Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Protestų kultūra Lietuvoje: kodėl nedūžta langai? 

2018 gruodžio 11 d. 15:20
Asociatyvi iliustracija 
Asociatyvi iliustracija 
LŽ fotomontažas

Per kelerius pastaruosius metus Lietuvoje įvyko net trys didelio masto protesto pobūdžio akcijos ir aibė mažesnių protestų. Visi jie buvo taikūs, o langai per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje dužo tik sykį. Kas lemia, kad lietuviai protestuoja gana santūriai? Kokia yra protesto kultūra Lietuvoje? Ar protestai Lietuvoje yra kuo nors išskirtiniai?

Apie protesto kultūrą ir jos kūrimąsi Lietuvoje LŽ kalbėjosi su sociologė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docente Rūta Žiliukaite ir Pilietinės visuomenės instituto direktore Ieva Petronyte – Urbonavičiene.

Lietuviai – santūrūs protestuotojai

Protestas yra atvira visuomenės reakcija į politiniame lygmenyje vykstančius procesus. Ieva Petronytė – Urbonavičienė teigė, kad Lietuvoje protestai dažnai suvokiami kaip paskutinė priemonė ir nėra masiškai paplitęs nuomonės reiškimo būdas.

„Lietuviai labai neprotestuoja, tačiau kai kurios akcijos nuskamba garsiau. Kad ir šitas mokytojų streikas, jau daugiau nei mėnesį visur regimas. Tačiau streikai ar protestai yra vienetiniai nutikimai, dažniausiai suvokiami kaip paskutinė priemonė, būdingi gana nedidelei visuomenės daliai. Jei kalbėsime apie streikus, galima teigti, kad jie – vien mokytojų naudojama priemonė, nes kitos profesinės sąjungos labai retai susiorganizuoja“, – LŽ tvirtino Ieva Petronytė – Urbonavičienė.

Lyginant su šalimis, kuriose senesnės demokratijos tradicijos, kuriose stipresni bet kokiam protestui išreikšti labai svarbūs tiek formalūs, tiek neformalūs piliečių tinklai, mes esame pasyvesnė visuomenė

Anot Pilietinio instituto direktorės galima regėti kelias žmonių pasyvumo protestų atžvilgiu priežastis: „Protestai gali nevykti dėl to, kad viskas yra gerai ir visuomenė neturi dėl ko protestuoti. Akivaizdu, kad taip nėra, kad žmonės nėra patenkinti daugeliu dalykų, kad jie nėra patenkinti politikais, tradiciniais kanalais, tai vietos kilti protesto kultūrai mes turime sočiai. Galima kalbėti ir apie tai, kad puikiai išnaudojami alternatyvūs kanalai, valdžios siūlomos priemonės – darbo ar derybų grupės, komitetai, dar kas nors, bet veikiausiai ir tai nėra visiška tiesa. Galiausiai lieka tai, kad protesto kultūrai reikalingas žmonių sambūris, solidarizavimasis. Labai svarbiomis tampa įvairios organizacinės narystės.“

Socialinių saitų svarba

Tam, kad įvyktų protestas, turi būti išjudinta nepasitenkinusi visuomenės dalis. Esmingą vaidmenį čia vaidina įvairios organizacijos bei žmonių tarpusavio ryšiai. Sociologė Rūta Žiliukaitė tvirtino, kad turime suvokti savo pilietinės visuomenės būklę ir tai, kaip vyksta piliečių mobilizacija.

„Lyginant su šalimis, kuriose senesnės demokratijos tradicijos, kuriose stipresni bet kokiam protestui išreikšti labai svarbūs tiek formalūs, tiek neformalūs piliečių tinklai, mes esame pasyvesnė visuomenė, – tvirtino sociologė. – Ilgą laiką žmonės protestą matė kaip kraštutinę priemonę. Šiuo metu neturiu pačių naujausių duomenų, tačiau apskritai negaliu pasakyti, kad lietuviai pasižymėtu dideliu polinkiu į protestą. Esame pokomunistinė šalis su silpnomis pilietinio dalyvavimo tradicijomis.“

Mokslininkė teigė, kad būtent dėl to šiandien regimos protesto bangos yra susijusios su susikaupusiu gyventojų nepasitenkinimu ir ribos, kuomet nebenorima taikstytis su esama situacija, priartėjimu.

Ieva Petronytė – Urbonavičienė sakė, kad prieš kelerius metus atlikus tyrimą dėl žmonių dalyvavimo bendruomeninėje veikloje paaiškėjo, jog jokiai organizacijai – nuo daugiabučio ar sodo bendrijos iki choro, ar maldos grupės – nepriklauso daugiau, nei pusė Lietuvos gyventojų: „Tai reiškia, kad esame dideli individualistai ir nebendraujame su žmonėmis, kurie nėra mūsų giminės ar kaimynai, o ir su kaimynais ne visi bendrauja. Tokiu atveju darosi sudėtinga susiorganizuoti didesniam vyksmui.“

Pastaraisiais metais vyko trys didelės ir aibė mažesnių protesto akcijų, tačiau anot Rūtos Žiliukaitės apie juos apibendrintai kalbėti negalima.

„Skiriasi jų kontekstai, skiriasi pilietiniai mobilizacijos tinklai, kurie telkė visus tuos žmones, skiriasi ir prasmės. Tačiau lyg ir galima sakyti, kad per pastaruosius metus Lietuvos gyventojai tarsi išmoko pasinaudoti komunikacijos forma, tokia įprasta ilgametes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse, kuriose žmonių pasirengimas veikti, esant poreikiui, yra daug didesnis, nei Lietuvoje“, – teigė sociologė.

Pastaruoju metu rengiama vis daugiau įvairių protestų, tačiau visi jie yra taikūs. Taip yra dėl kelių priežasčių: dėl to, kad nepasitenkinimą pastaruoju metu reiškiančios visuomenės grupės nėra linkusios į smurtą, ir dėl lietuviams būdingo santūrumo.

„Lietuvių socialinio konformizmo lygis reiškiant emocijas, kuris reikalauja, kad turi elgtis santūriai, šiuo atveju veikia kaip kultūrinis veiksnys. Be to – kokia tikimybė, kad sekmadienį į gatvę išėję mokytojai, mokslininkai, medikai ir kitos juos palaikančios grupės gali sukelti neramumus? Aišku, mes galime neturime atmesti smurto tikimybės tokiose akcijose, tačiau tai daug mažiau tikėtina, nei tose kultūrose, kuriose įprasta emocijas reikšti daug atviriau, kuriose supykus įprasta savęs nevaržyti ir kur tokių sudėtingų santykių aiškinimasis gali virsti smurtu“, – teigė Rūta Žiliukaitė.

Jeigu jie vyktų dažnai, kaip Prancūzijoje, kur regime protestą po protesto, tai jaunai valstybei, regis, tikrai nebūtų labai sveika.

Nors protestai yra demokratiškos visuomenės atributas, Pilietinės visuomenės instituto direktorė teigė, kad protestas vis dėlto yra destruktyvi veikla. Viena vertus galima manyti, kad nieko baisaus tame, jog Lietuvoje protestų nedaug, nėra, tačiau egzistuoja ir išvirkščia šio reikalo pusė.

„Čia turbūt liūdnoji protestų pusė. Jeigu jie vyktų dažnai, kaip Prancūzijoje, kur regime protestą po protesto, tai jaunai valstybei, regis, tikrai nebūtų labai sveika. Iš vienos pusės gal nereikėtų labai dėl to išgyventi, iš kitos pusės blogai, kad tai signalizuoja platesnius neigiamus reiškinius, piliečių tarpusavio ryšių stoką, žmonių nusivylimą savo situacija, kai net protestuoti nesinori“, – tvirtino Ieva Petronytė – Urbonavičienė.

Taikus protestas – veiksnus protestas?

Protestuoti dažnas eina tikėdamas tikslu, kurio siekiama. Neretai po protestų socialiniuose tinkluose jų dalyviai dalinasi nuoskaudomis dėl to, kad akcija nepakeitė tų, į ką šis buvo nukreiptas, nuostatų ir pozicijos.

Politinės visuomenės instituto direktorė LŽ tvirtino, kad protesto poveikis gali būti dvejopas. Viena vertus gali būti paveikta problema, į kurią protestuotojai apeliuoja, antra vertus, jei problema neišsprendžiama, protesto metu siunčiama reikšminga žinutė. „Tai – signalas, kad visuomenė geba organizuotis ir kad visuomenė nėra avinėlių banda, vedžiojama ten, kur šiems reikia, – sakė Ieva Petronytė – Urbonienė. – Protesto rezultatyvumas yra kelialypis ir tai, kad nepasiektas problemos sprendimas, nereiškia, kad nėra platesnio poveikio. Tai yra ženklas visai visuomenei, kad aplinkiniai nėra apatiški, kaip dažnai žmonės linkę manyti. Taip ir kiti gali būti skatinami organizuotis.“

Sociologė Rūta Žiliukaitė teigė, kad protestas savaime yra komunikacijos forma, kurios pagalba žinutė siunčiama ne tik politikams, tačiau ir visuomenei. „Tai – valdžios įgyvendinamos politikos visiškai atvira kritika. Kol įmanoma problemas spręsti paprastai, sėdant prie derybų stalo ir aiškinantis, viešumą tai pasiekia tik rezultato pavidalu. Tuo tarpu protestas yra konfliktas, kurio metu politikai turi dėti visai kitokias pastangas ir mėginti atkurti suardytą dialogą.“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika