Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Ilja Ponomariovas: Kremlius gudraus, saugokitės ne puolimo, o klastos 

2018 gruodžio 10 d. 10:26
Ilja Ponomariovas
Ilja Ponomariovas
Margaritos Vorobjovaitės (LŽ) nuotrauka

Savaitgalį Vilniuje lankęsis rusų opozicijos atstovas ir buvęs Dūmos narys Ilja Ponomariovas LŽ teigė, kad pastarųjų metų Kremliaus įtakos skleidimo politika mūsų regione patyrė pralaimėjimą. Tačiau nusiraminti anksti: atvirai agresijai nesiryšianti Maskva toliau bandys griauti mūsų politinę sistemą iš vidaus.

– Jūsų nuomone, Kremlius šiandien geba stiprinti savo įtakos pozicijas Baltijos šalyse ir kitose Rytų Europos valstybėse?

– Nesiimsiu teigti, kad stiprina, nes tai galima vertinti labai skirtingais pjūviais. Sakyčiau, kad Rusijos užsienio politika tapo labiau pastebima Rytų Europoje. Kitomis sąlygomis, sakyčiau, kad tai gerai, nes po SSSR žlugimo, Rusijos užsienio politika patyrė visišką katastrofą – ji dingo bent dešimtmečiui. Deja, šiandien jos aktyvumu džiaugtis taip pat negalime.

Suformuluočiau taip: ko Maskva siekė ir kas iš to gavosi? Vienas politikos tikslų buvo neleisti plėstis NATO. Kaip žinome, procesas tik paspartėjo ir šiandien jau kalbama apie Ukrainos narystę aljanse, kas buvo neįsivaizduojama vos prieš 4 metus.

Keltas tikslas remti rusų bendruomenes Europoje, gerinti požiūri į jas. Šiandien būti rusu Europos šalyje yra beveik „toksiška“.

Maskva siekė plėtoti Rusijos verslo interesus ir ekonominę įtaką į Vakarus, pritraukti investicijas ir taip sustiprinti Rusijos ekonomiką. To neįvyko. Apskritai, matome, kad visomis kryptimis patirtas absoliutus fiasko.

Taigi, Rusija tapo daug aktyvesne ir daug labiau pastebima, tačiau vertinama, kaip grėsmės šaltinis. Todėl visi jos užmojai žlugo.

– Visgi, šiandien Lietuvoje veikia atvirai prokremlinės jėgos, kaip pavyzdžiui „Rusų sąjunga“. Reiškia Vladimiras Putinas turi kuo pasiremti?

– Koks rinkėjų nuošimtis palaiko tokias jėgas? Štai jums ir atsakymas apie jų įtaką. Net Ukrainoje, kuri kariauja su Rusija ir kasdien netenka savo piliečių, yra apie 15 procentų rinkėjų, kurie pasiryžę balsuoti už atvirai prorusiškas jėgas. Bet ir čia pastebimas nusilpimas: iki karo nuosaikiai prorusiškas jėgas rėmė 60 procentų gyventojų.

Tai – taip pat žlugusios politikos pavyzdys. Rusijai buvo kur kas naudingiau turėti 60 procentų už draugystę su Maskva pasisakiusių ukrainiečių, nei dabartinius 15 procentų, nors jie ir pasirengę rėkti „Heil Putin!“. Tokia poliarizacija vyksta visoje Europoje ir ji klostosi ne Rusijos naudai.

– Rusija neturi poveikio instrumentų ar nesugeba jais pasinaudoti?

– Poveikio instrumentų ji turi labai daug ir pasinaudoti jais galima labai įvairiai. Tarkime, kastuvu galima kasti žemę, galima trenkti per galvą, o galima jį atiduoti į metalo laužą ir perlydyti. Rusijos bėda ta, kad užsienio politikos instrumentus ji naudoja ne valstybės, o konkrečių valdininkų interesams.

Maskva imasi ne atvirai remti pasirinktas politines jėgas, o vykdant čekistams taip būdingas specialias operacijas ir provokacijas

Koks nors Sergejus Lavrovas (užsienio reikalų ministras) jau apsirūpino sau „ramią senatvę“, bet vis dar turi tam tikrų karjeros – finansinių interesų. Jam reikia aprūpinti vaikus ir giminaičius. Tokia ir yra dabartinė Rusijos politika – asmeniniais tikslais aukoti nacionalinius interesus.

– Kaip ir daugelis kitų šalių, Lietuva baiminasi Rusijos kišimosi į artėjančius rinkimus. Į ką turėtume labiausiai atkreipti dėmesį, ko turėtume labiausiai saugotis?

– Nesu Lietuvos politikos žinovas, bet manau, kad būtų pravartu pažvelgti į Ukrainos pavyzdį: Vladimiras Putinas supranta, kad atvirai putiniškas kandidatas neturi jokių šansų laimėti prezidento rinkimus. Todėl jis imasi remti kitus, jam parankiausius politikus.

Atitinkamai, Maskva imasi ne atvirai remti pasirinktas politines jėgas, o vykdant čekistams taip būdingas specialias operacijas ir provokacijas, kurios padėtų pakelti jiems parankių politikų reitingus. Stengiantis paslėpti šią paramą, labai tikėtina, kad pačios Rusijos žiniasklaida keiks „slaptąjį“ kandidatą, o girs atvirai prorusiškas jėgas, kad nukreiptų į jas dėmesį.

Taigi, atvirai prorusiškos jėgos, sutelkusios aplink save negausius Vladimiro Putino gerbėjus, prisiims sau smūgį, o Kremlius statys visai ant kito arklio. Tokių operacijų jums kaip tik ir reikėtų labiausiai baimintis. Kibernetinės atakos, kompromituojančios medžiagos nutekėjimai, pokalbių įrašų viešinimas ir kiti panašūs veiksmai – štai kam turėtų ruoštis Kremliui tikrai nepatinkantys kandidatai.

– Pastaraisiais metais Baltijos šalys ir Lenkija labai daug investuoja į gynybą. Kaip šie veiksmai vertinami Rusijoje?

– Rusijoje į tai žiūrima su tam tikra ironija: jei anksčiau jėgų santykį jie vertino kaip 1 prie 100, o dabar jis tapo 1 prie 98 – esmės tai nekeičia. Manau, kad Maskvoje supranta, jog stipresnės Baltijos šalių ir Lenkijos kariuomenės reiškia daugybę prarastų rusų kareivių gyvybių agresijos atveju. Deja, rusų kareivių gyvybės Maskvoje niekam nerūpi.

Nepaisant to, tokia jūsų šalių politika naudinga jūsų pačių visuomenei, jos susitelkimo grėsmės akivaizdoje prasme, tačiau pasikartosiu, kad didžiausią grėsmę jums kelia ne tiesioginė karinė agresija, o specialiosios operacijos, griaunančios jūsų politinę sistemą iš vidaus.

Kariniu požiūriu, svarbiausia tai, kad esate NATO nariais ir atvira agresija man atrodo neįtikima. Užtat labai įtikimai atrodo Kremliui parankių politikų „prastūmimo“ operacijos arba kokia nors provokacija į Kaliningradą vedančioje geležinkelio atšakoje.

Vladimiras Putinas ne kariškis, o čekistas ir jo mąstymas yra atitinkamas: jis daug mieliau imtųsi skaldyti NATO iš vidaus, o ne pulti kaktomuša.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"