės samprata, ignoruodamos įvairovę. Esą šios bendruomenės – tai vienalypiai dariniai, kuriems priklauso vienu balsu kalbantys žmonės, vienijami vienodo požiūrio į religiją ir kultūrą.

„Kas šiandienos Prancūzijoje vienija pamaldų pensininką alžyrietį, ateistą prancūzą iš Mauricijaus, režisierių kaip aš, Fulani Sufi banko tarnautoją iš Mantes-la-Jolie, socialinį darbuotoją iš Burgundijos, neseniai atsivertusį į islamą, ir agnostiką slaugą, kuris niekuomet nėra buvęs savo senelių namuose Maroke, Udžda priemiestyje? – klausia romanistas ir režisierius Karimas Miské. – Kas gi dar mus vienija, išskyrus tai, kad gyvename visuomenėje, kurios akyse mes visi tiesiog musulmonai?“2

Iš maždaug penkių milijonų Prancūzijos piliečių, kurių šaknys yra Šiaurės Afrikoje, praktikuojančiais musulmonais laiko save tik 40 proc., penktadienio pamaldose lankosi vos ketvirtadalis. Tačiau, pasak Miské, prancūzų politikai, ideologai, intelektualai ir žurnalistai juos visus laiko „musulmonais“, o ministrai dažnai pabrėžia, kad Prancūzijoje gyvena net penki milijonai musulmonų.

Žodžio „musulmonas“ vartojimas, kalbant apie Prancūzijos piliečius, kilusius iš Šiaurės Afrikos, nėra atsitiktinis. Jis rodo, kad valstybė tokius piliečius laiko svetimais – tai Kiti, kurie nėra prancūzų tautos dalis. Prancūzijos kaip ir daugelio kitų Europos šalių politikai, stebimi nepatiklios ir atsiribojusios visuomenės, jau kurį laiką mėgina iš naujo apibrėžti bendros prancūziškosios tapatybės turinį. Tačiau, nepajėgdami aiškiai suformuluoti idėjų ir vertybių, charakterizuojančių tautą, jie pavertė islamą Kitu ir naują prancūzų tapatybę pateikia kaip priešpriešą jam. Jeanas Paulis Sartre’as esė „Antisemitas ir žydas“ jau 1945 m. rašė, kad „autentišką“ žydą sukūrė antisemitas. Miské tą patį sako apie „autentišką“ musulmoną – tai, kaip visuomenė elgiasi su savo piliečiais, kilusiais iš Šiaurės Afrikos, sparčiai kuria „autentiško“ musulmono ir net visos priešiškai nusiteikusios musulmonų bendruomenės konstruktą.

Tie afrikietiškos kilmės Prancūzijos piliečiai, kurie nelaiko savęs „musulmonais“, gali, rašo Miské, „dėtis abejingi“, „apsimesti, kad yra prancūzai, pasaulietiški respublikonai, ištikimai mylintys Prancūzijos žemę ir teritorijas“. Bet, klausia jis, „ar dar ilgai laikysimės įsikibę šios, tegul ir savanoriškos pozicijos, kai mums nuolatos tarsi etiketę klijuoja „musulmoniškąją“ tapatybę?“ Būtent šią dirbtinai sukurtą „musulmoniškąją“ tapatybę savinasi tie, kuriuos plačioji visuomenė ir apibrėžia kaip „musulmonus“. Tokiu būdu jie, pasak Miské, siekia „atgauti nuvertintą savo gyvenimą“, savo balsais primindami apie save.3

Panašūs procesai vyksta ir Britanijoje, nors multikultūrinė šalies politika nesiekia nacionalinės tapatybės apibrėžti per priešpriešą su Kitu, kaip tas daroma Prancūzijoje. The Parekh Report,4 įtakinga ataskaita apie multikultūralizmo situaciją, net vadina Britaniją „bendruomenių bendruomene“. Kitaip tariant, socialinę įvairovę šalies valdžia mėgina suvaldyti, suskirstydama žmones į etninius ir kultūrinius sluoksnius, pagal kuriuos apibrėžiami individualūs žmonių poreikiai, jų teisės, formuojama viešoji politika.

Užuot mezgusi tiesioginį kontaktą ir dirbusi su musulmonų bendruomenėmis, valdžia visą atsakomybę užkrovė vadinamiesiems bendruomenių lyderiams. „Bendruomenių bendruomenės“ principas neleidžia musulmonų laikyti tokiais Britanijos piliečiais, kaip visi kiti, atseit jie lojalūs tik savo tikėjimui, o politinį jų aktyvumą gali sužadinti tiktai kiti musulmonai. Taigi Britanija, smarkiai susiaurinusi tapatybės sampratą, sukūrė iš esmės gentinę islamo viziją.

Tokio iškreipto socialinės įvairovės suvokimo vienas iš padarinių yra tai, kad nutildomi patys progresyviausi mažumų balsai, nes jie tariamai yra „nepakankamai autentiški“, todėl neatspindi tų bendruomenių nuomonės. Autentiškiausiais mažumų atstovais, bendruomenių lyderiais laikomi patys konservatyviausi balsai.

Štai, pavyzdžiui, danų parlamentaras Naseras Khaderas pasakoja kalbėjęsis su žurnalistu, kuris teigė: „Mahometo karikatūros įžeidė visus musulmonus“. „Manęs jos neįžeidė“, – atsakė Khaderas. „Bet juk jūs – ne musulmonas“, – nuskambėjo atsakymas.5

Jūs – ne musulmonas. Kodėl? Todėl, kad, žvelgiant iš tokios perspektyvos, tikras musulmonas būtinai yra reakcingas, mirtinai įsižeidžia dėl karikatūrų, pašiepiančių Mahometą. Tas, kuris nėra reakcingas ir įžeidus, automatiškai nėra tikras musulmonas. Liberalusis „antirasizmas“ spaudžia ranką dešiniojo flango antimusulmoniškajam fanatizmui.

Taigi įsigalėjęs požiūris į įvairovę paverčia migrantus Kitais, nuasmenintais ir netgi – kokia ironija! – nuobodžiai vienodais. Jau tapo įprasta mažumų bendruomenes traktuoti kaip vienalypes grupes, nepatiriančias jokių pokyčių, joms apibūdinti pakanka etninės jų kultūros, tikėjimo ir nuorodos į kilmės šalį.

Neatitikimas tarp realaus kasdieninio įvairialypės visuomenės gyvenimo ir primygtinio žmonių suskirstymo pagal kultūrinę ar etninę tapatybę, kurios samprata susiaurinama iki gentinės priklausomybės, gali turėti rimtų padarinių. Aptarkime ir antrą problemą, kuri, kaip ir krizė, susijusi su migrantais, tiesiog užvaldė šiuolaikinį politinį diskursą, – kodėl Europoje gimę ir augę žmonės tampa džihadistais. Pastaraisiais metais jų surengti teroro išpuoliai Paryžiuje ir Briuselyje abi problemas daugelio žmonių sąmonėje tarsi suliejo į vieną. Džihadizmo problema yra migracijos problema, – skelbia populiariausia versija. Esą džihadizmą Europoje paskatino atvykėliai, kurių vertybės ir įsitikinimai fundamentaliai skiriasi nuo vakarietiškų, dar daugiau – jie nekenčia europietiškos civilizacijos. Uždarykime sienas, sustabdykime musulmonų srautus, ir Europa lengvai susidoros su džihadistų teroru.

Taip manantieji nepaiso faktų. Didžioji Europos džihadistų dalis nėra migrantai, jie – antros ar trečios kartos europiečiai, o jų santykis su islamu toli gražu nėra toks paprastas. Didelė jų dalis – Prancūzijoje net 30 proc. – atsivertėliai į islamą. Daugybė tyrimų, priešingai nei kužda intuicija, patvirtina, kad džihadistais dažniausiai tampama toli gražu ne dėl religinių įsitikinimų. Britų MI5 ataskaita „Suprasti radikalizavimąsi ir ekstremizmą Jungtinėje Karalystėje“, nutekinta spaudai 2008 m., pripažino: „Dauguma į terorizmą įsitraukusių asmenų nėra religiniai fanatikai, daugelis nėra reguliariai praktikuojantys tikintieji.“6 Prancūzų sociologas Olivier Roy irgi sako, kad labai nedaug šiuolaikinių džihadistų „praeityje yra dalyvavę aktyviuose protestuose, karinguose susirėmimuose ir išpuoliuose dėl politinių arba religinių motyvų“.7 Europolo apžvalgoje „Pokyčiai kaip Islamo valstybės teroro išpuolių modus operandi“ (Changes in modus operandi of Islamic State terrorist attacks) rašoma, kad „radikalizuojant rekrutus, ypač jaunus, vyksta akivaizdi slinktis tolyn nuo religinio komponento“.8

Į Europos džihadizmo problemą dažniausiai žvelgiama ne iš tos pusės. Pradedama nuo džihadistų, atsidūrusių savo kelionės pabaigoje, esą jie įtūžę, kad Vakarai suvokia islamą vien kaip tiesmukiškų dogmų rinkinį, laikosi iškreiptų moralinių principų, – štai pagrindinės priežastys, pastūmėjusios juos į šį kelią. Retai kada toks požiūris būna teisingas. Retas kuris džihadistas nuo pat pradžių buvo religinis fanatikas arba aršus politinis radikalas. Į džihadizmą žmones įtraukia nebūtinai radikalusis islamas ar neapykanta Vakarams. Šie dalykai jį tik nuspalvina ir pateisina.

Tačiau jei kalta ne religija ir ne politika, tai kas tada? Britų tyrėjas Tufyalas Choudhury 2007 m. ataskaitoje „Musulmoniškos tapatybės vaidmuo radikalizacijoje“ (The role of Muslim identity in radicalization) teigė: „Svarbi kelio į radikalizaciją dalis neretai būna tapatybės paieškos, apėmus krizei [...], kai įprasti aiškinimai ir ankstesni įsitikinimai nebeatitinka individo patirties.“9

Kitaip tariant, į džihadizmo kelią pastūmėja paieškos to, kas daug sunkiau apibrėžiama – tapatybės, pagarbos, prasmės. Jaunatviškas įkarštis, ieškant prasmės ir tapatybės, žinoma, nėra naujas dalykas. Nūdiena išsiskiria tik socialiniu kontekstu, kuriame tokios paieškos vyksta. Gyvename daug labiau susiskaldžiusioje visuomenėje negu kada nors anksčiau, daugybė žmonių jaučiasi smarkiai atitolę, atsiriboję ar atriboti nuo svarbiausių socialinių institucijų. Moralės principai dažnam atrodo išsitrynę, o tapatybė iškreipta.

Praeityje nusivylimas galios struktūromis ar vyraujančia ideologija neretai pastūmėdavo žmones burtis į judėjimus, reikalaujant politinių pokyčių, – nuo aršių kairiųjų pažiūrų grupuočių ar darbininkų organizacijų iki kovos su rasizmu kampanijų. Socialinis nepasitenkinimas ar idealizmas tuo būdu įgaudavo politinę išraišką. Kitaip tariant, tai būdavo mechanizmas, visuomenės nepasitenkinimą paversdavęs varomąja jėga, skatinančia socialinius pokyčius.

Šiais laikais tokios kampanijos ir organizacijos dažnai atrodo ne mažiau atitrūkusios nuo realaus gyvenimo negu oficialiosios institucijos. Todėl nepasitenkinimui suteikia formą ne progresyvus politinis požiūris, kaip kadaise, bet tapatybės politika, pastaruosius tris dešimtmečius skatinanti, kad žmonės apibrėžtų save vis siauresniais ir siauresniais etniniais arba kultūriniais terminais.

O socialinė politika, kaip minėjau, tik pablogino šias tendencijas, prisidėdama, kad ne vienos Vakarų šalies visuomenė susiskaldytų kone į gentines bendruomenes.

Šiandienykščiai „radikalizuoti“ musulmonai prieš gerus tris dešimtmečius tikriausiai būtų buvę daug pasaulietiškesnių pažiūrų, o jų radikalizmui išlieti pakaktų veiklos politinėse organizacijose. Tikėjimas jiems viso labo būtų tik dar viena margo tapatybės audinio gija. Daugybė, gal net dauguma nūdienos musulmonų tokie ir yra. Tačiau vis didėja skaičius tų, kurie suvokia save kaip musulmonus kone gentine šio žodžio prasme, jiems tapatybės audinio margumą nustelbė vienspalvis tikėjimo apsiaustas.

Bet daugumos džihadistų, gimusių ir augusių Europos šalyse, ryšys su islamu yra dar kitoks. Dažniausiai jie nutolę nuo musulmonų bendruomenės nė kiek ne mažiau negu nuo vakarietiškos visuomenės. Niekina savo tėvų papročius ir tradicijas, neturi laiko įprastoms islamo formoms, atsiriboja nuo tradicinių bendruomenės institucijų. Atitolę tiek nuo vakarietiškos visuomenės, tiek nuo musulmonų, kai kurie įkvėpimo ieško islamizme. Pasak Olivier Roy, daugelis būsimų džihadistų „įtiki į salafizmą, labai lengvai suprantamą islamo versiją, nurodančią, ką daryti ir ko nedaryti“, tai leidžia jiems „atmesti tėvų išpažįstamą islamą, taigi atsisakyti ir savųjų šaknų“.10 Savąjį tikėjimą, o kartu ir virtualią bendruomenę dauguma džihadistų randa ne mečetėse, ne religinėse institucijose, bet internete.

Atsiribojus nuo galiojančių socialinių normų, susitapatinus su nedidele grupele, kurios idėjos ir vertybės remiasi principu juoda-balta, įtikėjus, kad visų musulmonų vardu privalu veikti prieš visus islamo priešus, būsimiesiems džihadistams pasidaro lengviau griebtis siaubingų veiksmų ir vadinti juos egzistencine islamo kova su Vakarais.

Tada kaip derėtų vertinti įvairovę, kurioje gyvename? Jau minėjau, kad vargu ar reikėtų jos bijoti. Tačiau kodėl turėtume ją branginti?

Kalbėdami apie įvairovę, turėtume nepamiršti, kad pasaulis yra netvarkingas, jame apstu trinties ir konfliktų. Tai jokiu būdu nėra blogai, nes trintis ir konfliktai – tai ženklas, kad žmonės nėra abejingi. Įvairovė svarbi būtent todėl, kad leidžia plėsti horizontus, palyginti savo ir kitų vertybes, įsitikinimus, gyvenimo būdą, juos analizuoti, vertinti ir nuspręsti, kurie geresni, o kurie prastesni. Kitaip tariant, įvairovė svarbi, nes leidžia įsitraukti į politinį dialogą ir diskusijas, kurios – paradoksas! – padeda kurti universalesnę pilietiškumo kalbą.

Tačiau būtent tai, kuo įvairovė vertinga – jos provokuojami kultūriniai ir ideologiniai susidūrimai, trintis ir konfliktai, – yra pagrindinės priežastys, kurios verčia jos bijoti. Esama įvairių tos baimės apraiškų. Pirmoji – tai tvirtas įsitikinimas, kad imigrantai pažeidžia socialinę šalies sanklodą, naikina nacionalinės tapatybės jausmą, Europos miestus paverčia mažaisiais Lahorais ir Kingstonais. Antroji – iš priešingos pusės ataidantis multikultūralizmo apologetų argumentas, kad pagarba kitam reikalauja toleruoti kitų skirtumus ir gyvenimo būdą, negalima kritikuoti jų vertybių ir papročių, tačiau būtina atidžiai saugoti ribas, skiriančias mus nuo kitų kultūrinių grupių, – tai padės sušvelninti trintį ir išvengti konfliktų.

Vienas požiūris skatina baimę, kitas – abejingumą. Vienu atveju migrantai suvokiami kaip Kitas, kurio kitoniškumas kelia grėsmę Europos visuomenėms. Kitu atveju migrantų kitoniškumas – tai reiškinys, kurį kita visuomenės dalis privalo toleruoti ir gerbti. Vargu ar yra geresnis šios baimės ir abejingumo pavyzdys negu įvykių, šokiravusių Kelną 2015-aisiais, Naujųjų metų išvakarėse, pasekmės. Tą vakarą daug moterų buvo užpultos, apiplėštos, prie jų seksualiai priekabiauta, net smurtauta. Dauguma užpuolikus apibūdino kaip jaunus arabų kilmės vyrus. Valdžia iš pradžių mėgino nuslėpti įvykius, apsimesdama, neva nieko rimto neįvyko. Kai informacija galiausiai pasklido, visuomenė, aišku, labai pasipiktino.

Pirminę valdžios reakciją akivaizdžiai padiktavo ne tik baimė, kaip reaguos žmonės ir kas bus, kai šią temą pasigaus ir ims eskaluoti rasistai, bet ir suvokimas, kad įvairialypė visuomenė, kur susiduria skirtingos vertybės ir elgesio normos, neišvengs panašių įvykių, todėl bus geriau leisti „arabams būti arabais“, negu pradėti nepatogų ir sunkų viešą pokalbį apie šią problemą. O kai informacija prasismelkė į viešumą, žmonių įsiūtis nukrypo ne tik į išpuolių kaltininkus, ne tik į valdžią, mėginusią nuslėpti incidentą, bet ir į migrantus kaip atskirą grupę. Tai tapo dar viena priežastimi priešintis bet kokiai imigracijai į Vokietiją. Abiem atvejais migrantai buvo traktuojami kaip Kiti, kaip žmonės, fundamentaliai besiskiriantys nuo Mūsų, nors kalbai pasisukus, kaip derėtų su tuo jų kitoniškumu elgtis, požiūriai smarkiai išsiskirdavo. Baimė ir abejingumas, abejingumas ir baimė susiraizgė į tvirtą mazgą.

Tačiau nė vienu atveju net nemėginama analizuoti įsitraukimo į socialinius procesus galimybės. Įsitraukimas reikalauja, kad nevengtume žmonių, kuriems lipdome Kito etiketę, net jeigu jų vertybės, pažiūros skirtingos, o gyvenimo būdas neišvengiamai ir fundamentaliai nedraugiškas mūsiškiam. Nemažiau svarbu, kad dangstydamiesi politkorektiškos „pagarbos“ kitoniškumui kauke, neliktume jam abejingi. Priešingai – pagarba reikalauja mesti iššūkį, netgi stoti į akistatą su mums svetimomis vertybėmis ir pažiūromis. Ji reikalauja pradėti nepatogią, bet atvirą ir viešą diskusiją apie tai, kokių vertybių, taisyklių laikomės, kokio gyvenimo būdo siekiame. Toji diskusija bus sunki, dažnai nedraugiška, gal net priešiška, tačiau toks dialogas visuomenei, kuri siekia būti atvira ir liberali, yra būtinas.

Kaip smarkiai tokio dialogo vengiama, ypač akivaizdu, prabilus apie vieną iš pastaruoju metu labiausiai įaudrinančių problemų – žodžio laisvę ir klausimą, kur brėžtinos tos laisvės ribos, ypač riba tarp kritikos ir įžeidinėjimo. Po skandalo dėl daniškų pranašo Mahometo karikatūrų ir po skerdynių Charlie Hebdo redakcijoje klausimas, apie ką ir kaip leistina kalbėti, tapo vienu iš kone kebliausių įvairialypės visuomenės galvosūkių mūsų laikais.

Daugelyje Europos šalių įprasta manyti, esą įžeidinėti kitos kultūros, tikėjimo ar pažiūrų žmones yra neteisinga, amoralu. Kad įvairialypė visuomenė sėkmingai gyvuotų ir būtų visiems vienodai teisinga, turime gerbti ne tik konkretų individą, bet ir jo kultūrą, tikėjimą, įsitikinimus, kuriais jis grindžia savo tapatybę, kurie suteikia jam pilnatvės jausmą. Toks požiūris reikalauja, kad griežtai prižiūrėtume ir cenzūruotume viešąjį diskursą, kai kalbama apie kitas kultūras ir gyvenimo būdą, esą tai padės sumažinti trintį tarp skirtingų ir galbūt priešiškų grupių, apgins joms priklausančių individų orumą. Pasak britų sociologo Tariqo Modoodo, „jeigu norime, kad skirtingi žmonės taikiai sugyventų toje pačioje politinėje erdvėje, visi turi apsiriboti, kiek kritikuos vieni kitų įsitikinimus“.11 Taigi viena iš ironiškų gyvenimo pliuralistinėje visuomenėje pusių, regis, yra tai, kad kultūrinės įvairovės išsaugojimas reikalauja varžyti pažiūrų įvairovę.

Aš laikausi priešingo požiūrio. Būtent todėl, kad priklausome įvairialypei visuomenei, reikia kuo daugiau žodžio laisvės. Tai labai svarbu. Žmonės neišvengiamai įžeidinės vieni kitų jausmus, nes ten, kur tvirtai laikomasi skirtingų įsitikinimų, konfliktai neišvengiami. Būtent jie ir atskleidžia, ką reiškia gyventi įvairialypėje visuomenėje. Todėl tokie konfliktai turėtų būti sprendžiami atvirai, o ne užgniaužiami po „tolerancijos“ arba „pagarbos“ dangčiu.

Dar daugiau – įžeidinėjimai yra ne tik neišvengiami, bet ir labai svarbūs. Bet kokie socialiniai pokyčiai įžeidžia kieno nors jausmus, o frazė „Taip kalbėti negalima!“ pernelyg dažnai yra galingųjų atsakas tiems, kurie drįsta mesti iššūkį jų galiai. Susitaikyti su tuo, kad apie kai kuriuos dalykus kalbėti negalima, reiškia susitaikyti, kad neleidžiama kvestionuoti tam tikrų galios formų.

Įžeidimas kaip sąvoka reiškia, kad kai kuriems žmonėms tam tikri įsitikinimai yra tokie svarbūs arba vertingi, kad turėtų būti draudžiama juos įžeisti, pašiepti net kvestionuoti. Žodžio laisvė svarbi būtent todėl, kad neleidžia jokiems klausimams išvengti aptarimo, nuolatos mesdama iššūkį bet kokiems autoritetams. Vos tik atsisakome teisės įžeisti „tolerancijos“ ar „pagarbos“ dėlei, apribojame savo galimybes stoti į akistatą su tais, kurie turi galią, taigi bijome mesti iššūkį neteisybei.

Tačiau turi būti galima įžeisti ne tik musulmonų ar kitų mažumų jausmus. Liberaliosios ir europietiškos vertybės irgi turėtų būti atviros užgauliojimams. Vis dėlto pernelyg dažnai tie, kurie reikalauja teisės įžeidinėti musulmonus, tampa daug mažiau entuziastingi, kai imama kritikuoti vakarietiškas vertybes. Dvejopi standartai paplitę pernelyg plačiai.

Po brutalaus išpuolio Charlie Hebdo redakcijoje Prancūzijos vyriausybė Paryžiuje organizavo eitynes, skirtas apginti žodžio laisvei. Jose dalyvavo daugiau kaip pusantro milijono žmonių, keturiasdešimt pasaulio lyderių. Tuo pat metu daugiau kaip penkiasdešimt žmonių buvo areštuota, tarp jų ir komikas Dieudonné, tariamai simpatizavęs tiems, kurie sušaudė karikatūrų savaitraščio redakciją. Nyderlandų politikas Geertas Wildersas vadina save kovotoju už žodžio laisvę, tačiau nori uždrausti Koraną, nes priskiria jį neapykantos kalbai. Jyllands-Posten, Mahometo karikatūras paskelbęs Danijos laikraštis, kiek anksčiau atsisakė išspausdinti Christofferio Zielerio karikatūras, pašiepiančias Jėzų, esą šios galėjusios „sukelti nepasitenkinimą“. Tokių pavyzdžių daugybė.

Žodžio laisvė esmiškai svarbi, kad visi galėtų įsitraukti į socialinius procesus. Suvaržę žodžio ir išraiškos laisvę, suvaržome savo pačių galimybes įsitraukti į visuomenės gyvenimą ir jame dalyvauti. Tačiau įsitraukimas turėtų būti abipusis, antraip jis netenka prasmės. O dvejopi standartai panaikina bet kokią tikro įsitraukimo galimybę.

Pabaigai grįžkime prie klausimo, kurį suformulavau šios esė pavadinime, – kaip gyventi įvairialypėje visuomenėje?

Visų pirma reikėtų pripažinti, kad šiandien įvairovė suprantama pernelyg siaurai, ir toks įvairovės susiaurinimas yra daugelio šiuolaikinių problemų priežastis. Jeigu į skirtumus, skaldančius visuomenę, pažvelgtume per politinę ar moralinę prizmę, paaiškėtų, kad dažniausiai dėl jų galima susitarti. Tačiau, jei skirtumai apibrėžiami kaip etniniai, kultūriniai ar religiniai, jie beveik automatiškai tampa nebesvarstytini, o dėl to kylantis socialinis konfliktas yra dar sunkiau išsprendžiamas.

Antra, reikėtų pasipriešinti pražūtingai tapatybės politikai, kuri taip primygtinai akcentuojama. Ši kombinacija lėmė, kad socialinis solidarumas pastaruoju metu apibrėžiamas jau ne politiniais terminais, t. y. ne kaip kolektyvinis veiksmas, siekiant tam tikrų politinių tikslų ar idealų, bet iškeliamas etniškumas arba kultūra. Į klausimą „Kokioje visuomenėje norime gyventi?“ atsakome, kalbėdami ne apie vertybes ar institucijas, kokias norime turėti, bet apie grupes ar gentis, kurioms priklausantys įsivaizduojame. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, įvairovė tampa kalėjimu, o ne socialinio dialogo erdve.

Trečia, reikėtų suprasti, kad socialinis susiskaldymas nėra vien imigracijos pasekmė ar mažumų problema. Šiuolaikinę Europą apėmęs nusivylimas oficialiąja politika ir jos institucijomis, o tai viena iš priežasčių, kodėl staiga tarytum iš niekur išniro įvairios populistinės ir kraštutinių dešiniųjų grupuotės. Šį nusivylimą vis pakursto galybė socialinių ir politinių pokyčių, dėl kurių daugybė žmonių, ypač kilusių iš tradicinės darbininkų klasės, jaučiasi bebalsiai, apleisti ir atskirti nuo dominuojančių visuomenės grupių.

Žinoma, problemų, susijusių su mažumomis, ypač imigrantais, apstu, bet jas lengviau suprastume, plačiau apžvelgę santykius tarp individo, bendruomenės ir visuomenės. Visuomenė susiskaldė, nes šie socialiniai saitai nusidėvėjo, bet ne vien tarp mažumų.

Visoje Europoje plačiai paplitęs požiūris, kad imigracija ir integracija – tai valstybinės politikos problema ir institucijų reikalas. Tačiau tikroji tiek imigrantų, tiek vietinių grupių integracija valdžios pastangomis retai kada pavyksta. Būtent valdžios mėginimai suvaldyti socialinę įvairovę sukėlė daugelį nūdienos problemų.

Tikrąją integraciją užtikrina pilietinė visuomenė – žmonių mezgami tarpusavio ryšiai – ir organizacijos, kuriamos tam, kad galėtume siekti bendrų politinių ir socialinių tikslų. Skaudus šių ryšių ir institucijų nunykimas byloja, kad abejingumas ir socialinis atsiribojimas yra ne vien imigrantų, bet visos visuomenės problema. Ištaisyti šią žalą ir atgaivinti tai, ką vadinu progresyviu universalizmu, vien valstybės politika nepadės, tam reikia aktyvių pilietinės visuomenės veiksmų.

Šią kalbą Kenanas Malikas pasakė 2016 m. gegužę Amsterdame per Gisèle namų Castrum Perigrini komplekse12 atidarymą. Malikas aktyviai dalyvauja debatuose apie fragmentaciją ir solidarumą Europoje – programą organizuoja Castrum Perigrini Dialogue kartu su Europos Kultūros fondu.

1 Žr. „C4 survey and documentary reveals what British Muslims really think“ (Apklausa ir dokumentinis filmas atskleidžia, ką iš tiesų galvoja Britanijos musulmonai), Channel 4, 2016 balandžio 11, www.channel4.com/info/press/news/c4-survey-and-documentary-reveals-what-british-muslims-really-think

2 Karim Miské. „It’s the Islamophobe who makes the Muslim“ (Musulmoną kuria islamofobas), Open Society Foundations, 2011 balandžio 26, www.opensocietyfoundations.org/voices/it-s-islamophobe-who-makes-muslim; pirmą kartą publikuota pavadinimu „C‘est l‘islamophobe qui fait le musulman“, Le Monde, 2011 kovo 31, www.lemonde.fr/idees/article/2011/03/31/c-est-l-islamophobe-qui-fait-le-musulman_1501456_3232.html

3 Ibid.

4 Commission on the Future of Multi-Ethnic Britain / Runnymede Trust (Multietniškosios Britanijos ateities komisija/ Runnymede fondas), The Future of Multi-Ethnic Britain: The Parekh Report (Multietniškosios Britanijos ateitis: Parekho ataskaita), Profile Books, 2002 (pataisyta versija)

5 Plačiau žr. Kenan Malik. „Do we need a „safe space‘ from Donald Trump?“ (Ar mums reikalinga „saugi erdvė“ pasislėpti nuo Donaldo Trumpo?), The New York Times, 2015 gruodžio 21, www.nytimes.com/2015/12/21/opinion/do-we-need-a-safe-space-from-donald-trump.html

6 Alan Travis. „MI5 report challenges views on terrorism in Britain“ (MI5 ataskaita verčia permąstyti, ką manome žinantys apie terorizmą Britanijoje), The Guardian, 2008 rugpjūčio 20 www.theguardian.com/uk/2008/aug/20/uksecurity.terrorism1

7 Olivier Roy. „What is the driving force behind jihadist terrorism? A scientific perspective on the causes/circumstances of joining the scene“ (Kas yra varomoji džihadistinio terorizmo jėga? Priežasčių ir aplinkybių, skatinančių griebtis teroristinių veiksmų, analizė). Pranešimas, skaitytas BKA konferencijoje 2015 lapkričio 18–19, life.eui.eu/wp-content/uploads/sites/7/2015/11/OLIVIER-ROY-what-is-a-radical-islamist.pdf

8 Žr. Europol, 2015 gruodžio 1, www.europol.europa.eu/publications-documents/changes-in-modus-operandi-of-islamic-state-terrorist-attacks

9 Žr. čia: 217.35.77.12/CB/england/papers/pdfs/2007/TheRoleofMuslimIdentityPoliticesinRadicalisationastudyinprogress_id1509393.pdf

10 Roy, ibid.

11 Tariq Modood, „Anti-essentialism, multiculturalism and the „recognition“ of religious groups“ (Antiesencializmas, multikultūralizmas ir religinių grupių „pripažinimas“), The Journal of Political Philosophy 6, no. 4 (1998), 394

12 Amsterdame esantį kultūros centrą dailininkė Gisèle van Waterschoot van der Gracht (1912–2013) įkūrė name, kur Antrojo pasaulinio karo metais ji slėpė vokiečių poetą Wolfgangą Frommelį ir du jo mokinius žydus. Vertėjos pastaba.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika