Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Vilnius – atradimų miestas 

2017 gruodžio 10 d. 12:00
"Vilnius man primena papuošalų dėžutę", - prisipažįsta Elė Pranaitytė./Alinos Ožič nuotrauka
"Vilnius man primena papuošalų dėžutę", - prisipažįsta Elė Pranaitytė./Alinos Ožič nuotrauka

Ką tik pasirodžiusi gidės, keliautojos ir tinklaraštininkės, pasirašinėjančios Kūtvėlos slapyvardžiu, Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“ – ne tik puikus pagalbininkas šventiniu laikotarpiu į sostinę suplūstantiems svečiams, bet ir patiems jos gyventojams.

Vilnių mylinčios, gerai jį pažįstančios gidės vaizdingi, praktiški, lengvo humoro persmelkti pastebėjimai leis į, regis, gerai žinomus sostinės objektus pažvelgti kitaip, atkreipti dėmesį į tuos faktus ar detales, kurie praslysta pro akis skubant su reikalais ar kasdieniais rūpesčiais.

Įdomi veikla

Pasak knygos „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“ (leidykla „Tyto alba“) autorės, dažnai Lietuvos gyventojai būna įsitikinę, kad Vilnių ir taip pažįsta, nes juk ten jaunystėje studijuota. Tačiau kaip jie nustemba pasivaikščioję po sostinę praėjus keliems dešimtmečiams.

Atradimų netrūksta ir seniesiems vilniečiams. Juk anksčiau net literatūra apie Vilnių buvusi labai cenzūruota. Kaip prisipažino E. Pranaitytė, mokykloje istorija ji nelabai domėjosi, nes tuo metu vadovėliai buvo gana nuobodūs. Mėgusi keliones, daug metų keliavo savo malonumui, išmaišė daug šalių ir miestų. Ir visada grįžusi namo pagalvodavo, koks vis dėlto gražus mūsų Vilnius. Kai prieš dešimtmetį akis pasigavo skelbimą, jog renkami gidų kursai, Elė iškart užsirašė. Iš pradžių manė – dėl savęs, kad daugiau sužinotų. Tačiau gavusi gidės pažymėjimą entuziastingai ėmė įdomia informacija apie Vilnių dalytis su kitais.

„Įsitikinau, kokia tai įdomi veikla“, – prisipažino E. Pranaitytė. Gido darbe, jos teigimu, kartais tenka koreguoti seniai žinomus faktus ar net griauti kai kuriuos mitus. Juk apie Vilnių atsiranda vis naujų mokslinių tyrimų, archeologinių atradimų, kuriais reikia pildyti savo pasakojimus.

Lyg papuošalų dėžutė

„Vilnius man primena papuošalų dėžutę: jo pastatai yra ir auksas, ir sidabras, ir mėlyno stiklo karoliukas iš kuršių kapinyno radinių, ir perlas, ir deimantas, ir netgi paprasta geležis. Dažnai lydžiu turistus po gražiausias Vilniaus vietas, vaikščiodami atidarome Vilniaus papuošalų skrynelę, o po trijų valandų ekskursijos ją uždarius man lieka begalinis pasididžiavimas mūsų miestu. Netgi vilniečiai, kurie paprastai mano viską žinantys, nustemba, kiek daug jie vis dėlto nežinojo“, – sakė E. Pranaitytė. Knygoje aprašiusi tuos objektus, kuriuos pirmiausia Vilniuje reikėtų pamatyti, autorė prisipažino nemananti, kad knyga taps jai pačiai, kaip gidei, konkurente. „Visada bus tokių, kurie norės pasivaikščioti su gide, – teigė ji. – Knyga – tai savotiška špargalė.“

Savo knygą E. Pranaitytė pirmiausia skiria vilniečiams – turintiems laiko ramiai pasivaikščioti. Knyga labai pravers ir užgriuvus svečiams – nereikės sukti galvos, kur nuvesti ir ką parodyti. Toms trims valandoms gidė siūlo tiesiog privalomus 24 objektus ir 10 mažų Vilniaus paslapčių.

Dešimt paslapčių

Viena tų paslapčių – jau seniai visiems žinoma stebuklinga plytelė Katedros aikštės grindinyje. Sakoma, kad sugalvojus norą, atsistojus ant jos ir tris kartus apsisukus pagal laikrodžio rodyklę noras išsipildys. Tačiau gidė gali parodyti dar devynis panašius mažus stebuklus. Pavyzdžiui, viena plytelė tarp Katedros ir Gedimino prospekto primena tą vietą, nuo kurios nusidriekė Baltijos kelias – 600 km rankomis susikibusių žmonių virtinė.

Įdomu, ar dairydamiesi po Vilniaus universitetą daug kas ant bibliotekos durų įžiūrėtų aitvarus. Tiesą sakant, jie nepanašūs į standartinius, šiais laikais įsivaizduojamus aitvarus. Į ką panašios gėrybes į namus nešančios būtybės, pastebės išmanantieji lietuvių mitologiją.

Priešais Bernardinų bažnyčios vartus grindinyje iš juodų trinkelių sudėliotas T formos kryžius. Kodėl jis toks ir ką reiškia, – atsakymas E. Pranaitytės knygoje.

Gidė siūlo pakėlus akis į senamiesčio stogus surasti vėjarodę, kurioje pavaizduotas drakoną nugalintis arkangelas Mykolas. O vieno Pilies gatvės kiemo mažoje nišoje stovinti Sidabryno Marijos statulėlė primena laikus, kai senamiesčio kiemuose jų buvo daug. Tai statulėlės šeimų globėjų, kurių žmonės prieš išeidami iš namų prašydavo apsaugoti nuo nelaimių. Žvalgantis po senamiestį smagu aptikti verpstės simbolį, menantį seną tikėjimą laumėmis, kurios pabaigdavo radusios nebaigtus žmonių darbus. Vienas mažų stebuklų – ant raudonų plytų pastato ryškiai matomas sgrafitas. Ši Italijoje XV – XVI amžiuje atsiradusi sienų tapybos ir keramikos dirbinių dekoravimo technika greitai paplito Europoje.

Daugelio nuostabai, Vilniuje galima surasti netgi obeliską, kuris paprastai būna egiptiečių statomas prie įėjimo į šventyklą. Obeliskas, kaip išsiaiškino gidė, buvo mėgstamas Vazų dinastijos valdovų simbolis. Jais populiaru puošti ankstyvojo baroko bažnyčias Vilniuje. Tokį obeliską galima pamatyti ant Šv. Teresės bažnyčios fasado.

Vilniaus miesto herbe vaizduojamas šv. Kristoforas nieko nenustebins, tačiau paties Kristoforo istorija – įdomi ir primiršta. Pasakojama, kad nedoram pagoniui Kristoforui išminčius patarė: „Tu geriau eik žmonių per upę nešti, vis nauda bus iš tavęs.“ Taip nedorėlis ir darė. „Kartą pasiprašė perkeliamas mažas berniukas. Bet kuo krantas artėjo, tuo našta sunkėjo, vos gyvas Kristoforas išsiropštė į kitą krantą ir suprato, kad tas berniukas – Jėzus, o sunki našta – tai pasaulio nuodėmės, – apie Vilniaus herbą turistams pasakojo E. Pranaitytė. – Kiti tvirtina, kad šis galiūnas esąs lietuvių milžinas Alkis, nešantis per brastą savo žmoną. Po Lietuvos krikšto jis tapo šv. Kristoforu.“

Vytauto Nalivaikos "Žibintininkas" primena gatvių apšvietimo istoriją.Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Vytauto Nalivaikos "Žibintininkas" primena gatvių apšvietimo istoriją.Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tie patys, bet kitokie

Gidės siūlomi aplankyti objektai, galima sakyti, chrestomatiniai – katedra, Valdovų rūmai, Gedimino bokštas, prezidento rūmai, Vilniaus universitetas, Signatarų namai ir t. t. Tačiau kiekvienas tų 24 objektų tikrai gali nustebinti ir nežinomais istorijos faktais. Pavyzdžiui, šalia Vilniaus universiteto esantis Alumnatas, kadaise puoštas 47 popiežių portretais. Tie, kurie prieš kelis dešimtmečius studijavo universitete, prisimins, kad tai buvo jų mėgstama kavinė, o per festivalį „Skamba skamba kankliai“ Alumnato kiemelis būna sausakimšas žiūrovų ir dalyvių. Tačiau daug kas nustemba, kai gidė papasakoja, jog čia XVI amžiuje veikė unitų dvasinė seminarija. Alumnato studentai buvo vengrai, belgai, norvegai, švedai, škotai, italai, Lietuvos totoriai, lenkai, taip pat lietuviai. Alumnato būtinybė atsirado stačiatikių patriarchui persikėlus iš Konstantinopolio į Maskvą. Tada dėl politinių aplinkybių buvo nuspręsta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvesti graikų apeigų katalikų tikėjimą.

Aprašiusi katedros atsiradimą, jos reikšmę ir svarbą, gidė atkreipė dėmesį į Šv. Kazimiero koplyčią. Ją vadina avangardiniu ir propagandiniu statiniu. Avangardinis – nes tokį kupolą retai kur aptiksi, o propagandinis – nes statytas „galingos Osmanų imperijos ir protestantiškos Švedijos ekspansijos akivaizdoje, vykstant nuolatiniams karams su stačiatikiška Rusija“. Koplyčia, kuriai nebuvo gailima lėšų, turėjo stiprinti katalikybės pozicijas.

Aistros dėl apšvietimo

Šiemet 70 tūkst. lempučių nušvitusi kalėdinė eglė Katedros aikštėje, regis, ypač didelio įspūdžio nedaro: kasmet vis gražiau, vis ryškiau, tarsi taip ir turi būti. Tačiau Šv. Jono gatvėje stabtelėję prie Vytauto Nalivaikos skulptūros „Žibintininkas“ ir sužinoję apšvietimo mieste atsiradimo istoriją šventinio laikotarpio šviesas labiau įvertinsime. Kaip pasakojo gidė, iki XVIII amžiaus pabaigos miestiečiai tenkindavosi dienos šviesa ir ugnimi.

„Po trijų valandų ekskursijos man lieka begalinis pasididžiavimas mūsų Vilniumi.“

„Galima sakyti, kad, be kelių privačių apšvietimo priemonių, vienintelis šviesos šaltinis naktinėse Vilniaus gatvėse buvo gaisrai, pavyzdžiui, jų 1908 metais kilo net 95“, – stebino E. Pranaitytė. Pasak jos, XIX amžiaus pradžioje apšvietimui buvo naudojamas kanapių aliejus. Žibintai buvo statomi ant stulpų, namų sienų. 1849 metais nuspręsta naudoti spirito ir terpentino mišinį. Šia idėja Vidaus reikalų ministerija siekė išplėsti dvarininkų gaminamo spirito rinką.

„1862 metais paskelbus karo padėtį, nešioti žibintą Vilniuje buvo privaloma, – pasakojo gidė. – Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas-Korikas siūlė įvesti dujinį apšvietimą, nes, anot jo, tamsios gatvės padeda plisti revoliuciniam sąjūdžiui. Kitokios nuomonės laikėsi Vokietijos miestas Kelnas. 1819 metais jo laikraštis siūlė apskritai apšvietimą uždrausti, esą jis pažeidžia Dievo nustatytą tvarką, kad naktį turi būti tamsu, kad į apšviestas gatves viliojami žmonės persišaldo, kad sudaromos sąlygos naktį girtauti, kad silpnėja tamsos baimė, sauganti nuo nuodėmės, o galiausiai – taip sumenkinamas apšviestų iškilmingų eitynių ir liaudies švenčių įspūdis.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"