Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Parlamentui visi darbai svarbūs 

2019 kovo 18 d. 07:48
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Agnė Širinskienė.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Agnė Širinskienė.
BNS nuotraukos

Valdžia žada stiprinti kovą su korupcija, užtikrinti griežtesnę priimtų reformų parlamentinę kontrolę ir tobulinti viešąjį sektorių. Opozicija Seimo darbų programoje pasigenda ambicingos švietimo ir kultūros politikos. Kas iš to piliečiams – spręskite patys.

Prasidėjo nauja Seimo sesija, vėl galėsime pasimėgauti nesuvaidintomis politinėmis aistromis. Ko mums tikėtis šį pavasarį?

LŽ studijoje apie parlamento sesiją kalbėjomės su Seimo narėmis „valstiete“ Agne Širinskiene ir konservatore Radvile Morkūnaite-Mikulėniene.

Darbo tempas nesulėtės

– Britų parlamentas per metus priima apie šimtą įstatymų. Šios kadencijos Seimas per pirmąsias dvi savo sesijas priėmė beveik 290 įstatymų – tris kartus daugiau. Ar tokiu tempu dirbantys parlamentarai dar spėja rimtai svarstyti įstatymus?

Agnė Širinskienė: – Reikėtų lyginti ne tik britų parlamentą su mūsų Seimu, bet ir paties Lietuvos parlamento skirtingas kadencijas. Taip žiūrint paaiškėja, kad naujai priimamų arba keičiamų projektų mažėja. Tai natūralu, nes dalis ankstesnių kadencijų projektų buvo eurointegraciniai.

– Ankstesnėse kadencijose įstatymų buvo priimama dar daugiau?

A. Š.:Taip. Natūralu ir tai, kad Lietuva negali lygintis su senosiomis demokratijomis – Didžiąja Britanija ar JAV. Mums tenka įgyvendinti daug reformų, o reformų paketai apima daug teisės aktų pataisų. Žinoma, Seimo narių bandymas lenktyniauti teikiant kuo daugiau projektų neatspindi teisingo požiūrio į darbą.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė:Didesnė problema yra pernelyg dažnas skubos tvarkos taikymas. Pagal šios procedūros taikymą pirmaujame Europoje, tai nėra gerai. Iš tikrųjų ne visada lieka laiko įsigilinti ir tinkamai padiskutuoti. Mokytojų etatinio darbo apmokėjimo reformą, pavyzdžiui, Vyriausybė per vėlai pateikė Seimui svarstyti. Tai ir darbo kultūros klausimas. Mano nuomone, Vyriausybė dažnai per vėlai pateikia projektus.

Prioritetai ir „prioritetų prioritetai“

– Regis, ir šį sezoną tempas nesulėtės. Bet pažvelkime į Seimo sesijos darbų programą, joje – net 11 prioritetų. Ponia Širinskiene, ar galėtumėte išvardyti visus prioritetus?

A. Š.:Aš žinau bendras kryptis, bet savo atminties gebėjimų tikrai nedemonstruosiu. Tie prioritetai yra skirtingo lygmens.

– Ponia Mikulėniene, o jūs? Ar galite išvardyti visus 11 prioritetų?

R. M.-M.:Visus tikrai būtų sunku išvardyti, domėjausi tik kai kuriais iš jų. Turint mažiau prioritetų susikoncentruoti ir juos įgyvendinti būtų lengviau.

– Nepriimkite mano provokacijos kaip piktavališkos. Tiesiog noriu paklausti: kai prioritetų tiek daug ir jų neįmanoma prisiminti, ar pati prioriteto sąvoka nepraranda prasmės?

A. Š.:Manau, kad nepraranda, tiesiog prioritetai yra skirtingo lygmens. Korupcijos prevencija – vienas pagrindinių prioritetų. Kaip tik svarstėme Civilinio turto konfiskavimo įstatymą. Tai seniai žadėtas projektas, suprantu, kad jį reikės tvarkyti, bet jį tikrai reikia priimti. Asmenys, pralobę iš neteisėtos veiklos, neturėtų džiaugtis jos vaisiais. Kita vertus, nemažai prioritetų bus įgyvendinami per komitetus. Tai parlamentinės kontrolės darbai, susiję su įgyvendintomis reformomis.

– Vadinasi, yra prioritetai ir dar „prioritetų prioritetai“?

A. Š.:Manau, puikiai suprantate, kad 11 prioritetų negali būti lygiaverčiai.

– Kaip tik to ir klausiu: ar jie vis dar prioritetai? Mano nuomone, prioritetai turėtų būti, pavyzdžiui, trys ir lengvai įsimenami.

A. Š.:Kurio siūlytumėte atsisakyti?

– Tikrai nesiūlau ko nors atsisakyti. Mane domina Seimo darbo organizavimas – ar jis gali būti sėkmingas, kai prioritetų tiek daug?

A. Š.:Manau, kad taip. Seimas turi skirtingas priemones prioritetams įgyvendinti. Vieni prioritetai įgyvendinami plenariniuose ir komitetų posėdžiuose, kiti – per parlamentinę kontrolę ir kitokią veiklą.

R. M.-M.:Manau, kad parlamentinė kontrolė yra Seimo kasdienybė. Keista išskirti tai kaip prioritetą.

A. Š.:Kalbame konkrečiai apie atliktų reformų parlamentinę kontrolę. Dažnai iš jūsų girdime pastabas, kad vykdome reformas, keičiame teisės aktus, bet negauname grįžtamojo ryšio. Dabar įtraukėme parlamentinę kontrolę į darbotvarkę kaip prioritetą – ir vėl blogai.

R. M.-M.: – Ne, tiesiog nemanau, kad tai reikia vadinti prioritetu. Tai greičiau būtinybė, natūrali parlamentarų priedermė.

Darbai ir ambicijos

– Jei vis dėlto žodžiui „prioritetas“ suteiktume įprastą liaudišką prasmę, kokie būtų trys svarbiausi Seimo darbai šioje sesijoje?

A. Š.:Korupcijos prevencija – tai pateisina ir žmonių lūkesčius. Be to, taip įgyvendintume laikinosios tyrimo komisijos pastabas. Nors gal vėl sulauksiu kritikos, manau, kad priimtų reformų parlamentinė kontrolė taip pat yra gana svarbus darbas. Nenorėčiau, kad kartotume vaiko teisių apsaugos reformų patirtį ir vykdytume pakeitimus reaguodami į visuomenėje rezonansą sukeliančius įvykius. Trečia sritis, kurią išskirčiau – viešasis sektorius. Atlyginimų ir darbo kokybės užtikrinimo požiūriu. Manau, šis darbas bus svarbus ne tik pavasario, bet ir rudens sesijoje, kai jau prasidės biudžeto dalybos.

R. M.-M.: – Be abejo, visi šie dalykai labai svarbūs. Bet aš pasigendu dėmesio švietimo politikai. Mokytojo profesijos prestižo kėlimas, moksleivių žinių lygio užtikrinimas – tai labai svarbūs dalykai. Seimui pateiktoje darbų programoje tarp prioritetų to nematau. Vienintelis klausimas – universitetų susijungimas. Kultūros ir švietimo politikos lauke – nieko ambicingo. Man gaila, kad šis galimas prioritetas nusistūmė kažkur žemiau vienuoliktuko. Jei kalbame apie šiuolaikinės visuomenės iššūkius, manau, kad mūsų pareiga užtikrinti aukštą išsilavinimo lygį.

– O švietimui juk irgi numatoma skirti dėmesio, ponia Širinskiene?

A. Š.:Iš tikrųjų, numatoma. Nepritarčiau, kad svarstomas tik universitetų susijungimo klausimas. Šis klausimas labai svarbus, jei kalbame apie aukštojo mokslo kokybę.

– Kalbame apie Šiaulių universiteto ir Vilniaus universiteto susijungimą?

A. Š.:Bendrai kalbame apie tuos susijungimus, kurie Lietuvoje jau įvyko, ir tuos, kurie dar turės vykti. Šiuo metu aukštojo mokslo kokybė nė vieno iš mūsų netenkina. Turime pavyzdžių ministerijose, kai į darbą ateina teisės studijas baigę žmonės ir labai sunkiai gali paaiškinti, kas yra procesiniai dokumentai. Turime kur pasitempti, ir man labai keista, kodėl ankstesnės valdžios, diskutuodamos apie universitetų jungimą, vien tik kalbėdavo, realių pokyčių nebuvo. Tie pokyčiai prasidėjo, bet nereikia norėti, kad dešimtmečius vilkintas universitetų jungimas įvyktų per vieną dieną.

R. M.-M.:Čia geras klausimas ne vieną sykį ministru buvusiam ir valdžiai atstovavusiam Algirdui Monkevičiui.

A. Š.: – Matyt, neturėjo pakankamo palaikymo Seime.

Kokybė ir kiekybė viešajame sektoriuje

– Čia jau prasideda mėgstamiausias politikų žaidimas – kaltųjų paieškos. Galėsime padaryti atskirą laidą apie universitetų jungimą. Norėčiau paliesti kitą, mano nuomone, svarbų prioritetą. Kokie svarbiausi viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio strategijos elementai?

A. Š.:Strategija šiuo metu kuriama Vyriausybėje, prie jos dirba Vyriausybės darbo grupė. Kalbame apie nuoseklų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų vertinimą. Taip pat kalbame apie tai, kad tas sektorius turėtų būti optimizuotas. Beje, kai kurių ministerijų optimizavimas vyksta palyginti sėkmingai, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijoje bent 20 proc. sumažėjo vadovaujantis aparatas. Tą politiką mes tęsime.

– Ar sutinkate, kad pati formuluotė „darbo užmokesčio strategija“ yra paini? Ir aš, ir jūs, ponia Širinskiene, esame dirbę viešajame sektoriuje ir puikiai įsivaizduojame, kaip į tą klausimą žiūri žmonės. Ar galime jiems ką nors pasakyti, nurodydami eurais per mėnesį į rankas?

A. Š.:Turime apibrėžti, kokių rezultatų siekiame. Valstybė nori ne tik daugiau mokėti, bet ir gauti aukštesnės kokybės darbą. Atlyginimus planuojama didinti ir bus pateiktas modelis, kaip tas bus daroma. Bet kalbame ir apie tai, kaip viešąjį sektorių darant mažesnį išlaikyti jį kokybišką.

R. M.-M.:Visuomenėje yra daug bendro emocinio nusivylimo, viskas verčiama vadinamajam biurokratiniam aparatui. Nesu tikra, kiek tai yra susiję su darbo užmokesčiu ir viešojo sektoriaus žmonių motyvavimu. Gal problema yra kompetencijos. Bet aš čia prisiminčiau mokesčių mažinimo reformą. Nors ja džiaugiasi daug liberaliai mąstančių piliečių ir politikų, bet nekalbama apie tai, kokią paslaugą gausime nuėję į kurią nors viešąją įstaigą. Manau, kad sumažintas biudžetas tikrai neprisideda prie aukštesnės viešųjų paslaugų kokybės.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika