Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Teisingumą reikia pagrįsti 

2019 kovo 26 d. 09:10
EŽTT priėmė netikėtą sprendimą Stanislovo Drėlingo byloje ir pripažino, kad sovietų nusikaltimai – taip pat genocidas.
EŽTT priėmė netikėtą sprendimą Stanislovo Drėlingo byloje ir pripažino, kad sovietų nusikaltimai – taip pat genocidas.
Reuters/Scanpix nuotrauka

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) patvirtino Lietuvos teisę vertinti sovietų okupacinės valdžios veiksmus kaip genocidą. Pripažindami šio įvykio svarbą teisės ekspertai pabrėžia, kad sėkmės receptas – tarptautinės teisės išmanymas ir pagarba jai.

Šį kartą „Lietuvos žinių“ studijoje aptarėme išties istorinį įvykį. EŽTT priėmė netikėtą sprendimą Stanislovo Drėlingo byloje ir pripažino, kad sovietų nusikaltimai – taip pat genocidas. Tai visiškai naujas posūkis Vakarų teisėje, o tikroji jo autorė – Lietuva. Ką keičia ir ko nekeičia šis istorinis Strasbūro teismo sprendimas? Apie tai kalbėjomės su teisininku Justinu Žilinsku ir Seimo nariu istoriku Arvydu Anušausku.

– Ar jus nustebino EŽTT sprendimas? Tikėjotės tokios bylos baigties?

Arvydas Anušauskas:Mane tai nustebino. Kaip tik tos dienos rytą daviau interviu ir sakiau, kad gali pasikartoti Vytauto Vasiliausko istorija. Juk įrodymai abiejose bylose iš esmės tie patys, laiko praėjo visai nedaug. Kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos teismai šiek tiek papildė savo argumentaciją. To tiksliai nežinojau, tad abejonių buvo.

Justinas Žilinskas: – Turėjau labai mažai vilties, kad gali būti priimtas toks sprendimas, koks vis dėlto buvo priimtas. Visų pirma, kaip Arvydas minėjo, dėl V. Vasiliausko bylos. Juolab kad V. Vasiliausko bylą nagrinėjo EŽTT Didžioji kolegija. Jos sprendimai visada vertinami kaip nustatantys gaires. Todėl labai nustebau, kai S. Drėlingo byloje buvo priimtas kitoks sprendimas.

Justinas Žilinskas: "Šiuo atveju pripažįstama būtent Lietuvos teismų argumentacija, nors visi komentatoriai pabrėžia, kad ši byla labai specifinė." / BNS nuotrauka
Justinas Žilinskas: "Šiuo atveju pripažįstama būtent Lietuvos teismų argumentacija, nors visi komentatoriai pabrėžia, kad ši byla labai specifinė." / BNS nuotrauka

– Kaip jums atrodo, kas tai lėmė?

J. Ž.:Sudėtinga pasakyti. Iš dalies, manau, lėmė kolegijos sudėtis. S. Drėlingo bylą narpliojusioje teisėjų kolegijoje buvo net du žmonės, kurie priklausė mažumai nagrinėjant V. Vasiliausko bylą. Taigi jie prieštaravo pagrindiniam sprendimui V. Vasiliausko byloje. Galbūt lėmė ir šiek tiek skirtingos S. Drėlingo bylos aplinkybės. Turiu galvoje tai, kad sulaikytas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo kankinamas. Jis nenukautas per kovos veiksmus, bet sulaikytas, kankintas ir galiausiai nužudytas. Manau, ir tai turėjo įtakos teisėjams vertinant paties nusikaltimo tipą.

Teismų argumentacijos pokyčiai

– Gal galėtume trumpai prisiminti S. Drėlingo bylos esmę. Koks buvo jo vaidmuo sulaikant A. Ramanauską-Vanagą, kokia čia istorija ir kokia ta nuolat minima V. Vasiliausko istorija?

A. A.: – S. Drėlingo bylą man teko pavartyti, nes jos medžiaga naudojausi rašydamas savo neseniai išleistą knygą „Aš esu Vanagas“. S. Drėlingo parodymai neišsiskyrė iš kitų KGB darbuotojų. Autentiški ano meto dokumentai, kuriuose minimos pavardės, kalba viena, o savo liudijimuose tie žmonės pasakoja visai kitaip. Jie visada renkasi neigimą: niekur nebuvau, nieko nemačiau, nežinau. Pagal dokumentus S. Drėlingas buvo KGB darbuotojas ir dalyvavo A. Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje. Jį, kaip vieną KGB centrinio skyriaus pareigūnų, vadovybė komandiravo į Kauną būtent tai operacijai įvykdyti. Yra ir kitų įdomių duomenų. Kai A. Ramanauskas-Vanagas po kankinimų pateko į ligoninę, S. Drėlingas buvo vienas iš aštuonių KGB karininkų, paskirtų budėti prie slaugomo kalinio. Jei tikėsime dokumentais, jis viską matė ir žinojo, bet savo parodymuose, žinoma, tai neigia. S. Drėlingo parodymų esmė tokia: kai A. Ramanauskas-Vanagas jau buvo vidaus kalėjime, mane pasiuntė pas jį, mes gražiai pasikalbėjome, jis man papasakojo apie savo bandymą nusižudyti ir t. t. Šią istoriją S. Drėlingas kartojo nuolat.

J. Ž.: – S. Drėlingo bylos neįmanoma atsieti nuo V. Vasiliausko bylos. Jos eina viena po kitos. V. Vasiliauskas buvo, regis, 2-N skyriaus, kuris užsiėmė vien operacijomis prieš partizanus, darbuotojas. V. Vasiliauskas dalyvavo vienoje tokių operacijų. Per ją buvo nušauti du partizanai. Dėl to V. Vasiliauskas mūsų teismų taip pat buvo patrauktas atsakomybėn už genocidą. Gynyba pasirinko poziciją neigti genocidą, nes naikinta ne tautinė, o politinė grupė – partizanai. Tokiu argumentu paremta byla ir pasiekė Strasbūrą. Ten buvo pabrėžta, kad Lietuvos teismai neįrodė, jog partizanus galima laikyti pakankama nacionalinės grupės dalimi ir taikyti genocido sąvoką. Kitas labai svarbus klausimas toje byloje keltas toks: ar V. Vasiliauskas 1953 metais galėjo numatyti, kad jo veiksmai bus įvertinti kaip genocidas? Didžioji kolegija nusprendė, jog šis vis dėlto negalėjo to numatyti.

Arvydas Anušauskas: "Autentiški ano meto dokumentai, kuriuose minimos pavardės, kalba viena, o savo liudijimuose tie žmonės pasakoja visai kitaip. Jie visada renkasi neigimą." / BNS nuotrauka
Arvydas Anušauskas: "Autentiški ano meto dokumentai, kuriuose minimos pavardės, kalba viena, o savo liudijimuose tie žmonės pasakoja visai kitaip. Jie visada renkasi neigimą." / BNS nuotrauka

– Taigi V. Vasiliausko byloje pritrūko sąsajos tarp politinės grupės – partizanų ir platesnės nacionalinės grupės – lietuvių tautos?

J. Ž.: – Taip, tai vienas svarbiausių aspektų. Tačiau sąsajos klausimas dar galėtų būti išspręstas įvairiai. Svarbiausias kolegijos sprendimas, kad V. Vasiliauskas negalėjo numatyti tokio savo veiksmų vertinimo kaip genocidas, nes nuo 1948 metų tarptautinėje teisėje genocidas buvo apibrėžiamas kitaip. Lygiai tas pats klausimas keltas S. Drėlingo byloje. Bet nagrinėdami šią bylą mūsų teismai pasielgė taip, kaip jų ne kartą buvo prašyta: pasirėmė tarptautine teise ir neapsiribojo vien nacionalinėje teisėje įtvirtintu genocido apibrėžimu. Todėl S. Drėlingo byloje genocido sudėties taikymas argumentuotas gerokai rimčiau.

Kitokia genocido sąvoka

– Vadinasi, tai posūkis ir Lietuvos teismų praktikoje?

J. Ž.:Taip. Lietuvos teismai suprato, kad išmanyti tarptautinę teisę ir ja remtis yra lygiai taip pat svarbu, kaip išmanyti nacionalinę teisę.

– Kaip dėl šio sprendimo keičiasi genocido sąvoka?

A. A.:Kiek galiu spręsti iš savo surinktų istorinių dokumentų, sovietų okupacinės valdžios veiksmai Lietuvoje, nepaisant visų niuansų, buvo genocidinės akcijos. Kai atsiverti Maskvoje esančius dokumentus, pamatai, kad lietuviai tuomet vertinti ne pagal Stalino laikų Baudžiamojo kodekso straipsnius, ne kaip banditai, buržuaziniai nacionalistai ar liaudies priešai. Kai reikia spręsti iš esmės, kalbama tiesiog apie lietuvius – kaip tautinę grupę. Ką daryti su lietuviais? Aiškiai nurodoma tautybė. Pavyzdžiui, 1953 metų Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro raštuose įvardijamos devynios, jei neklystu, nepatikimos tautos, tarp jų ir lietuviai.

– Skamba kaip komplimentas.

A. A.: – Šalia čečėnų, ingušų, Krymo totorių, latvių, estų, ukrainiečių ir kitų. Taigi dokumentų yra, jais galima pasinaudoti argumentuojant, kad čia vyko ne kova, bet okupanto genocidinės akcijos. Negaliu sakyti, jog kalbama apie visos tautos naikinimą kaip Holokausto atveju, tačiau akivaizdžiai išskirtos grupes, kurios tai tautai iš tikrųjų svarbios: karininkai, policininkai, politikai, mokytojai. Siekta sunaikinti elitą.

J. Ž.:Genocidas iš dalies yra tapęs savo steigiamojo dokumento – 1948 metų Genocido konvencijos – įkaitu. Norma suformuluota iš karto po Antrojo pasaulinio karo, politinė kova tuo metu buvo aštri. Genocido sąvokos autorius Raphaelis Lemkinas norėjo, kad konvencijos tekste būtų įvardytas ir politinių grupių naikinimas. Tačiau politinių grupių sąvoka pašalinta. To, žinoma, labai atkakliai siekė Sovietų Sąjunga, bet pritarė ir kitos valstybės. Šiandien tai kelia didelę problemą, nes akivaizdu, kad teisingumas nebuvo įvykdytas. Nuteisti tuos, kurie prisidėjo prie sovietų represijų, būtų teisinga, tai teisingumo reikalavimas. O genocidas dažnai yra vienintelis teisinis instrumentas, kurį galime panaudoti. Ypač tais atvejais, kai kalbame apie pačias kovas su partizanais. Per karą galima nužudyti priešininką. Bet jei tai genocidas, vadinasi, žudai priešininką ne vien dėl to, kad jis – priešininkas. Darai tai turėdamas dar kitų motyvų. Štai kuo iš tikrųjų svarbus S. Drėlingo bylos sprendimas. Jis, nors ir pavėluotai, leidžia mums vykdyti teisingumą.

Lūžis tebevyksta

– Ar teisinga sakyti, kad šiuo atveju Lietuva keičia Vakarų teisės tradiciją? Juk reikiama argumentacija suformuluota būtent Lietuvos teismuose.

J. Ž.: – Tai tiesa – šiuo atveju pripažįstama būtent Lietuvos teismų argumentacija, nors visi komentatoriai pabrėžia, kad ši byla labai specifinė – sui generis. Todėl sunku numatyti, kaip viskas plėtosis toliau. Negali burti iš kavos tirščių, bet reikia dirbti ta kryptimi.

– Kitaip tariant, aiškiai nežinome, ar lūžis jau įvyko, ar tebevyksta?

J. Ž.: – Taip, to dar reikia sulaukti.

– Ar istorikams svarbu, kad peržiūrima genocido sąvoka?

A. A.:Svarbu. Kai prieš 25 metus mėgindavau aiškinti, kad buvo tokia specifinė genocido forma – sovietinis genocidas, iš istorikų ir teisininkų sulaukdavau įvairios reakcijos. Dažnai ji būdavo negatyvi ir net pašaipi. Įrodinėjant savo teiginius tekdavo pasitelkti įvairių istorinių faktų, bet ne visuomet ta argumentacija būdavo sėkminga. Šiandien padėtis smarkiai pasikeitusi. Dabar tuos įvykius įvardyti ir aiškintis kur kas lengviau.

J. Ž.:Buvau ir esu tas, kuris mato visą tą genocido kvalifikavimo problemiškumą. Lūžis tikriausiai įvyko vertinant Srebrenicos įvykius, kai Jugoslavijos tribunolas pripažino 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų nužudymą genocidu. Ten irgi buvo išžudyta ne visa grupė, o atrenkama galimybės pasipriešinti pagrindu. Tai itin svarbus dalykas. Procesas vyksta labai lėtai, nes genocido sąvoka vertinama kaip nusistovėjusi paprotinė sąvoka, kurios tarptautinė bendruomenė kol kas nėra linkusi keisti iš esmės. Todėl ir mes, siekdami teisingumo, savo atveju turime „susirišti“ su tuo visu tarptautinės teisės audiniu. Labai svarbu, kad mūsų teismai ir teisininkai nepamestų to iš akiračio.

– Ieškotų teisingumo teisingu būdu?

J. Ž.Taip. Ieškotų teisingumo ir sugebėtų jį pagrįsti. Tai nėra paprasta.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika