Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Lietuvio sindromas: žmogaus teisės priešpastatomos patriotizmui 

2019 sausio 2 d. 08:31
Buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, psichiatras Dr. Dainius Pūras.
Buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, psichiatras Dr. Dainius Pūras.
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Visuomenėje vis dar neblėstant pasipiktinimui dėl vaikų, paimtų iš kauniečių šeimos, kyla pagrįstas įtarimas, kad valstybėje nėra nustatytos vieningos politikos žmogaus teisių apsaugos klausimu. Buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, psichiatras Dr. Dainius Pūras LŽ studijoje tikino, kad tauta ir toliau trypčios vietoje, jeigu valstybinio lygmens sprendimai bus priimami nesivadovaujant strategija, o reaguojant į pavienius skandalus.

– Ar įmanoma pamatuoti, kiek nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuva pasistūmėjo žmogaus teisių gynimo srityje? Kaip Lietuva atrodo Vakarų valstybių kontekste?

– Apie žmogaus tieses niekada nebus kalbama per daug. Tiesą sakant, šia tema pas mus per mažai kalbama, o pati tema net tapo suvulgarinta. Susidaro įspūdis, kad tarsi nebeturime kompaso. Nebeaišku, į ką atsiremti, kai laužomos ietys. Mes užmirštame, kad yra visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, įvairios konvencijos, Europos Sąjungos, Europos Tarybos dokumentai.

Tačiau mes esame pakibę. Jau kurį laiką nei gerėjame, nei blogėjame. O kodėl taip yra? Nes mums pradėjo atrodyti, kad tos visuotinės vertybės mums yra primestos. Tai yra didžiausias paradoksas. Atsisakoma įgyvendinti daugybę rekomendacijų, kurios padėtų išspręsti daugybę problemų. Ne iš karto, tačiau jas nuosekliai sprendžiant nebūtų absurdiškų karų apie vaikų teises ir kitų, dirbtinai eskaluojamų skandalų. Jeigu mes lygiuotumėmės į sėkmingas valstybes. Tačiau dabar pas mus pradėta gąsdinti tomis sėkmingomis valstybėmis.

– Ar tai reiškia, kad per beveik 30 metų Nepriklausomybės mes nesugebėjome nė per žingsnį pasistūmėti žmogaus teisių gynimo srityje?

– Mes startavome labai įspūdingai. Kurį laiką mums padėjo Sąjūdžio ir atgimimo dvasia. Tada buvo aišku, kad mes patyrėme ne tik Nepriklausomybės praradimą. Buvo aišku, kad gyvenome kalėjime, kuriame buvo dusinamos ypač pilietinės teisės. Sovietų Sąjunga teigė, kad rūpinasi žmonių socialinėmis teisėmis: visi turi darbą, būstą, bet visa tai daro sąskaita pilietinių laisvių.

Aš tai pavadinčiau lietuvišku lipimu ant to paties grėblio. Ir šiandien jau iš anksto žinai, kokių nesąmonių, nutikus vienam ar kitam atvejui, bus padaryta. Dabar bijau, kad artėjantys rinkimai skatins daugiau tų nesąmonių daryti.

Kai mes išsivadavome, aš galvojau, kad lietuviai bus tarp tų, kurie ypatingai aršiai kovos už kiekvieno piliečio teises ir laisves. Bet paskui paaiškėjo, kad kiekvienas rūpinasi savimi ir savo artimaisiais. Mes labai siauriai supratome laisvę, tik kaip nacionalinį išsivadavimą, bet reikia mums išsivaduoti kaip visuomenei.

O pastaraisiais metais įvyko paradoksas, kad Šiaurės šalių patirtimis pradėta net gąsdinti. Ir ne tik dėl vaiko teisių apsaugos. Jau pasigirdo, kad moterys kažko per daug reikalauja, ir pašaipiai vertinama, kad tėveliai su vežimėliais važinėja, vaikus vežioja, atostogas tėvystės ima. Tačiau tai yra geriausios pasaulio praktikos, kaip gali žmonės gerai gyventi, jeigu daug pasiekiama lyčių lygybėje. Pas mus atvirkščiai, atsirado kone apologetų, kad riekia vos ne į Žemaitės laikus sugrįžti. Tai reiškia, kad moteris turi savo vietą turėti, vyras turi būti stiprus, galbūt net žemindamas kitus.

Buvo daugybė moralinės panikos priepuolių, kai viename darželyje surandama, kad ten mokina berniukus ir mergaites gerbti vienas kitą, susikeičia vaidmenimis, kad berniukai suprastų, ką reiškia būti mergaite ir atvirkščiai. Tada moralistai pakelia triukšmą. Sako, žiūrėkite, ką ten iš berniukų tuoj padarys? Kažkokius belyčius.

– Ar pritartumėte teiginiui, kad Lietuvoje nėra strategijos, kaip įgyvendinti reformas žmogaus teisių gynimo srityje, o sprendimai priiminėjami reaguojant tik į pavienius skandalus bei juos lydinčias visuomenės nuotaikas?

– Politikai mūsų yra bailūs. Sako, mes labai atsiprašome, daugiau taip nedarysime. Tokiu būdu užgniaužiamos pačios geriausios praktikos. Aš jau nekalbu apie tai, kad Lietuvos mokyklose uždraustas lytinis švietimas, uždrausta kovoti su homofobija, nes, kaip Rusijoje, tuoj „pripaišys“ homoseksualumo propagandą.

Tai rodo, kad mums artimesnis Rytų kaimyno mentalitetas, nei Vakarų ar Šiaurinių kaimynų samprata. Įstrigome kažkur per vidurį ir laikomės tame lygyje.

Tačiau minkštosios sritys: švietimas, sveikata, vaikų globa, parama šeimai pateko į tą zoną, kur vyksta gyvenimas nuo vieno skandalo iki kito. Priklausomai nuo to, kaip tas skandalas viešojoje erdvėje pateikiamas, pagal tai daromi sprendimai.

Jeigu vaikai žūva įmesti į šulinį, tai sakome, kad reikia vaikus nuo tokių tėvų paimti. Bet kai vėliau paima vaikus iš šeimos, juos staiga pradeda viešai ginti. Sako, žiūrėk, tai yra gera šeima. Tada mes visi stebimės, kas darosi Lietuvoje, vaikus iš šeimų pradėjo imti. Lyg anksčiau to niekas nedarė. Ir iki tol mes turėjome vaikų, augančių globos namuose, turinčių bent vieną tėvą, kurių teisės buvo apribotos. Pradedame atakuoti bet kokį vaiko teisių tarnybų darbą, nežiūrint to, ar jis naudingas visuomenei, ar ne.

Tai rodo, kad mes šioje srityje neturime politikos, o neturime todėl, kad niekaip neapsisprendžiame, ar einame sėkmingų valstybių pavyzdžiu, ar klausome populistų, kurie naudojasi skandalais. Garliavos istorija mūsų nieko nepamokė. Iki šiol vengiama tiesą išsiaiškinti. Buvo prieš tai Ingos Rinau skausminga istorija, mes irgi iš jos nepasimokėme.

Aš tai pavadinčiau lietuvišku lipimu ant to paties grėblio. Ir šiandien jau iš anksto žinai, kokių nesąmonių, nutikus vienam ar kitam atvejui, bus padaryta. Dabar bijau, kad artėjantys rinkimai skatins daugiau tų nesąmonių daryti. Nes politikai naudojasi visuomenės neraštingumu, visuomenė gąsdinama, klaidinama. Politikai tuo naudojasi rinkiminei agitacijai.

– Ar tik politikų bailume ir savanaudiškume dėl rinkėjų palankumo slypi Lietuvos bėda? Juk Lietuvoje apstu nevyriausybinių organizacijų, visuomeninių judėjimų, kurie galėtų paskatinti reformas žmogaus teisių srityje.

– Stebuklingų dalykų nesugalvosime. Mes labai lėtai tas Vakarų valstybes vejamės, nes nėra tikro noro ir ambicijos. Valstybė vystosi sėkmingai, jeigu valdžia ir pilietinė visuomenė susitaria dėl vertybių ir kelio, kuriuo judame. Bet Lietuvoje nėra pasitikėjimo valstybe. Imantis kokių veiksmų tuoj kyla abejonės, o kam to reikia, kyla įtarimų, kad yra korupcinių užmačių.

Mums labai reikia remtis Europos vertybėmis, bet aukščiausio lygio politikai priešpastato tautines vertybes Europos vertybėms. Tai – didelė klaida. Švedai, suomiai ar norvegai nėra mažesni už mus patriotai, bet jie patriotizmą derina su pamatinėmis žmogiškomis vertybėmis. Tai prasideda nuo pagarbos vienas kitam, nesityčiojimo, ypač iš pažeidžiamų grupių. O pas mus tenka aiškintis, koks tu lietuvis, jeigu palaikai, pavyzdžiui, pabėgėlių teises. Lyg nebūtų aišku, kiek jie iškentėję.

Dalis žmonių gina savo neva Dievo duotą teisę vaikus auklėti taip, kaip jiems atrodo tinkama. Čia lygiųjų būti negali.

Žaisti tuo dalyku, skatinti visuomenėje esančias diskriminacines nuostatas yra žema ir net apgailėtina. Bet politikai tai daro ir jie elgiasi amoraliai. Bet pas mus yra tokia mada, o tai sukuria užburtą ratą. Politikai, užuot tapę tikraisiais lyderiais ir vedę visuomenę iš šitos užsikonservavusios būsenos, ją stiprina, bando kokį nors sukilimą organizuoti. Pavyzdžiui, dabar skatinamos šeimos neįsileisti socialinių darbuotojų, o tai mažų mažiausiai yra neatsakingas elgesys.

Daug yra dalykų, kurie kelia viltį, bet kritinės masės pritrūksta. Ilgai teko kelti klausimą apie neskaidrumą sveikatos sistemoje, ypač elitinėje medicinoje. Paskutiniu metu medicinos jaunimas, studentai, rezidentai pradeda apie tai garsiai kalbėti. Tai yra vilties daigai.

Lietuvoje yra daug nevyriausybinių organizacijų, kur yra susitelkę pilietiški žmonės, bet jie marinami bado dieta. Valstybė nenori jų remti, nes jos nepataikauja valdžiai, jos kritikuoja. Tokiu būdu vyksta toks kerštas ir kuriamos sąmokslo teorijos apie skandinaviškus milijonus. Tačiau tai – jau neatsakingos žiniasklaidos produktas.

Kiekvienoje politinėje partijoje aš žinau nemažai politikų, kurie yra žmogaus teisių pusėje, bet jų skaičius nepakankamas, kad nugalėtų bendrą partijos masę. Didesnė dalis linksta daugiau į gąsdinimą Vakarų vertybėmis.

– Šiandien didžiausias visuomenės susipriešinimas matomas vaikų teisių srityje. Ar matote būdų, kaip visuomenė galėtų atrasti su valdžia bendrą sutarimą, kaip spręsti su vaikų teisėmis susijusias problemas ateityje, nekeliant bereikalingų aistrų?

– Ne veltui daug aistrų kyla kalbant apie vaiko teises, nes visur, ne tik Lietuvoje, bet apskritai viešojoje srityje vaikų ir moterų teisės yra geriausias indikatorius, parodantis, ar valstybė tvarkosi sėkmingai, ar regresuoja. Lietuva turi nemažai šansų pasitempti viešojoje erdvėje, jeigu jai pavyks atlaikyti dabar vykstantį agresyvų puolimą prieš bazinį principą, kad vaikas yra žmogus ir mes negalime prieš jį smurtauti.

Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą tas vaikas bus atimamas, bet mes turime iš principo susitarti, kad mes nustosime smurtauti prieš vaikus. Tačiau dabar vyksta kova. Dalis žmonių gina savo neva Dievo duotą teisę vaikus auklėti taip, kaip jiems atrodo tinkama. Čia lygiųjų būti negali. Kaip politikai mėgsta sulyginti dvi nuomones ir iš jų padaryti kokį tai miksą. Tačiau šiuo atveju būtina tvirtai apsispręsti, ar mesi einame išvien su civilizuotu pasauliu, ar darome išlygą kažkam. O nuolaidų daryti smurtui negalime, nes jis liesis laisvai.

Kita jautri sritis yra moterų teisės, tačiau mūsų valdančioji dauguma audžia mintį, kad moteriai būtų uždrausta kontroliuoti savo kūną. Aš kalbu apie nėštumo nutraukimą. Tai būtų didelis žingsnis atgal moterų teisėse. Kyla tada klausimas, ar Lietuvos visuomenė yra tokia bestuburė.

Neįgaliųjų teises mes taip pat ratifikavome, bet neįgaliųjų diskriminacija tęsiasi. Mes visiškai nepajudėjome ta kryptimi. Čia nėra net ideologinių iečių laužymo, nėra kairės ar dešinės. Bet tai – Lietuvos reputacijos klausimas, ar mes galime pripažinti neįgaliuosius lygiaverčiais savo valstybės piliečiais, ar mes juos laikysime ir toliau uždarytus, tiesa, dabar jau pagerintuose internatuose. O visuomenė vaidina, arba kad ji šito nežino, arba kad jai nerūpi.

Žmogaus teisės negali būti lietuviškos ar nelietuviškos. Jos pagrįstos pagarba vienu kitam, pasitikėjimu. Tuo vadovaudamiesi mes galime daug pasiekti.

Šitie indikatoriai rodo, kad mes vienu metu esame lyg ir arti to civilizuoto pasaulio, bet kartu ir nenorime jo pasivyti. Tai ne pinigų klausimas, tai požiūrio, apsisprendimo klausimas.

– Ar turime Lietuvoje gerosios praktikos pavyzdžių, kuriais galėtume remtis sprendžiant šiuo metu aktualiausius klausimus žmogaus teisių srityje?

– Karas su karu keliuose. Per beveik dešimtmetį padarėme kone stebuklą. Nuo tūkstančio per metus žūčių mes pasiekėme apie du šimtus ir tai sakome, kad dar per daug. Tai – fantastinis rezultatas. Bet tam pasiekti nebuvo imtasi stebuklingų priemonių. Tiesiog šiam tikslui susitelkė visuomenė: piliečiai pėstieji, vairuotojai – visi, ir mes pradėjome kitaip elgtis: pagarbiau.

Yra daug sričių, kuriose užtektų susitarti, bet akivaizdu, kad mes to nenorime. Pavyzdžiui, su savižudybių prevencija. Kaip buvo ten skaičius arti tūkstančio mirčių per metus, jis, tiesa, šiek tiek sumažėjo, bet nežymiai ir šiandien išlieka panašus.

Tiesa, čia reikia truputį rimtesnių priemonių, nei karo keliuose suvaldymui. Šiuo atveju reikia perlaužti ydingą psichiatrijos sistemą, nes ji dabar didina savižudybių skaičių. Ji agresyviai medikalizuota ir tik guldo į ligoninę, gydo tik vaistais.

Yra ir daug grupių žmonių, kurios kenčia nuo diskriminacijos, bet niekas nekreipia į tai dėmesio. Pavyzdžiui, šeimos, auginančios vaikus su autizmo spektro sutrikimais. Šioms šeimos reikia pagalbos. Kaip tos srities specialistas galiu atsakingai pareikšti, kad šitos šeimos Lietuvoje pagalbos negauna. Politikų atsakymai tokie: „Negi mes turime jiems sukurti viską tą, ką turi švedai ar norvegai? Na jau ne, šito nebus“. Kodėl? Nes, šiuo atveju, nebe vaistų ar aparatų reikia, o naujos infrastruktūros. Todėl šeimos, kuriuose yra autizmu sergančių vaikų, trisdešimt metų ignoruojamos. Tėvai, jei būtų atkaklesni, jie paduotų valstybę į teismą. Štai tokie pralaimėjimai yra ne todėl, kad mes neturtingi, o tiesiog patys nusprendę dalį šios visuomenės paaukoti.

Šiandien mes turime unikalią galimybę pasivyti savo kaimynus, bet nenorime. Mes pradedame abejoti vertybėmis, kurias pasirinko civilizuotas pasaulis. Aš tikiu, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie tomis vertybėmis neabejoja. Mums reikia susitelkti, susigrąžinti valstybės kryptį. Reikia atsparumo sąmokslo teorijoms. Tik tuomet, kaip su tuo karu keliuose, mes pasieksime tokį visuomenės lygį ir puikiausiai galėsime gyventi kaip švedai ir kaip danai. Tik panorėkime. Tai susiję su žmogaus teisėmis. Jos negali būti lietuviškos ar nelietuviškos. Jos pagrįstos pagarba vienu kitam, pasitikėjimu. Tuo vadovaudamiesi mes galime daug pasiekti.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika