Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Politiniai pabėgėliai giria Lietuvą ir peikia Lenkiją 

2019 vasario 18 d. 15:12
pixabay.com nuotrauka

Lietuva ir Lenkija – daug kuo panašios valstybės, kaip ir lietuvių bei lenkų mąstysena. Tačiau Vilniuje susirinkę politiniai pabėgėliai iš Centrinės Azijos negailėjo kritikos Lenkijai, o Lietuvai žėrė pagyras už tai, kad mūsų krašte jiems integruotis galimybės puikios, o lietuviai – svetingi žmonės.

Lietuviams gali atrodyti, kad regionas toli ir niekaip su mumis nesusijęs. Tačiau jis veikia tiek mus, tiek likusią ES. Pavyzdžiui, Lietuvoje šiuo metu politinio prieglobsčio pasiprašė jau 171 pabėgėlis iš Tadžikistano, o beveik 70 šį statusą jau gavo. Tai reiškia, kad tadžikai tampa viena gausiausių politinių pabėgėlių bendruomenių mūsų šalyje.

Negaili pagyrų Lietuvai

Didžiausia tadžikų pabėgėlių bendruomenė yra Vokietijoje, kur dėl suprantamų priežasčių baiminasi ilgainiui asimiliuotis su kitomis musulmonų diasporomis. Todėl jos pasirinkta strategija – skatinti bendruomenės narių integraciją į vietos visuomenę. Ta pati praktika taikoma ir kitose šalyse. Todėl pabėgėliai ypatingai akcentuoja galimybes mokytis tos valstybės, kurioje gyvena, valstybinės kalbos ir gebėjimą tiesiogiai bendrauti su kaimynais.

Kaip teigė Lietuvoje gyvenantys bendruomenės Lietuvoje lyderis Ilhomdžonas Jokubovas (Kaunas) ir jos narys Mirzorahmatas Kuzovas (Vilnius), Lietuva jiems suteikia itin palankias sąlygas, pradedant patogiu gyvenimu pabėgėlių integracijos centre ir baigiant lietuvių supratingumu.

Lietuvoje gyvenantys tadžikų opozicijos veikėjas Mirzorahmatas Kuzovas (kairėje), turkų disidentas Halilas Ibrahimas Akas (centre) ir tadžikų opozicijos Lietuvoje lyderis Ilhomdžonas Jokubovas./Renginio organizatorių nuotrauka
Lietuvoje gyvenantys tadžikų opozicijos veikėjas Mirzorahmatas Kuzovas (kairėje), turkų disidentas Halilas Ibrahimas Akas (centre) ir tadžikų opozicijos Lietuvoje lyderis Ilhomdžonas Jokubovas./Renginio organizatorių nuotrauka

Nuo įkalinimo, kankinimų ir mirties tėvynėje pabėgę tadžikų opozicijos atstovai nereiklūs ir džiaugiasi tuo, kad pabėgėlių integracijos centre gauna patogias gyvenimo sąlygas, gali iškart pradėti mokytis lietuvių kalbos, o jiems padedantis personalas dirba ne formaliai, bet iš tiesų stengiasi padėti tiems, kas nori kuo geriau pasiruošti gyvenimui mūsų šalyje. Įsikūrę Lietuvoje, jie turi visas galimybes ir toliau nemokamai mokytis kalbos. Be to, visiškai nesiskundžia valstybės teikiamu būstu arba pašalpomis – daug labiau jie akcentuoja tai, kad pabėgėlių vaikai iškart gali pradėti lankyti mokyklą ir įsilieti į visuomenę dar lengviau, nei jų tėvai.

Finansinės valstybės paramos pabėgėliai neakcentuoja, nes pasak Mirzorahmato Kuzovo, lietuvių kalbą pramokę tadžikai randa darbą statybose, miško kirtavietėse, o jų žmonos – kepyklose ar panašiuose versluose. Anot jų, darbdaviai, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, vertina pastangas kalbėti lietuviškai ir nepyksta, jei vėliau visgi tenka pereiti prie rusų kalbos.

Santykiai su kaimynais lietuviais, pasak LŽ pašnekovų, labai geri, nors iš pradžių kartais būna beveik komiški. „Įsikūręs daugiabučiame name Vilniuje, norėjau prisistatyti kaimynams, pasilabinti. Nežinojau, kaip tai daryti „lietuviškai“, todėl pasirinkau mums įprastą prisistatymą – kasdien aplankydavau bent po kelis kaimynus ir vaišinau juos naminiais tadžikų kepiniais. Maždaug per savaitę visus apėjau. Kai kurie stebėjosi, kai kurie su šypsena žiūrėjo, bet priešiškumo nepajutau nė karto, nei iš kaimynų, nei iš kitų žmonių. Gal todėl, kad pirmiausiai su visais žmonėmis mėginu kalbėti lietuviškai?“, – svarstė tėvynėje verslininku buvęs Mirzorahmatas Kuzovas.

Lietuvoje šiuo metu politinio prieglobsčio pasiprašė jau 171 pabėgėlis iš Tadžikistano, o beveik 70 šį statusą jau gavo. Tadžikai tampa viena gausiausių politinių pabėgėlių bendruomenių mūsų šalyje.

Apie Lenkiją – skundai

Visai kitokį pasakojimą LŽ išgirdo iš dviejų toje šalyje gyvenančių pabėgėlių. Kaip sakė tinklaraštininkė Shabnam Khudoydodova, su priešiškumu pabėgėliai susiduria jau Lenkijos pasienyje. Esą, prieglobsčio čia pat pasiprašiusiems pabėgėliams jie netvarkingai deda žymas pasuose, dėl ko šie su biurokratinėmis problemomis susiduria vos atvykę į šalį.

Pabėgėlių centrus ji apibūdino vienu žodžiu – baisūs. Gyvenimo sąlygos prastos tiek, kad kartais neatitinka elementarių higienos normų. Tinklaraštininkė bei kitas Lenkijoje gyvenantis jos tautietis taip pat teigė, kad priešiškai nusiteikę ir veik visi pabėgėlių centrų darbuotojai, leidžiantys suprasti, kad pabėgėlius vertina arba kaip veltėdžius, arba kaip potencialius musulmonų ekstremistus.

Pabėgėlės pasakojimui apie Lenkijos pareigūnų nepalankumą antrino ir teisių gynėjų organizacijos „Human Constanta“ atstovas Kirilas Kofanovas, pažymėjęs, kad Lenkija dažniau nei kitos šalys svarsto pabėgėlių parsiuntimo į tėvynę variantą. Dėl to ne kartą buvę bandymų nusižudyti.

Anot Shabnam Khudoydodovos, ne ką lengviau sekasi ir gavus pabėgėlio statusą bei apsigyvenus Lenkijoje. Mokytis kalbos galima praktiškai tik nusisamdžius repetitorių. „Kaip jį nusisamdysi, jei negauni darbo, nes nemoki kalbos?“, – retoriškai klausė moteris. Anot jos, Lenkija gerai rūpinasi tik pabėgėlių vaikais.

Nors pabėgėlių nuomone, Lenkijos visuomenė apskritai yra pakanti kitataučiams, skirtingai nuo Lietuvos, retkarčiais tenka susidurti su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis. Viena iš to priežasčių gali būti ta, kad Lenkijos spaudoje kartais imama eskaluoti menamų teroristų tema, kurią dar pakursto Kremliaus propagandiniai šaltiniai.

Tremtyje veikiančios Islamo atgimimo partijos lyderis Muhidinas Kabiris (kairėje)./Renginio organizatorių nuotrauka
Tremtyje veikiančios Islamo atgimimo partijos lyderis Muhidinas Kabiris (kairėje)./Renginio organizatorių nuotrauka

ES „nemato“ Centrinės Azijos

Veik visi diskusijos dalyviai sutiko su teiginiu, kad Europa mėgina užmerkti akis į Centrinės Azijos šalių situaciją. Centrinės Azijos valstybės aktyviai mėgina diskredituoti tremtyje veikiančią opoziciją, siedamos ją su Islamo terorizmu. Ypatingai aktyviai tai daro Tadžikistano valdžia, nes įtakingiausia regiono opozicinė jėga Vakaruose yra Tadžikistano Islamo atgimimo partija. Jos lyderis Muhidinas Kabiris patvirtino, kad Europoje juntama tokia baimė: „Kiekvieną sykį, susitikus su ES pareigūnais, tenka aiškinti, kad mes – ne teroristai, o greičiau musulmoniškas „krikdemų“ atitikmuo. Tai vargina“.

Anot diskusijoje dalyvavusių Groningeno ir Ekseterio universitetų dėstytojų Fabio Belafatti ir Saipiros Furstenberg, išeiviai iš Centrinės Azijos ir konkrečiai – iš Tadžikistano ir Uzbekistano, sudarė nedidelę „Islamo valstybės“ džihadistų dalį, palyginus su išeiviais iš Rusijos ir Vakarų Europos valstybių. Anot akademikų, šiuo metu regiono valstybės nelaikytinos terorizmo šaltiniais.

Tuo labiau, neteisingas yra teiginys, kad islamiškoji opozicija gabena į Vakarus radikalus, tadžikų „migracija“ į konfliktų zonas prasidėjo kaip tik po to, kai šalyje buvo visiškai sunaikinta nuosaikios Islamo atgimimo partijos platforma. Pavienių atvejų yra pasitaikę, bet kaip pažymėjo žmogaus teisių gynėjai „Human Rights Watch“, 1 toks atvejis, kai tadžikas džihadistas buvo teisiamas JAV, parodė, kad radikalizuotas jis buvo jau Amerikoje.

Žymaus nepriklausomo leidinio „Fergana News Agency“ vyriausiasis redaktorius Danilas Kislovas teigė, kad Europai visiškai ignoruojant Centrinės Azijos šalis, radikalaus Islamo problema ateityje gali atsirasti. „Tarkime, Tadžikistane šiuo metu sunaikinta ne tik visa politinė opozicija, bet ir bet kokios nepriklausomo mąstymo apraiškos. Jei šioje šalyje prasidėtų sukilimas prieš prezidento Emomalio Rahmono despotiją, jo vėliavą iškels tokios jėgos, kaip „Islamo valstybė“, nes kitų ten tiesiog nėra“, – teigė žurnalistas.

Didžiąją dalį savo turto prezidentas Emomali Rachmonas plauna per ES šalis ir slepia jose. Prieš keletą metų kalbėta apie tai, kad vienas jo žentų šiam tikslui buvo įsteigęs įmonę Latvijoje.

Anot Norvegijos Helsinkio komiteto atstovo Mariuso Fossumo, Europa užmerkia akis ir į tai, kad pastaraisiais metais žmogaus teisių pažeidimų regione sparčiai daugėja. Nors Uzbekistanas neseniai paleido daugiau nei 30 politinių kalinių, atsisakė prievartinio vaikų darbo ir retkarčiais įsileidžia į šalį žurnalistus, padėtis regione lieka katastrofiška. Turkmėnistanas jau seniai laikytas viena nelaisviausių šalių pasaulyje, o Tadžikistanas jį neseniai prisivijo. „Po 2015 metų parlamento rinkimų, tadžikų opozicijos atstovus žudė tiesiog gatvėje. Šimtai buvo pateko į kankinimo kameras. Pabėgėlių skaičius nuo to laiko išaugo 10 kartų. Tačiau ES vis dar nesiima veiksmų“, – sakė Marius Fossumas.

„Human Rights Watch“ atstovas Steve'as Swerdlowas diskusijos metu taip pat pažymėjo, kad Vakarų spaudimas gali duoti rezultatų. Būtent tai paveikė Uzbekistano prezidentą Šavkatą Mirzijajevą, kuris norėjo pasirodyti besantis „gailestingas padišachas“, be to, siekia ekonominė naudos. Tačiau ar šis atšilimas tęsis, neįmanoma pasakyti.

Bent jau Tadžikistano atveju, Muhidinas Kabiris pažymėjo, kad tai – vienintelė regiono šalis, kurią galima tiesiogiai paveikti asmeninėmis sankcijomis, nes didžiąją dalį savo turto prezidentas Emomali Rachmonas plauna per ES šalis ir slepia jose. Prieš keletą metų kalbėta apie tai, kad vienas jo žentų šiam tikslui buvo įsteigęs įmonę Latvijoje.

Galiausiai, Vakarai turėtų suprasti ir tai, kad gali visiškai atiduoti regioną Kinijai ir Rusijai, kurioms diktatorių režimai parankūs – per juos lengviau skleisti įtaką. Kaip LŽ teigė Muhidinas Kabiris ir Vilniaus universiteto politologas Konstantinas Andrijauskas, galima sakyti, kad šiuo metu Pekinas ir Maskva jau sėkmingai pasidalino regioną pagal įtakos sferas – ekonominę įtaką skleidžia kinai, o rusai dominuoja karyboje.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika