Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Kodėl esame trumpaamžiškumo čempionai 

2019 sausio 9 d. 10:30
Dėl išvengiamų darbingo amžiaus žmonių mirčių kasmet iš Lietuvos žemėlapio išnyksta po, pavyzdžiui, Skuodo rajono dydžio savivaldybę. Nemažai jų net nesikreipė į gydytojus.
Dėl išvengiamų darbingo amžiaus žmonių mirčių kasmet iš Lietuvos žemėlapio išnyksta po, pavyzdžiui, Skuodo rajono dydžio savivaldybę. Nemažai jų net nesikreipė į gydytojus.
BNS nuotrauka

Lietuviai – trumpiausiai gyvenančių europiečių trejetuke. „Pirmaujame“ pagal išvengiamų mirčių mastą. Mūsų vaikai patiria daugiausia patyčių, suaugusiųjų psichinė sveikata irgi nekokia. Tačiau sveikatos apsaugai Lietuva savo gyventojui skiria perpus mažiau lėšų nei kitos šalys.

Lietuvos gyventojų sveikata yra kur kas prastesnė nei kitų europiečių. Tai konstatuota neseniai paskelbtoje Europos Komisijos (EK) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitoje „Apie sveikatą glaustai. Europa“. Joje apžvelgta 35 valstybių (28 Europos Sąjungos narių ir penkių kandidačių, taip pat Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių) gyventojų sveikatos būklė.

Kuo ir kodėl skiriamės nuo vidutinio statistinio europiečio, „Lietuvos žinios“ aiškinasi su EK nariu Vyteniu Andriukaičiu, atsakingu už sveikatą ir maisto saugą.

Skurdas žudo

Akivaizdžiausiai sveikatos situaciją nusako vidutinė gyvenimo trukmė. Europos Sąjungos (ES) gyventojai – vieni ilgaamžiškiausių pasaulyje. Tačiau nuolat ilgėjusios tikėtinos gyvenimo trukmės augimo tempai nuo 2011 metų sulėtėjo. Priežastis – akivaizdi. „2008 metais prasidėjusi didžiulė ekonomikos krizė neabejotinai paveikė socialinės nelygybės, skurdo mastą. „113 mln. iš 500 mln. europiečių atsidūrė skurdo ar jo rizikos zonoje, apie 55 mln. tik kas antrą dieną gauna normalesnio maisto“, – skaudžią statistiką vardija V. Andriukaitis.

Nors krizė baigėsi, visuomenėje tebevyksta sudėtingi pokyčiai, dalis žmonių įstrigo nepriteklių gniaužtuose. Tai lėmė, kad suprastėjo jų mityba, o tai neabejotinai veikia sveikatą. Dėl nedidelių pajamų žmonės renkasi nekokybišką maistą, valgo mažai daržovių ir vaisių. „Labiau išsilavinusių, daugiau pajamų gaunančių vidurinės ir aukštesnės klasės atstovų visi sveikatos rodikliai geresni“, – sako V. Andriukaitis. Anot jo, visi tyrimai rodo, kad socialinė nelygybė reiškia ir sveikatos nelygybę. Kad ir toks pavyzdys: ES šalyse gyvenantys trisdešimtmečiai vyrai, turintys universitetinį išsilavinimą, gali tikėtis gyventi maždaug aštuoneriais metais ilgiau nei tie, kurių išsilavinimas menkesnis.

Be to, skurdesnė, o dažnai – ir mažiau išsilavinusi visuomenės dalis daugiau rūko ir vartoja alkoholio. Visi šie socialiniai skirtumai daro didelę įtaką ir gyvenimo trukmei.

Vytenis Andriukaitis: "Darbingo amžiaus žmonių liga ir mirtis – ne tik netektis artimiesiems, bet ir nuostolis valstybei, verslui. Lietuvoje jokios krizės nepatyrė tik kapinių verslas.“ / BNS nuotr.
Vytenis Andriukaitis: "Darbingo amžiaus žmonių liga ir mirtis – ne tik netektis artimiesiems, bet ir nuostolis valstybei, verslui. Lietuvoje jokios krizės nepatyrė tik kapinių verslas.“ / BNS nuotr.

Lietuvės artėja prie europiečių, vyrai – ne

Mūsų šalyje socialinė atskirtis taip pat trumpina gyvenimą. Lietuva kartu su Latvija ir Bulgarija – trys valstybės, kurių gyventojai pasižymi trumpaamžiškumu (74,9 metų). Statistinis europietis gyvena septyneriais su trupučiu metų ilgiau, o ilgaamžiškiausi europiečiai ispanai ir italai – net iki 83,5 metų.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį V. Andriukaitis, išsiskiriame pagal dar vieną labai prastą rodiklį – didžiulį atotrūkį tarp vyrų ir moterų. Mūsų moterys pagal gyvenimo trukmę jau lenkia kelių šalių atstoves, o vyrai – trumpaamžiškumo rekordininkai, jie gyvena maždaug devyneriais metais trumpiau nei vidutinis statistinis europietis.

Kodėl mūsų moterys artėja prie kitų europiečių, o vyrai gyvena tiek, kiek egiptiečiai, Nikaragvos ar Bangladešo gyventojai? Kaip aiškina V. Andriukaitis, turime ilgaamžių senolių, bet miršta daug jaunų vyrų, tad gyvenimo trukmės vidurkis menkas. Lietuvoje daugiau nei daugelyje šalių 18–50 metų vyrų iš gyvenimo išeina per anksti dėl girtavimo, rūkymo sukeltų ligų, daug jų žūsta avarijose (girti vairavo), sudega gaisruose (išgėrę užmiega su cigarete), nusižudo ar būna užmušti per kokias nors muštynes. Kad ir kaip bandytume ginčyti, įvairių šaltinių duomenimis, esame labiausiai gerianti ES valstybė.

„Mirčių dėl tokių priežasčių statistikos kontekste matyti visuomenės socialinis paveikslas. Dėl tokių mirčių negali kaltinti sveikatos priežiūros įstaigų, nes iki jų tie žmonės net neateina“, – apgailestauja EK narys.

Kaip rodo EK ir EBPO ataskaita, lietuviai vyrai „pirmauja“ ne tik pagal savižudybes ar alkoholio vartojimą, bet ir pagal mirtingumą nuo kai kurių ligų, pavyzdžiui, vėžio. V. Andriukaitis ir čia įžvelgia skirtumą tarp vyrų ir moterų: šios, net jei gyvena vargingesnėmis sąlygomis ar yra mažiau išsilavinusios, vis tiek labiau nei vyrai rūpinasi savo sveikata, lankosi pas gydytojus, daugiau žino apie ligas. Vyrai, ypač iš žemesnių socialinių sluoksnių, yra rambesni, todėl yra tiek užleisto vėžio – prostatos, plaučių, storosios žarnos – atvejų.

Krizių nepatiria tik kapinių verslas

Lietuva yra pirmoje vietoje ir pagal išvengiamų mirčių statistiką. Už sveikatą ir maisto saugą atsakingas EK narys įžvelgia didelę problemą dėl to, kad didelė dalis sektorių, kurie turėtų būti atsakingi už prevencinių ir profilaktinių priemonių diegimą, savo pareigos nevykdo. Pavyzdžiui, jei kokioje nors įmonėje žmonėms tenka dirbti su kancerogeninėmis medžiagomis, socialiai atsakingas verslas privaloma tvarka turėtų tikrinti savo darbuotojų sveikatą, nes kuo anksčiau aptinkamos sveikatos problemos, tuo daugiau galimybių išvengti bėdos. Juolab kad kai kurie darbuotojai mažai domisi, ar jų darbo aplinka nėra pavojinga sveikatai, o po darbo dar ir taurelę pakiloja, parūko. „Tad paskui stebimasi, kad žmogus net pas šeimos gydytoją nebuvęs, o miršta dėl uždelsto vėžio, arba štai ėjo gatve ir staiga mirė“, – sako V. Andriukaitis.

Vieno gyventojo sveikatos apsaugai Lietuva skiria 1463 eurus, vidutiniškai ES – 2773, o Švedija ar Vokietija negaili ir daugiau kaip 4 tūkst. eurų.

Jis pabrėžia, kad Lietuvoje nepakankamas profilaktikos lygis, stinga informacijos, per menkas profsąjungų ir darbdavių rūpinimasis darbuotojų sveikata. O juk tie žmonės – darbingo amžiaus, tad jų liga ir mirtis – ne tik netektis artimiesiems, bet ir nuostolis valstybei. „Todėl ir kalbame apie sveikatos ekonomiką. Suskaičiuokite išvengiamas mirtis – kiek darbingo 18–62 metų amžiaus asmenų dėl cholesterolio ar dėl to, kad nereguliavo kraujo spaudimo, mirė nuo infarkto ar insulto, nuo užleisto vėžio. Būdamas sveikatos apsaugos ministras suskaičiavau, kad Lietuvoje tai 11–17 tūkst. darbingo amžiaus žmonių kasmet. Jei tiek žmonių kiekvienais metais prarandame, verslas tiek pat turės jų įsivežti, nes trūks darbo jėgos. Apie tai niekas nekalba, nors tokios mirtys – ne tik individualus praradimas, bet ir visuomenės drama. Juk dėl išvengiamų darbingo amžiaus žmonių mirčių kasmet iš Lietuvos žemėlapio išnyksta po, pavyzdžiui, Skuodo rajono dydžio savivaldybę. Lietuvoje jokios krizės nepatyrė tik kapinių verslas“, – aiškina V. Andriukaitis. Kasmet ES pirma laiko netenkama per 1,2 mln. žmonių. To būtų galima išvengti dėl geresnės ligų prevencijos ir veiksmingesnių sveikatos priežiūros priemonių.

Pagal psichikos negalavimus lenkiame ES vidurkį

Europiečių sveikatos tyrimuose renkamasi plačiau paanalizuoti kurias nors itin aktualias sritis, šįsyk – psichikos sveikatą ir finansinių bei kitų išteklių naudojimo ligoninėse efektyvumą.

Europoje su psichikos sveikatos problemomis susijusios išlaidos kasmet siekia daugiau 600 mlrd. eurų, arba per 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva čia taip pat „pasižymėjo“: pagal psichikos ligų mastą lenkiame ES vidurkį, pagal savižudybes ir vaikų patiriamas patyčias esame gerokai aplenkę visus. Regionuose nebelikę psichiatrų, mokyklose trūksta psichologų.

V. Andriukaitis pasakoja, kad psichikos sveikatai skirta didžiulė ES programa, daug investuojama į šios srities mokslinius tyrimus, nemedicinines priemones, kurios galėtų padėti išvengti su psichikos sveikata susijusių problemų. Tačiau EK narys apgailestauja, kad Lietuvoje nemedicininės priemonės neprigyja ir jau aišku kodėl: vaistai nuo depresijos kompensuojami, o nemedicininės priemonės, pavyzdžiui, psichologo konsultacijos – ne.

Sveikatai valstybė šykšti

Vieno gyventojo sveikatos apsaugai Lietuva skiria tik šiek tiek daugiau nei pusę to, ką gauna vidutinis statistinis europietis: Lietuvoje – 1463 eurus, vidutiniškai ES – 2773, o Švedija ar Vokietija negaili ir daugiau kaip 4 tūkst. eurų. Net pagal sveikatos apsaugos išlaidoms tenkančią BVP dalį labai atsiliekame ne tik nuo dosniausių valstyių, bet ir nuo ES vidurkio: Lietuva tam skiria 6,3 proc., Prancūzija – 11,5 proc., ES vidurkis – 9,6 proc. BVP.

Pasak V. Andriukaičio, Lietuvos problema – per mažas lėšų perskirstymas per nacionalinį biudžetą, dėl to kenčia ir kitos sritys.

Klausimas, ar bent jau tas nedideles lėšas naudojame efektyviai. EK ir EBPO ataskaitoje analizuota, kaip lėšos naudojamos ligoninėse – ar nedubliuojami vaistai, tyrimai, instrumentinės intervencijos, ar efektyviai valdomi lovadieniai ir pan. Ataskaitoje atskleista, kad iki penktadalio sveikatos priežiūrai skiriamų išlaidų gali būti perskirstytos, siekiant geriau jas panaudoti.

„Lietuvos privalumas tas, kad turėdama palyginti nedaug išteklių ji yra įgyvendinusi mišrų finansavimo modelį, kuris net krizės sąlygomis sugebėjo užtikrinti finansuojamą paslaugų krepšelį. Tačiau turime primokėjimo perkant vaistus problemą, nemaži šešėliniai mokėjimai už sveikatos paslaugas, tai mažina jų prieinamumą menkesnių pajamų žmogui“, – dėsto V. Andriukaitis.

Ministro strategija – gera, taktika – bloga

V. Andriukaičio teiravomės, kaip jis vertina dabartinio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, beje, vieno labiausiai kritikuojamų Vyriausybės narių, darbą. „Visuomenės sveikatos kryptys, kurių ėmėsi A. Veryga, atitinka EK rekomendacijas, tačiau taktikos, praktinio įgyvendinimo, diskusijų su visuomene srityse linkėčiau kitko. Blogai, kad ministras pokyčius nuleidžia iš viršaus – labai trūksta visų sveikatos apsaugos grandžių susikalbėjimo. Jam labai reikėtų sveikatos sistemos bendruomenę padaryti savo draugais, motyvuoti, kad ji priimtų reformas ir imtų jas įgyvendinti“, – sako EK narys.

Jo vertinimu, pavyzdžiui, strategija alkoholio, tabako vartojimo mažinimo ir vaikų mitybos gerinimo klausimais yra teisinga. Faktas, kad reikia keisti moksleivių mitybą, užkirsti kelią vaikų diabetui, sumažinti nutukimą, grąžinti į mokyklas daugiau sveiko maisto. Tačiau taktika buvo neteisinga ir sukėlė pasipriešinimą.

V. Andriukaitis atkreipia dėmesį į tai, jog žmonėms aktualiausia – vaistai, ligoninės, gydymas, nes jie nesupranta, kad sveikata – tai gera savijauta, o kai pradedi jaustis blogai, jau būni praradęs dalį sveikatos. „Lietuvoje daug konfrontuojama dėl kompensuojamųjų vaistų sąrašo ar kitų problemų, bet nediskutuojama apie tai, kad labai daug žmonių miršta net nesusidūrę su gydytojais“, – problemą įžvelgia EK narys.

Jis mato ir daug sistemos valdymo trūkumų, pavyzdžiui, netinkamai organizuojami ar visai neskelbiami konkursai, ligoninės nemotyvuojamos skelbti ir aptarinėti rodiklius, niekaip nebaigiami steigti onkologijos ar politraumų klasteriai. „Infarkto, insulto klasteriai, nors būta pasipriešinimo, buvo įsteigti, ir šiandien visi mato rezultatus. Tačiau nesuprantu, kiek metų galima delsti dėl onkologijos, sudėtingų politraumų klasterių. Onkologinių ligų registrai – jovalas. Blogai, kad Vėžio institutas išmestas iš sveikatos sistemos. Be kita ko, toks sprendimas priimtas mano ministravimo laiku, nors balsavau prieš, kritikavau ir sakiau, kad bus neigiamų pasekmių, ir jos dabar akivaizdžios“, – apgailestauja V. Andriukaitis.

Jo manymu, dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui dar trūksta patirties: A. Veryga turi ilgametę patirtį akademinėje ir psichiatrijos srityse, bet sveikatos apsaugos sistema didžiulė, mechanizmai sudėtingi, juos reikia valdyti, juolab kad ministerijai pavaldžios ir respublikinės ligoninės.

Vis dėlto, V. Andriukaičio įsitikinimu, A. Veryga dėl daug ko kritikuojamas nepagrįstai, ir tai vyksta dėl lobistinių priežasčių. „Alkoholio, tabako ir kita pramonė rodo savo ragus, neskaičiuodama, kiek vartotojų nuvarė į kapus. Štai siūlomos elektroninės cigaretės, motyvuojant, kad jos padeda mesti rūkyti. Bet jas ima rūkyti jaunuoliai, kurie anksčiau niekada nerūkė. Tai gėdinga. Akivaizdu, kad taip ugdomi tabako pramonės produktų vartotojai. Jei elektroninės cigaretės – priemonė mesti rūkyti, tegu jos būna parduodamos vaistinėse su gydytojo receptu“, – kalbėjo EK narys. V. Andriukaitis ministrui linki daugiau energijos vykdant pokyčius ir susikalbėjimo su visuomene.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika