Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Trečias kartas – paprotys 

2018 gruodžio 23 d. 10:00
Alinos Ožič nuotrauka

Lietuviški švenčių papročiai nėra seni, o tariamai pagoniškų tradicijų troškulį sukelia nevisavertiškumo kompleksas. Taip mano Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius.

Artėjant šventėms su Pauliumi Subačiumi „Lietuvos žinios“ kalbėjosi apie Kalėdų tradicijas Lietuvoje ir krikščioniškame pasaulyje.

Romėniškos ir lietuviškos Kalėdos

– Kodėl Kalėdos, o ne Velykos tapo pagrindine krikščioniškos Vakarų kultūros švente?

– Pirmiausia dėl to, kad Velykos yra kilnojamos. Kita vertus, tam tikruose sluoksniuose Velykos tikrai yra svarbesnė šventė. Jai labiau rengiamasi dvasiniu požiūriu. Bet iš archaikos, žinoma, ateina jausmas, kad saulėgrąža yra labai svarbu. Iki Kalėdų tarsi smingame žemyn – kažkur į tamsą, į prarają, o po Kalėdų atsiranda viltis. Šios mūsų sąsajos su gamta ir jos ciklu niekas negali pakeisti.

– Turite galvoje, kad Kalėdų žymimas metų laikas intuityviai reikšmingas platesniam žmonių ratui?

– Taip, visi jaučia santykį su gamta. Kita vertus, norėčiau priminti ir tai, kad esame ne tik žydų, krikščionių, graikų, bet ir Romos civilizacijos įpėdiniai. Saulėgrąžos, Naujųjų metų – viso to laikotarpio šventimas yra žinomas iš Romos imperijos laikų. Ji integravo visų savo pakraščių dievybes – tam ir pastatytas Panteonas. Tarp tų dievybių buvo ir Saulės dievai, jiems buvo būdingas ciklinis atgimimas. Romiečiai žiemą švęsdavo dievų atgimimą. Tai viena priežasčių, kodėl ankstyvieji krikščionys nešventė Kristaus gimimo. Jiems ta Dievo gimimo mintis atrodė labai pagoniška ir svetima. Tik IV amžiuje pradėtos minėti Kalėdos. Per romietiškas žiemos šventes, pasak liudijimų, žmonės keisdavosi „dėžutėmis“. Kitaip tariant, supakuotomis dovanomis. Pamažu tokie papročiai buvo perimti, kaip įsivaizduoju, pirmiausia barbarų aukštuomenės, o vėliau ta tradicija išliko per didikų ir karalių dvarus. Paprastesni žmonės tiesiog juos mėgdžiojo.

– O kokia lietuviškų Kalėdų istorija?

– Nėra jokių lietuviškų Kalėdų. Viskas perimta. Tais atvejais, kai galime kalbėti apie ką nors ikikrikščioniško, tai yra labai bendras, visiems indoeuropiečiams būdingas prisitaikymas prie gamtos ciklų, gyvybės ir vaisingumo simbolių pasitelkimas šventėms ir pan. Krikščioniškos Kalėdos – taip pat perimtos. Pats žodis yra slaviškas, turbūt su lotyniškomis šaknimis. Tai tikriausiai vadinamosios kalendos. Slavų kraštuose tai pirmiausia rinkliava, kaip ir romėniškos kalendos – pirma diena, kai reikia mokėti mokesčius.

– Nelabai linksma šventė...

– Tai civilizuotumo klausimas. Jei esi socialinės konvencijos teorijos, kaip šiandien pasakytume, šalininkas, tai principas, kad ką nors kartu išlaikome ir todėl mokame mokesčius, turėtų būti priimtinas. Kiek žmonės buvo civilizuoti ir laisvi, tiek mokėti mokesčius nebuvo prievarta. Tai susitarimas. Grįžtant prie lietuviškų Kalėdų, tai tokios Kalėdos, kokias šiandien turime, yra atėjusios iš periodinės spaudos – iš žurnalų šeimai. Galima įsivaizduoti, koks tai laikotarpis – XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia. Jos, žinoma, ateina per Lenkiją, galbūt kai kuriais atvejais – per Rygą. Ateina iš Vakarų Europos – tai visiški klonai.

Nauji „senoviniai“ papročiai

– O apie pagoniškus papročius ką nors tikra žinome ar viskas yra tik prielaidos?

– Manau, nieko nežinome. Kas vadinama papročiais? Pavyzdžiui, tam tikras namų puošimas. Pasižiūrėkime į jo priemones. Pagoniškais laikais jų tiesiog nebuvo. Žinoma, tarkime, kad paveikslus ar lentynėles puošdavo karpiniais iš popieriaus. Paskui iš to atsirado popierinės snaigės. Atsakykime į paprastą klausimą: ar galima taip karpyti popierių ne pramoninėmis žirklėmis? Tada viskas tampa aišku: kada atsirado pramoninės žirklės, kada jas žmonės galėjo nusipirkti ir pan. Gal labai materialistiškai į viską žiūriu, bet tiesiog kai kurių dalykų būti negalėjo. Jei kalbame apie tariamai senovines pramogas, pažiūrėkime, kokios priemonės joms naudotos. Tai, kad žmonės nuo pačių seniausių laikų ėjo ratelius dainuodami ar pliaukšėdami rankomis, man nekelia abejonių. Bet čia nėra nieko baltiška, tautiška ar lietuviška. Tai tiesiog paprastesnio gyvenimo būdo dalis.

Paulius Subačius: „Tais atvejais, kai galime kalbėti apie ką nors ikikrikščioniško, tai yra labai bendras, visiems indoeuropiečiams būdingas prisitaikymas prie gamtos ciklų.“

– O kaip „leliumai“, devyniaragis elnias, „kalėda“?

– Dainuojamasis folkloras tokiomis formomis, kokiomis yra mus pasiekęs, – XVII-XVIII amžių kūryba. Jame yra detalių iš senesnių laikų. Galime spėlioti, kad žmonės galbūt prisimena šiaurės elnią, nes atsikėlė čia po ledynmečio ir jį sutiko. Paskui susidaro toks „miksas“. Bet tai nereiškia, kad XVIII-XIX amžiais užrašytas tekstas buvo žinomas XII amžiuje. Atkreipkime dėmesį, kaip kokia nors XIX amžiuje sukurta daina pakinta per 50 ar 100 metų. Gali būti nebūtinai kalėdinė – gal tiesiog žiemos ciklo daina, paskui pavadinta kalėdine.

– Kokio senumo tuomet papročiai, kuriuos populiariai įvardijame kaip „senovės lietuvių papročius“?

– Jie yra skirtingo senumo. Yra tam tikri universalūs dalykai, tarkime, ateities būrimai. Pasižiūrėkite į bet kokią kultūrą – kur nėra ateities būrimų? Kada buria ateitį? Per santuokos ceremoniją, per saulėgrąžą. Bet kuriuo atveju kalbame apie naują ciklą. Kokiomis priemonėmis buriama? Kortomis? Galima atsekti, kada jos atsirado.

– Bet šiaudai juk visada buvo?

– Šiaudai traukiami Pietų ir Centrinėje Amerikoje, šiaudus traukia italai, graikai. Dalis tų dalykų yra labai universalūs. Ką galima panaudoti iš savo aplinkos? Iš ko galima burti, kas čia pat yra? Tas pats yra su nenorminių augalų ar nenorminių gyvūnų mitologizavimu. Kai vaikai žaidžia su penkialapėmis alyvomis, kurių žiedas paprastai keturlapis, ar keturlapiais vietoj trilapių dobilais. Štai jums ir Airija, ir kas tik norite. Paskui atsiranda vienaragis – vietoj dviejų vienas ragas. Dvigalviai padarai, dvigalvis erelis – kaip imperijos simbolis. Tai ta pati mąstymo logika: žmogus, stebintis gamtą, pamato nukrypimus ir juos susimbolina, sureikšmina kaip ateities spėjimą ar laimės prašymą. Tokie dalykai tikrai yra perimti arba universalūs. Norint ką nors atsekti reikia labai daug medžiagos. Lietuvoje tos medžiagos yra nedaug ir ji blogai klasifikuota.

– Sakote, kad šiaudus traukia graikai, italai, Pietų Amerikos gyventojai. Juk tai vien krikščioniškos šalys. Ar tai suderinama su krikščionybe: traukti šiaudus ir sakyti, kad gyvulėliai kalba?

– Kad gyvulėliai kalba – tai toks parakrikščioniškas dalykas. Man atrodo, kad viena galvojimo prielaida yra neteisinga. Kai sakome: krikščioniškas ir nekrikščioniškas, ar antikrikščioniškas, ar ikikrikščioniškas. Vargu ar yra tokia griežta opozicija. Daug papročių, kurie nėra religinių apeigų dalis tiesiogine prasme, yra ne ikikrikščioniški, ne antikrikščioniški, o parakrikščioniški. Jie priklauso krikščioniškai kultūrai, yra atėję su krikščionybe ar su kultūra, kuri buvo krikščioniška, iš Vakarų ir Pietų, bet nėra dogmatikos dalis. Jie nėra liturgijos dalis. Jie nėra nei prieš, nei už, nei iki. Jie tiesiog yra atėję kartu, kaip šalutiniai reiškiniai. Tokie yra daugelis įvairių būrimų ir burtų. Bažnyčia visada žiūrėjo į juos skeptiškai. Ir šiandien yra dvasininkų, kurie kiekviename žaidime mato piktosios dvasios apraiškas ir sako, kad čia jau tuoj reikės kalbėti apie egzorcizmą. Yra ir kitų, jie sako: žaidžia žmonės – tegul žaidžia, jei tik supranta, kad čia ne apeigos. Žaidimai yra žaidimai. Jei kortomis, rankos linijomis ar dar kuo nors panašiu tiki ir tuo gyveni, tai tavo sąmonė vargiai yra krikščioniška. Bet jei tai priimi kaip žaidimą, tai žaidimu ir lieka.

Tada atėjo „Coca-Cola“

– O kas nešė dovanas senovės lietuvių vaikams? Ar Kalėdų Senelis – lietuviškas personažas?

– Apskritai dovana yra labai naujas dalykas. Visiems, kurie nori tai suvokti, labai rekomenduoju lietuviškai išleistą „Europos mentaliteto istoriją“. Ten pagal pagrindines sąvokas žiūrima, ar tokios mentaliteto kategorijos anksčiau buvo – viduramžiais ar antikos laikais. Man labai didelį įspūdį paliko, kad nebuvo, sakysime, atostogų sąvokos. Šventa diena buvo būtent šventa diena: šabas, paskui sekmadienis – privaloma poilsio diena kažkokiame cikle. Bet atostogų kategorijos nebuvo. Dovanų kategorijos – kaip mes šiandien suprantame, išskyrus aukštuomenę, iš principo nebuvo.

– Iki kada?

– Iki XIX amžiaus tikrai. Kaip jau sakiau, buvo mėgdžiojama aukštuomenė. Taip ir prasidėjo – iš mugės vaikams saldainį atvežti. Iš pradžių tai buvo labiau lauktuvės negu dovana: į vestuves – su sūriu, paskui – su buteliu. Tikroji dovanos sąvoka atsiranda su pramoniniais produktais, XIX amžiuje.

– O Kalėdų Senelis?

– Pirmiausia yra ne Kalėdų Senelis, o Šv. Mikalojus, žinoma. Tai Vakarų Europos paprotys. Ypač paplitęs Pietų Vokietijoje. Buvo ir kitur, nes vyskupas Mikalojus, kuris vaikus myli ir dovanas dalija, yra bendrakrikščioniškas įvaizdis. Tačiau skirtinguose regionuose jis buvo nevienodai paplitęs. Iki mūsų jis atėjo, bet ne į kiekvieną kaimą. Šiuo požiūriu Lietuva tikrai labai ilgai išliko archajiška, nes buvo Užgavėnės. Tai iš Pietų Europos atėjusi persirengimų tradicija. Matyt, tai labai archajiška tradicija, kurią paskui krikščionybė perkodavo pagal savo gavėnios išvakarių dieną. Geriau Lietuvoje žinoma ir Velykų Bobutė – net ne mitologinis personažas, o kažkokia gera teta, kuri atneša kiaušinį. Tik paskui atsiranda Kalėdų dovanos. Šv. Mikalojus taip ir neatėjo iki galo į kaimą, o vėliau atėjo „Coca-Cola“.

Papročius kuriame patys

– Kaip susiformavo vaizdinys, kad yra kažkokios senoviškos pagoniškos Kalėdų tradicijos, kurios išskirtinai lietuviškos?

– Iš nevisavertiškumo komplekso. Žiauriai ir negražiai pasakiau. Bet ir apie save pasakiau, apie mus visus. Buvome maži, ir ta istorinė tradicija buvo tik gijelė. Todėl tas mūsų nacionalizmas buvo pirmiausia negatyvus – atsiriboti nuo kitų. Labai nedaug turėjome ko nors savo tvaraus. Perėmėme daug modelių iš vokiečių, bet reikia suvokti, kad vokiečių nacionalizmas ir italų nacionalizmas buvo jungimosi nacionalizmas. Buvo pavienės valdos, kurios kalbėjo viena kalba, suvokė, kad yra kažkokia bendra tapatybė – kalba, kilmė. Pas mus viskas vyko per negatyvumą. Yra tokia Maironio užrašų ištrauka, kurią skaitant kaskart ima juokas. Klierikas Maironis, kuris nebuvo iškėlęs kojos niekur kitur, tik į Kijevą, aiškina, kad Valakijoje (Italijoje) aukštos bažnyčios, bet žmonės ne tokie religingi kaip Lietuvoje. Kas tai? XIX amžiaus pabaigoje, matote, nepamaldūs italai ir pamaldūs lietuviai. Ką jis buvo matęs? Kelias graviūras? Tas pats nevisavertiškumo kompleksas. Ten, matote, bažnyčios aukštos, o Lietuvoje mediniai stogai, bet žmonės dvasingesni. Čia ir yra svarbiausia idėja – kad žmonės dvasingesni. Tada pradėjo ieškoti ir tą šaknų idėją, kuri yra vokiško nacionalizmo idėja, priėmė paprasčiausiu būdu. Nieko nėra, taigi – folkloras, tada kažkokie kaimiški papročiai, kurių nematai Varšuvoje. Batų per petį gal ten niekas nemėto ar nebemėto. Iš to padaromi neva vietiniai papročiai.

– Kodėl Kalėdų ir kitų švenčių papročių ieškome tik praeityje? Kodėl kaip papročio nevertiname to, ką patys darome? Ar galima įvardyti kokį nors šiuolaikinį Kalėdų tradicijų lietuvišką papildymą?

– Kad ir varžymąsi dėl eglučių – kuris miestas gražesnę pastatys. Žiūrėk – žmonės leidžiasi į piligrimystę apžiūrėti eglučių. Tai, žinoma, labai sekuliarus variantas, čia ir miestų, ir merų konkurencija. Bet jeigu tai neišvirsta į muštynes ir kokį nors visiškai materialų varžymąsi, tai viskas labai gerai ir gražu. Dažnai tie šiuolaikiniai papročiai sukelia pyktį – kaip Kalėdų Senelis ir „Coca-Cola“, kai galima iš karto įžvelgti „amerikonizmą“ ir korporacijas. Bet pateiksiu vieną taikų pavyzdį – juk advento vainikas Lietuvoje yra visiškai naujas daiktas. Atėjo tik po nepriklausomybės, anksčiau jo nebuvo. Gal vienoje kitoje protestantų šeimoje kas nors buvo atsivežęs iš Švedijos ar Vokietijos. Tai labai lokali tradicija, ne viso krikščioniško pasaulio, ir Lietuvoje jos nebuvo. Bet štai yra inovacija, šiek tiek gal kitaip, savitai papuošiama – ir viskas gerai. Kūčiukai yra savita kulinarinė forma, gal ne vien mums būdinga, bet mes juos taip pat gaminame.

– Tad galima sakyti, kad tai, ką patys darome per Kalėdas, ir yra papročiai?

– Žinoma. Jei kas nors veiksmą pakartoja trečią kartą, jis tampa papročiu. Žinoma, toje bendruomenėje, kuri pakartoja: tarp brolio ir sesers, šeimoje, klasėje, bet kokioje didesnėje bendruomenėje, mieste. Užtenka tris kartus pakartoti. O kai kas nors jau gimsta ir paprotį randa, tai nesvarbu, kad šis atsirado metus prieš jam gimstant – žmogus iki senatvės kartos, jog čia nuo amžių taip buvo. Nes jis gimė ir rado.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika