Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Dezinformacija – ne tik iš Rusijos 

2019 balandžio 16 d. 06:00
Asociatyvi iliustracija
Asociatyvi iliustracija
storyblocks.com nuotrauka

Kas ateitų į mūsų laidotuves? Tokį klausimą iškėlė ne Vengrijos ar Lenkijos, o Švedijos visuomeninio transliuotojo vadovai. Nuolat didėjančiame melo lauke tradicinės žiniasklaidos priemonės jaučiasi labai nesaugios.

Dezinformacijos, informacinių manipuliacijų ir „netikrų naujienų“ problema tapo esminiu Vilniuje surengtos tarptautinės konferencijos „Kokybiškos žiniasklaidos vertė visuomenei“ akcentu. Ją organizavo LRT ir Baltijos žurnalistinio meistriškumo centras.

Melo ir pavojingo kūrybiškumo tema įsismelkė į visas renginio sesijas, pradedant tiriamosios žurnalistikos aktualijomis ir baigiant nacionalinių transliuotojų padėtimi Europoje. Paaiškėjo, kad visi šiuolaikinių žurnalistų rūpesčiai vienaip ar kitaip susiję su sunkiau atskiriama informacija ir dezinformacija.

Cecilia Roos: „Politikų spaudimas tampa vis didesnė problema. Pavyzdžiui, vienas Švedijos kraštutinių dešiniųjų politikas paragino uždaryti visuomeninį kanalą. Tuomet susimąstėme: kas ateitų į mūsų kanalo laidotuves?“

Rusiška ir nerusiška propaganda

Konkrečiai dezinformacijai ir propagandai skirtoje sesijoje atspirties tašku tapo gana tradiciškas Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialisto Tomo Čeponio pranešimas. Kalbėtojas pristatė Rusijos informacines „pajėgas“, jų keliamus tikslus, komunikacijos priemones, Lietuvos įvaizdžius rusiškame informaciniame lauke.

Reikia pripažinti, kad šis jau ne kartą auditorijai girdėtų tezių išdėstymas nesukūrė rimtesnės intrigos. Naujo pagreičio diskusijai suteikė Estijos ir Latvijos žurnalistų pranešimai, turintys aiškią žinią: dezinformacija – ne vien Rusijos įtakos problema.

Latvijos tiriamosios žurnalistikos centro „Re:Baltica“ reporterė Sanita Jemberga pristatė prieš 2018 metų rinkimus Latvijoje atliktą socialinių tinklų monitoringą. Žurnalistai, naudodamiesi specialia programine įranga, surinko duomenis apie politinių partijų ir su jomis susijusių grupių įrašus feisbuke bei kitokią reklamą internete. Tyrėjai aptiko daug anoniminių puslapių, kurie vilioja lankytojus tariamai lengvu turiniu, bet iš tikrųjų skleidžia aiškiai politines žinias. Kovoti su tais puslapiais beveik neįmanoma, nes socialinis tinklas atsisako teikti žiniasklaidai bet kokią informaciją apie jų savininkus. S. Jembergos teigimu, ne tik feisbuko, bet ir guglo ar kitų socialinių tinklų atstovai iš dalies bendradarbiauja tik su valstybės institucijomis. Taip daryti leidžia ir įstatymai, nenumatantys jokios socialinių tinklų atskaitomybės visuomenei.

Cecilia Ross. / news.cision.com nuotrauka
Cecilia Ross. / news.cision.com nuotrauka

Rinkimus Estijoje tyręs žurnalistas Holgeris Roonemaa pabrėžė, kad vidinės dezinformacijos atvejais, kai informacija manipuliuoja pergalės siekiančios politinės partijos, valstybės institucijų kova su dezinformacija tampa visiškai neefektyvi. „Valstybės parama efektyvi tik tada, kai grėsmė išorinė. Vidaus politikos manipuliacijos daug sunkiau sustabdomos, nes valstybės įstaigos nenori kištis į politiką, ypač prieš rinkimus“, – sakė jis.

H. Roonemaa įtikimai atskleidė, kaip vadinamųjų interneto trolių paslaugomis naudojosi Estijos kraštutinių dešiniųjų partija. Anot jo, demaskuoti Rusijos informacines kampanijas santykinai lengva, nes šias pastangas jau remia kone visų Europos valstybių vyriausybės. Užtikrinti sąžiningus rinkimus naujoje informacinėje aplinkoje – daug sudėtingesnis iššūkis.

Žurnalistai tiria žurnalistiką

Informacijos tikroviškumo problemą dar padidino tiriamosios žurnalistikos sesijoje kalbėjęs Nyderlanduose leidžiamo žurnalo „Human“ vyriausiasis redaktorius Marcas Jostenas. Jis domisi vadinamosiomis žiniasklaidos isterijomis (mediahypes). M. Jostenas, pasitelkdamas visuomenę sukrėtusio vaikų nužudymo pavyzdį, atskleidė viešo skandalo struktūrą. Žmonės siekia gauti kuo daugiau informacijos, o žiniasklaida tiesiog sukurta tokiam poreikiui patenkinti. Tačiau padidėjus viešam dėmesiui visos valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir ypač politikai nori gerai atrodyti rezonansinių įvykių kontekste. Taip į informacinį lauką įsitraukia viešųjų ryšių specialistai, tuo metu visuomenės susidomėjimas toliau auga.

Holgeris Roonemaa: „Demaskuoti Rusijos informacines kampanijas santykinai lengva, nes šias pastangas jau remia kone visų Europos valstybių vyriausybės.“

Toks užburtas ratas gali nuvesti į kraštutinumus: intymių detalių apie žmones paviešinimą ar net netikras naujienas, kurias kuria, pavyzdžiui, parodomieji policijos veiksmai. Greita informacijos sklaida ir socialiniai tinklai veikia kaip šio proceso katalizatoriai. M. Jostenas teigė, jog tokios žiniasklaidos isterijos naikina tiesą ir atsakomybę informaciniame lauke. Jis itin pabrėžė politikų atsakomybės trūkumą. „Politikams rinkodara ir krizių žiniasklaidoje valdymas tampa svarbesni už tikrų problemų sprendimą. Žmonių jausmų nesiekiama valdyti, jais norima pasinaudoti“, – tvirtino M. Jostenas.

Holgeris Roonemaa.Scanpix nuotrauka
Holgeris Roonemaa.Scanpix nuotrauka

Suomijos LUT universiteto profesorius Atte Jääskeläinenas kalbėjo, kad socialinių tinklų raida skatina visuomenę ieškoti savo tapatybės. „Žmonės ieško savo tapatybės ir ją kuria visų pirma apibrėždami, kas jie nėra. Tai veda į poliarizaciją“, – sakė jis. A. Jääskeläineno nuomone, nacionalinei žiniasklaidai tokiame kontekste ypač svarbu rasti vienijančias temas ir kurti bendrumo jausmą. Profesorius taip pat atkreipė dėmesį į naujas rizikas, kurias kelia tradicinėje žiniasklaidoje įsitvirtinęs „geros istorijos“ standartas. Tradiciškai manoma, kad žurnalistika privalo būti paveiki, žurnalistas turi papasakoti gerą istoriją – tik taip gali būti išgirstas ar perskaitytas.

Profesoriaus teigimu, susiklosčiusiame naujame informaciniame lauke gausu gerų, bet netikrų istorijų. Jas pasakoja visi: pradedant rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistais, baigiant informacinių manipuliacijų ekspertais bei vadinamaisiais interneto troliais. Todėl šiame istorijų lauke žurnalistai turi iš naujo rasti savo vaidmenį. „Geros istorijos“ standartas darosi vis apgaulingesnis.

Marcas Jostenas. / montesquieu-instituut.nl nuotrauka
Marcas Jostenas. / montesquieu-instituut.nl nuotrauka

Dėmesio centre – visuomeniniai transliuotojai

Šis sudėtingas tikrovės ir jos iškraipymo, melo ir tiesos, informacijos ir dezinformacijos persipynimas viešojoje erdvėje sunkina ir daugelio Europos valstybių visuomeninių transliuotojų padėtį. Jie vis dažniau patiria valdžios ar bent dalies politikų spaudimą.

Nieko nuostabaus, kad išsamiausiais įspūdžiais apie valdžios valdomą visuomeninį transliuotoją pasidalijo Vengrijos nevyriausybinės organizacijos „Mertek Media Monitor“ ekspertė Ágnes Urbán. Jos žodžiais, Vengrijos visuomeninis transliuotojas sistemiškai skelbia propagandą ir kryptingai formuoja auditorijos nuomonę. Á. Urbán pateikė pavyzdį, kai žinomas partijos „Alternatyva Vokietijai“ narys televizijos reportaže buvo pristatytas kaip paprastas Vokietijos miestelio gyventojas.

Vengrijos valdžią kritikavo ir kiti konferencijos dalyviai. „Buvau Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtoja per Vengrijos rinkimus. Mes suskaičiavome, kad 90 proc. Vengrijos visuomeninio transliuotojo pateiktų žinių apie valdžią buvo teigiamos. Ir vis tiek šis transliuotojas vadinamas visuomeniniu“, – neslėpė nuostabos S. Jemberga.

Tačiau net Švedijos visuomeninio kanalo strateginės komunikacijos vadovė Cecilia Roos pripažino, kad politikų spaudimas tampa vis didesnė problema. Ji pacitavo vieną Švedijos kraštutinių dešiniųjų politiką, raginusį „uždaryti tą šūdiną jaunimo kanalą“. Tačiau panašūs siūlymai Švedijoje, kaip pridūrė C. Roos, iš karto sulaukia atsako. Kai kurie nuosaikieji politikai net norėtų stiprinti visuomeninio transliuotojo konstitucines garantijas. Vis dėlto, pasak C. Roos, net pati diskusija verčia jaustis nejaukiai. „Susimąstėme, kas ateitų į mūsų kanalo laidotuves? Kam būtų skaudu, jei mūsų neliktų?“ – svarstė ji.

Marcas Jostenas: „Politikams rinkodara ir krizių žiniasklaidoje valdymas tampa svarbesni už tikrų problemų sprendimą. Visuomenės jausmų nesiekiama valdyti, jais norima pasinaudoti.“

Kol kas, žinoma, Švedijoje visuomeninių transliuotojų laidotuvėmis nekvepia. Kaip, beje, ir Lietuvoje. Konferencijos pradžioje specialios sociologinės apklausos išvadas pristatęs Deimantas Jastramskis džiaugėsi Lietuvos gyventojų demonstruojama stabilia parama LRT. Absoliuti dauguma apklaustųjų laikėsi nuomonės, kad LRT stiprina demokratiją Lietuvoje. Nenuostabu, kai taip mano beveik 90 proc. konservatorių rinkėjų. Daug svarbiau, kad jiems pritaria ir apie 60 proc. „valstiečių“ rinkėjų.

Lietuvos žmonės tvirtai pasisako už LRT nepriklausomybę nuo politinės valdžios. Jie būtų linkę greičiau mažinti, negu didinti politikų įtaką LRT veiklai, tik nenorėtų už tai mokėti. Apie 50 proc. apklaustųjų siūlytų palikti dabartinį finansavimo modelį, kai LRT skiriama valstybės biudžeto lėšų.

Aiškus visuomenės palaikymas kol kas leidžia tvirtai jaustis LRT generalinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrinei. Tai atsispindėjo ir jos kalboje. Pripažindama, jog dialogas su valdžios institucijomis dažnai kelia įtampą, ir apgailestaudama dėl laiko, kurį teko sugaišti kovojant už nepriklausomybę, M. Garbačiauskaitė-Budrienė daugiau dėmesio skyrė pozityviems LRT pokyčiams. „Esu tikra, kad visuomeninis transliuotojas atlieka labai svarbų vaidmenį ugdant visuomenę, užduoda toną visai šalies žiniasklaidai“, – sakė ji. Nors aplink tvyro nemažai grėsmių, reikia pripažinti – Lietuvoje turbūt taip ir yra.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika