Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Vidmantas Bezaras: lėšų paveldui tiek, kiek kainuotų nebenaujas namas Antakalnyje 

2019 balandžio 19 d. 13:06
Vidmantas Bezaras
Vidmantas Bezaras
Dariaus Baltakio nuotrauka

Šalies paveldo specialistai Rokiškyje minėjo Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dieną. Tądien pabrėžta ir mūsų dienraščio „Lietuvos žinios“ svarba šalies paveldosaugos radimuisi ir brandai.

Lietuviškosios valstybinės paveldosaugos, kuri sovietų sąjungoje buvo laikoma pažangiausia tarp 15 šio darinio šalių, pradžia laikomi 1919 metai. Tačiau už mūsų šalyje esančių vertybių išsaugojimą grumtasi Lietuvai dar esant carinės Rusijos sudėtyje. Prie šios kovos prisidėjo ir „Lietuvos žinios“, atsišaukimais į tautą 1911 metais sustabdžiusios kanalizacijos rezervuaro atsiradimą ant Gedimino kalno. Šis bei kiti įdomūs faktai minėti Rokiškyje į Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dienos šventę susirinkus šalies paveldosaugos specialistams.

Vidmantas Bezaras: „Tačiau valstybė paveldo saugojimui kasmet skiria maždaug tiek lėšų, kiek kainuotų nusipirkti nebenaują namą Vilniaus Antakalnio rajone.“

Paveldas – žmogaus kūrinys

Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras pabrėžė, jog šiandien Lietuvoje paveldu besirūpinančių institucijų yra gana daug ir įvardijo, kad tai daro jo vadovaujamas departamentas, Kultūros ministerijos specialistai, Kultūros paveldo komisija, Kultūros paveldo centras, savivaldybėse dirbantys paveldo specialistai, taip pat paveldu rūpinasi šalies nevyriausybinės organizacijos, Seimas. „Tačiau valstybė paveldo saugojimui kasmet skiria maždaug tiek lėšų, kiek kainuotų nusipirkti nebenaują namą Vilniaus Antakalnio rajone“, – sakė direktorius. Ir patikslino, jog paveldui skiriamos lėšos sudaro 4,5 milijono eurų (1,5 milijono eurų iš jų skiriama bažnytiniam paveldui).

Paveldosaugininkai Rokiškyje.Dariaus Baltakio nuotrauka
Paveldosaugininkai Rokiškyje.Dariaus Baltakio nuotrauka

„Įvykiai pasaulyje (omenyje turimas Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras) parodė, koks trapus yra pats paveldas, o drauge parodė ir tai, kad pasaulis geba telktis, kad suniokotas paveldas būtų atstatytas“, – konstatavo V. Bezaras. Jis tvirtino, jog paveldas kuriamas daugelio žmonių kartų, jo kūrimas, o drauge ir saugojimas vyksta šimtmečius bei tūkstantmečius. „Turiu pasakyti, kad kur benuvažiuotum, viso pasaulio paveldosaugininkai kalba viena kalba, ir tai džiugina, nes siekiant bendro tikslo paveldo srityje galima padaryti daug“, – teigė KPD vadovas. Jis pabrėžė, jog paveldas – žmogaus kūrinys.

Neleido draskyti Gedimino kalno

Vilniaus universiteto docentas, dr. Salvijus Kulevičius priminė, jog šalies muziejininkystės pradžia siejama su XIX amžiaus pradžioje Dionizo Poškos įkurtais Baubliais (surinktais ir išskobto ąžuolo kamiene sudėliotais kraštotyros eksponatais), tuo tarpu paveldosauga turi kelias pradžias. Viena jų – 1907 metais įkurta Lietuvių mokslo draugija, kuri užsibrėžė rūpintis ir mūsų šalies paveldo reikalais. Būtent jos nariai po ketverių metų, kai tuometinė Vilniaus miesto Dūma buvo priėmusi sprendimą dėl šio miesto vandentiekio ir kanalizacijos darbų vieną rezervuarą pastatant ant Gedimino kalno, susitelkė protestui prieš intervenciją į šį kalną. Protestui pasitarnavo jau tuomet ėjęs mūsų dienraštis „Lietuvos žinios“, kuriame buvo atspausdintas atsišaukimas, reikalaujantis nedarkyti garsiojo kalno.

Neilgai trukus Gedimino kalnu susirūpino ir panevėžiečiai, taip pat rašę į „Lietuvos žinias“ ir tvirtinę, jog valdžia lai kankina juos, bet tegu nedrasko garsiojo Gedimino kalno, kuris visai tautai labai brangus. Valdžia į šiuos atsišaukimus atsižvelgė, kalnas liko neišdraskytas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1918-aisiais, paveldu ėmė rūpintis lietuviškoji šalies valdžia, kūrusi archyvų bei paminklų komisijas, o lietuviškosios valstybinės paveldosaugos sistemos pradžia, pasak S. Kulevičiaus, dera laikyti 1919-uosius, kai buvo įkurta valstybinė archeologijos komisija. Būtent jai buvo pavesta rūpintis per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusijos gilumą išvežtų vertybių susigrąžinimu.

Reikėjo atsirasti paveldosauginei sąmonei

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos valdžia paveldosaugines pastangas dėjo saugodama ir perimdama be priežiūros Lietuvoje paliktus carinės Rusijos valdymo metų archyvus (S. Kulevičius teigė, jog paliktus archyvus aptikę Kauno prekybininkai pradėjo juos gana „sėkmingai“ naudoti, į dokumentus įvyniodami parduodamas prekes. Už tokį dokumentų „panaudojimą“ buvo numatytos baudos, o dokumentai pradėti surinkinėti. Valstybė tuomet ėmėsi saugoti be savininkų likusius Platelių, Plungės, Salantų dvarus, tvarkyti Pažaislio, Zapyškio, Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčias. Tuo metu vyko ir negausūs archeologiniai tyrinėjimai.

Vidmantas Bezaras.
Vidmantas Bezaras.

„Galima įvardinti, jog tuomet būta istorinės sąmonės, tačiau dar neturėta paveldosauginės sąmonės“, – konstatavo S. Kulevičius. Jis teigė, jog į turimą paveldą lietuviai gana ilgai žiūrėjo lyg į svetimą, nes svarstė, kad Lietuvoje esantys dvarai – lenkiški, pilys – vokiškos, piliakalniai – supilti švedų. Pasak jo, lūžis šioje srityje įvyko 1935 metais, kai suvokta, kad būtina saugoti tai, ką turime, nepriklausomai nuo to, iš ko vertybes paveldėjome. S. Kulevičius pabrėžė, jog ir šis suvokimas lėmė, kad sovietų sąjungoje Lietuva buvo paveldo puoselėjimo lyderė.

Sostinės vardas suvienijo

Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dienos minėjimui vykstant Rokiškyje, šio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė kultūrai Irena Matelienė pabrėžė Rokiškio – 2019 metų Lietuvos kultūros sostinės svarbą ir reikšmę. Ji tvirtino, jog džiugu tai, kad kultūros sostinė suvienijo visus, dirbančius rajono kultūros labui, nebeliko jų susiskirstymo ar susiskaldymo, susikūrė rajono kultūrininkų bendruomenė. „Taip pat rajone atsirado taip vadinamas kultūrinis smalsumas, padaugėjo kultūrinių renginių ir jų lankytojų, o mums pasitarė šiek tiek neramu, kad žmonės netaptų persisotinę kultūra“, – sakė I. Matelienė. Ji pabrėžė, jog Rokiškyje auga kultūrinis turizmas (vis daugiau žmonių atvyksta į Rokiškio – kultūros sostinės renginius), Rokiškis tampa vis labiau žinomas Lietuvai.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika