Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Rokiškis Rabinovičius. Politinių partijų fiasko 

Brangūs ponai politikai, ar baisu, kai ateina tie partijų žudikai – komitetai? O ar baisu pripažinti, kodėl tie komitetai ateina?
Brangūs ponai politikai, ar baisu, kai ateina tie partijų žudikai – komitetai? O ar baisu pripažinti, kodėl tie komitetai ateina?

Po šių rinkimų partijų veikėjai pagiriojasi – ir visur pilna neįtikėtino absurdiškumo pamąstymų. Ir visi ieško kažkokių pasiteisinimų, kodėl praėjo komitetai, kodėl partija ar jos kandidatas nesurinko normalaus skaičiaus balsų, kodėl viskas taip prastai ir kodėl jie patys geri, o blogi tiktai visi, kas aplinkui.

Po šių rinkimų didžioji dalis visiškai feilinusių partijų ir politikų skelbia, kad jiems labai pavyko – nors kai kurie iš jų negavo net pavienės vietos tokiuose miestuose, kaip Vilnius ar Kaunas. Kai kurie politikai sako, kad gi vos keli šimtai mandatų teko komitetams, o partijoms – visgi bent tris kartus daugiau. Kiti pastebi, kad per praeitus savivaldybių rinkimus komitetai surinko belenkiek kartų mažiau, o per užpraeitus – išvis jų nei nesimatė.

Žodžiu vyksta kalbos, visokie aiškinimai, bet tose kalbose – pilna nesąmonių. Tipiškiausios nesąmonės, kurias galima išgirsti ar paskaityti:

„Reikėjo geresnio kandidato, šitas netiko“. Taip aiškina kokių nors į II merų turą nepraėjusių partijų atstovai, nors kandidatas prieš rinkimus atrodė liuks, pvz., toks kaip Kreivys ar Paluckas.

„Rinkėjai nežino už ką balsuoti, kai tiek komitetų prisisteigę. Todėl ir atima partijų balsus.“ Aha, labą dieną, rinkėjai randomu žymi atsitiktinius komitetus, jo, žinoma.

„Kylanti LVŽS nunešė mūsų balsus“. Pvz., konservų, socdemų, libų ar dar kažkieno balsus. Jo, žinoma, kylanti LVŽS. Kylanti LVŽS.

Čia tik keli iš tų išmąstymų pavyzdžių. Panašių abstrakčių pasiteisinimų sau patiems prirašinėja visi, kas tik papuola. Tik dauguma neužduoda sau klausimo, ką reiškia, kai žmonės rašo kažkokius jokio senso nemeikinančius paaiškinimus. Štai nuo to ir pradėkime.

Išties tai reiškia, kad yra kitos, gilesnės priežastys, kurių žmonės nenori, negali ar tiesiog bijo įvardinti sau ar kitiems. Pasiteisinimai visada reiškia nuslėptas tikrąsias priežastis.

Pradėkime nuo to, kad jei žmonės kuria pasiteisinimus, t.y., kažkokius neprodukyvius, aiškaus sprendimo neduodančius paaiškinimus, tai reiškia, kad nesako produktyvių paaiškinimų, nes kažkodėl nenori ar negali jų pasakyti. Išties tai reiškia, kad yra kitos, gilesnės priežastys, kurių žmonės nenori, negali ar tiesiog bijo įvardinti sau ar kitiems. Pasiteisinimai visada reiškia nuslėptas tikrąsias priežastis.

Pasiteisinimų fone itin ryškiais kontrastais tarpais sužiba kai kurie netgi intelektualūs ir sąlyginai daug apie politiką žinantys rinkėjai, kurie tik pyst ir pareiškia – „jau geriau balsuosiu už tą ir aną, nei už šitus du išėjusius į II turą“ (kai išėję į II turą yra kokios nors pakankamai seniai žinomos figūros). Pasiaiškini – ir supranti, kad tas rinkėjas jaučiasi užknistas.

Ir tada supranti, už ką pirmame balsavo toksai rinkėjas – ir supranti, kad jis balsavo už eilinius gelbėtojus. Ir net nebūtinai tie gelbėtojai buvo kokie nors nauji – gal tai buvo, pvz., socdemai ar konservai, bet visvien gelbėtojai, nes balsavusiojo balsas išties buvo paskirtas tiems, kas kovojo prieš, o ne už kažką.

Rinkėjus jau seniai užkniso proto knisimas, užkniso būti aukos rolėje, kur eilinė partija tampa eiline gelbėtoja. Užkniso politikai, kurie deklaruoja vieną, o daro kitą. Užkniso tos amžinos kovos ir neproduktyvumas. Užkniso tiesiog viskas.

Kodėl negi intelektualūs rinkėjai ima balsuoti už populistinius gelbėtojus, žaidžiančius neurotiškais rinkėjų suvokimais? Kas yra tokio blogo, kad net tokie rinkėjai nepasako ir partijos nesuvokia?

Reali priežastis yra paprasta, bet ji per daug sunkiai suvokiama visoms partijoms, ypač jų vadams (ir gal ir ne tik ne suvokiama, o gal net ir nepriimtina): rinkėjai nori realių vertybių, o ne bulšito, kuris jiems kabinamas.

Rinkėjus jau seniai užkniso proto knisimas, užkniso būti aukos rolėje, kur eilinė partija tampa eiline gelbėtoja. Užkniso politikai, kurie deklaruoja vieną, o daro kitą. Užkniso tos amžinos kovos ir neproduktyvumas. Užkniso tiesiog viskas.

Pasižiūrėkim į viską, ką mato rinkėjai apie tas partijas, kurios veikia ilgiausiai:

BNS nuotr.
BNS nuotr.

Darbo partija – nors jau taip seniai neaktyvi, kad daugumos primiršta, visgi dauguma atsimena visokias keistas istorijas apie ledus Kėdainiuose, kažkokius agurkus, juodąją buhalteriją, Viktoro pabėgimą į Rusiją ir panašiai. Sakyčiau, pavyzdinis atvejis.

LSDP – vis dar aiškiose asociacijose su visokiais bebrų šleifais. Sunku surasti dar vieną partiją, kuri tiek bebrizmo būtų turėjusi. Ir net nesvarbu, kad didžiausi bebrai išėjo – kvapas vis dar pasiliko. Ir aš netgi nežinau, kiek laiko truks, kol jie nuo to kvapo apsivalys.

TS-LKD – partija, kuri moka veikti tik kovodama prieš visus, kuri pasiryžusi skandinti bet ką gero, jei tik tai eina ne iš jų. Bene daugiausiai iš visų kalbanti apie moralines vertybes, bet per rinkimus demonstruojanti deginamas žiurkes, pilstanti ant konkurentų melus, o Europos Parlamente balsuojanti už direktyvas, pagal kurias būtų uždraustas internetas. Šios partijos rinkimuose jau nelabai ištempia netgi Vytauto Landsbergio vardas.

Liberalų sąjūdis – po Masiulio skandalų, po vėliau sekusių apsivalymo blokavimų, po dar vėliau sekusių paaiškėjimų (per VSD pažymas), kad tie apsivalymo blokavimai buvo ne šiaip sau – čia jau išvis tiesiog oranžinė purvo dėmė rinkėjų akyse.

Tvarka ir teisingumas – ko jūs dar norite po tiek nesąmonių, kurios su šia partija vyko? Iš esmės, jais jau išvis niekas netiki, nebent dar vienas-kitas žmogus dar mato vieną-kitą figūrą, tokią, kaip Gražulis, bet ir tai nieko jau nekeičia. Komskis – jau visai fenomenas.

LVŽS – prieš kelis metus jie visus ir nunešė, nes aukščiau minėti įvaizdžiai buvo sugedę. Bet jau ir šita partija publikai ima atrodyti taip pat – su vis neaišku ką kalbančiu Karbauskiu, su absurdiškais kaimo neopagonimis, su tiesiog sunkiai suprantamomis blėnimis. Šita partija dabar yra pasiekusi tą lygį, kur jos įvaizdį išties telaiko Veryga, kuris daliai rinkėjų yra tapęs kovos prieš alkoholizmą simboliu. Bet ir tai jau esmės per daug nekeičia.

Visos šios partijos atrodo taip prastai, kad joks rinkėjas už jas balsuoti jau nebenori. Kodėl nebenori? O todėl, kad tos partijos nesilaiko savo pačių deklaruojamų vertybių. Netgi pavadinimai pas jas su vertybėmis nesisieja. Pasižiūrėkim:

Partijos nesilaiko savo pačių deklaruojamų vertybių. Netgi pavadinimai pas jas su vertybėmis nesisieja. Pasižiūrėkim:

Darbo partija – kurios veikėjai yra ne darbuoliai, o greičiau oligarchai.

LSDP – kurie patys kaskart parengia tokį progresinių mokesčių įstatymą, kuris niekada nepraeitų.

TS-LKD – kalbantys apie krikščioniškas vertybes, bet dergiantys tuos, kas jiems nepatiko.

Liberalų sąjūdis – kur liberalumas virsta į kažkokį totalinį bardaką, į kurį vis kažkas bando įtraukti kokius nors ačus, komskius ar dar kažką panašaus.

Tvarka ir teisingumas – kur nei tvarkos nėra, nei su teisingumu gaunasi sutarti.

LVŽS – kur nei valstiečiai išties atstovaujami, nei kažkas bendro su žaliaisiais.

Deja, partijų lyderiai to susikurto baisaus savęs įvaizdžio nesuvokia, pripažinti nesugeba arba išvis nenori jokių vertybių laikytis.

Aš daug visokių variantų galėčiau priminti. Ir, pvz., partiją, kurios veikėjai kalba apie demokratiją, bet kurios veikėjai Europos parlamente balsuoja už tokius kopyraitų direktyvos straipsnius, pagal kurią būtų apmokestintos (t.y., faktiškai uždraustos) netgi internetinės nuorodos.

Galėčiau priminti ir dabar teisiamą politiką su tyru doru kūdikio veidu, kuris imdavo ir sugalvodavo, pvz., priimti kokį nors Ačą ar dar kažką panašaus. Į partiją, kurios esmine deklaruojama vertybe buvo skaidrumas. O kai tas kūdikio veidas iš partijos buvo išmestas, vietoje jo kažkuriuo metu atsirado kitas veikėjas, kuris sugalvojo, kad geru variantu bus Komskis.

Komskinę partiją aš čia irgi galėčiau priminti – ir netgi tai, kaip opozicija vienam Komskiui paskyrė Seimo antikorupcijos komiteto pirmininko postą. Opozicijoje tuo metu buvo LSDP, Darbo partija ir Tvarka ir teisingumas. Ir jie paskyrė tokį antikorupcijos komiteto vadą. Tokį vadą.

Galėčiau priminti ir nuostabią liberal-kažkoten partiją, kuri vis kaitaliojo pavadinimus, kol ėmė vadintis Šustausko partijos vardu, skliausteliuose pridėdami žodį „liberalai“. Kokios tos partijos vertybės – išvis neaišku, nes to tiesiog niekas nežino. Aišku tik tas, kad partija kaupė tokias politines neviltis, kaip kad buvusį SAM ministrą, sugebėjusį homeopatinius bulšitus paversti vaistiniais preparatais (taip, šito čaplikinio briedo dar nei vienas SAM ministras nesugebėjo pralenkti). Irgi visas žlugimas atsiremia tiesiog į tai, kad vertybių banaliai nėra.

Visokius STT pagaunamus veikėjus, kurie paskui ilgai tąsosi po teismus, bet taip ir lieka visokių partijų nariais, irgi galim prisiminti.

Galim prisiminti ir šiaip visokių politikų retorikas, ir veiksmus – ypatingai bjaurūs variantai būna tokie, kur apvarinėja vieni kitus ir tikisi, kad vien tų apvarinėjimų ir pakaks, norint laimėti rinkimuose. Kai kuriems būna, kad tiek aptemsta kažkas galvoje, kad ima filmuoti žiurkes, jas deginti ir kelti į internetus, skelbdami, kad šitaip elgsis su savo politiniais priešininkais. O kai kyla triukšmas, tada tokie skundžiasi, kad čia juos, vargšelius, kažkas puola.

Mano akimis, nėra partijos, kuri nebūtų pasigadinusi savo įvaizdžio praktiškai negrįžtamai. Ir visi tie pasigadinimai būna vienaip ar kitaip rodantys, kad partija tiesiog užmiršo esmines savo deklaruojamas vertybes.

Karbauskis ir Veryga daro nesąmones su alkoholio ribojimais, pastumia alkoholio vartojimą link stipresnių gėrimų, tačiau kažkaip jie vis vien kovoja prieš tą alkoholį.

Žinote, kodėl kažkada laimėjo LVŽS ir kodėl jie vis dar turi hardkorinių palaikytojų? Ogi todėl, kad kad ir kokiu keistu būdu, bet LVŽS turėjo vertybių, kurių bandė kažkaip laikytis. Nesvarbu, kad tos vertybės nesutampa su, tarkim, mano įsivaizdavimu apie tai, kas yra geros vertybės – kažkokias savo vertybes jie visgi turėjo, kai kitos partijos jau buvo jas išbarsčiusios.

Karbauskis ir Veryga daro nesąmones su alkoholio ribojimais, pastumia alkoholio vartojimą link stipresnių gėrimų, tačiau kažkaip jie vis vien kovoja prieš tą alkoholį. Kovoja, netgi skelbdami nesąmoningus, iš kažkur išgalvotus duomenis apie problemas. Bet kovoja. Absurdiškai, nesąmoningai, bet visvien kovoja. Netgi žinodami, kad gali visiškai susigadinti savo reputaciją. Būtent tai yra vertybių esmė – jų būna laikomasi ir viskas.

Čia jums atsakymas, kodėl visvien kažkas balsuoja už LVŽS, kad ir kaip ta LVŽS atrodo nesąmoningai. Vertybės – vat ir viskas.

O beje, čia prisiminkim dar tai, kaip visos didžiosios partijos, krūvą metų vis bijojusios mažų partijėlių, naikino šioms finansavimą, bandė neleisti keltis šiaip kandidatams (ar atsimenate, kad savivaldybių rinkimuose kadaise neduodavo keltis nepartiniams?) ir taip toliau, kol galų gale ir nesusikūrė tokios situacijos, kur senos, pripampusios partijos pasijuto per daug gerai.

Partijos ėmė galvoti, kad jos turi stabilius rinkėjus, kurie vis vien už jas balsuos, kad ir kas bebūtų. T.y., kad turi savo rinkėjų bazę, o visi kiti yra priedas.

Žinote, kaip ta mūsų partinė sistema gali būti vadinama? Ogi oligopartine sistema, kur yra vos keletas stiprių partijų, o kitos – neturi šanso prasimušti į viršų.

O čia jau suveikia tie patys dėsniai, kaip ir ekonomikoje – kur nėra konkurencijos, stagnacija tiesiog subujoja. Ir aišku, pirmiausiai numetamos esminės vertybės, esminiai principai (kurių kai kada išvis nei nebuvo). Politikams atrodo, kad kam tos vertybės – galima apie jas pašnekėti, bet laikytis gi nebūtina, nes vis vien gi rinkėjai balsuos. O rinkėjai tokį politikų požiūrį anksčiau ar vėliau ir pamato.

Rinkėjai pamato, ir kas tada atsitinka? Ogi tas ir atsitinka, kad rinkėjai ima ir subalsuoja už tuos komitetus. Nes tie komitetai dar neapsiš..., dar kažkokių vertybių turi ar bent jau bando turėt. Nes tie komitetai bent jau nėra partijos. Ir dar daugiau – komitetų atveju yra juntamai mažesni šansai, kad užsirausi ant eilinių gelbėtojų.

Štai tada ir būna – vėl balsus gauna kandidatai, kurie primiršti, vėl balsų negauna partijos, kurios jautėsi labai jau kietomis. Vėl atsitinka koks nors feilas, o pralaimėję politikai kalba pasiteisinimus. Ir bando suprasti, kas čia įvyko, bet nei už ką nenori prisipažinti, kad patys susiši....

Ir tada mes pamatome krūvas pseudoracionalių paaiškinimų (išties – pasiteisinimų) apie tai, kodėl išlindo komitetai, kodėl kažkas iš politikų nepraėjo ir taip toliau. Ir aišku, kalbų apie tai, kad jie vis vien pasirodė gerai, o blogi tik visokie aplinkui esantys.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika