Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Vaivos Mainelytės Jurga: kiekviename jos žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų 

2018 gruodžio 27 d. 13:11
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Straipsnyje apžvelgiami svarbiausi lietuvių vaidybiniai kino filmai, kurių pagrindą sudaro nacionalinės literatūros kūriniai. Remiantis skirtinguose šaltiniuose spausdintais vertinimais ir analitiniais rašiniais, apibendrinama tai, kas turi išliekamąją vertę ir nepriklauso nuo besikeičiančios konjunktūros. Du ar trys dešimtmečiai – pakankamas laiko tarpas, kad būtų įmanoma atsijoti pelus nuo grūdų. Kartu tai ir savotiška kinematografinio paveldo revizija, kuri leistų geriau įvertinti tai, kas anksčiau buvo kvestionuojama arba ryžtingai atmetama. Kai nurimsta aistros, lengviau įžvelgti esmę.

Senovės romėnai sakydavo: „Knygos turi savo likimus.“ Juk beveik kiekvieno literatūros šedevro sukūrimo aplinkybės yra ne mažiau intriguojanti istorija. Talentingos knygos visada keldavo aistringus ginčus, keisdavo žmonių pasaulėžiūrą, ugdydavo jausmus, ragino siekti idealų, ieškoti gyvenimo prasmės, įvardydavo aktualiausias problemas... Apimti baimės, monarchai su cenzoriais kai kurias tiesiog uždrausdavo, bet kitas sudegindavo ant laužo tarsi pavojingus eretikus.

Atsiradus kinui, literatūros kūriniai vis dažniau tapdavo filmų siužetais ir gerokai praplėtė kino raiškos galimybes. Tačiau toks dar labai jaunos „dešimtosios mūzos“ flirtas su šimtametes tradicijas turinčia literatūra iškart sukėlė nemažai abejonių ir būgštavimų, neišsklaidytų iki šiol. Dažniausiai kinui prikaišiojama, kad jis „sumenkina“ literatūros kūrinį, iškraipo idėjas, išardo tobulą žodžių magiją, sklindančią iš knygos puslapių. Tokius priekaištus girdime ir dabar.

Šios opios problemos tikrai neišspręsime, tačiau panagrinėti ją vertėtų. Kinas ir literatūra – du savarankiški menai, turintys daug bendro, tačiau naudojantys visiškai skirtingas išraiškos priemones. Pagrindinė literatūros materija yra žodis, o kine daug svarbesnis vaizdas. Raiškų žodį paversti adekvačiai įtaigiu vaizdu ne visada pavyksta, tačiau surasti vizualinį atitikmenį, jei ne kiekvienam žodžiui, tai bent jų junginiui, tikrai įmanoma. Panašus reiškinys – kinų ar japonų raštas, kur vienas lakoniškas hieroglifas gali atstoti keletą frazių.

Kad „kinų gramatika“ labai artima kinematografo estetikai, pastebėjo dar nebyliojo kino klasikai, kuo puikiausiai išsiversdavę be skambančio žodžio. Sergejus Eizenšteinas, dar 1928 m. atradęs, kad montuojant scenas galima išgauti „ketvirtąjį matavimą“, teigė: „Kino kadras niekada netaps raide, visada išliks daugiareikšmiu hieroglifu. Perskaityti jį galima kaip hieroglifą, įgyjantį specifinę reikšmę bei žodinę formuluotę, tačiau jis priklauso nuo... skaitymo kombinacijų arba mažyčio ženklelio – skaitymo indikatoriaus, stovinčio šalia.“ (1) Panašią mintį kiek aiškiau suformulavo vokiečių režisierius Josefas von Sternbergas: „Kino kamera – tai pragariškas instrumentas, skleidžiantis idėjas šviesos greičiu, o kiekvienas kadras kine pakeičia tūkstantį žodžių.“ Jei priimsime šias aksiomas, galėsime kitaip žvelgti į filmus ir įgysime daugiau svarių argumentų ginčams dėl ekranizacijų.

Ar ekranizacija tikrai „sumenkina“ knygą?

Atsakymo į šį klausimą tektų ieškoti ilgai, pradedant nuo seno konflikto tarp literatūros ir teatro. Net pjesės, parašytos specialiai sceniniam interpretavimui, pačios savaime dar nėra teatras. Tekstui suteikti kūną ir dvasią gali ne pjesės skaitytojai, bet teatro kūrėjai. Neužtenka pjesę perskaityti scenoje keliais balsais. Teatro stebuklas neįmanomas be savitos interpretacijos, gyvų charakterių, nepakartojamo stiliaus, kitų komponentų, praturtinančių lakonišką, neretai sausą tekstą. Specialiai kinui rašomi scenarijai turi atsižvelgti į kinematografinės specifikos subtilybes, todėl jie neturi savarankiškos vertės ir yra įdomūs tiktai kino specialistams. Kas kita literatūrinių kūrinių ekranizacijos. Žiūrovai dažnai jau žino siužetą, įsivaizduoja pagrindinius herojus, nes skaitydami originalą vaizduotėje susikūrė jų portretus. Režisieriaus pasirinkti aktoriai toli gražu ne visada atitinka žiūrovais tapusių skaitytojų vaizdinius, tačiau tai nereiškia, kad ekranizacija sumenkina knygą.

Šį įsisenėjusį stereotipą argumentuotai sutriuškino dar André Bazinas, aistringai stojęs ginti kinematografo teisės savaip interpretuoti literatūrą. „Beprasmiška piktintis tuo, kad ekranizuojami romanai yra supaprastinami. Smerkti tokį „degradavimą“ yra tiesiog absurdiška. Bent jau iš pačios literatūros pozicijų. Kad ir kokios paviršutiniškos kartais būna ekranizacijos, jos negali pakenkti tiems žmonėms, kurie gerai žino ir mėgsta originalus. O knygų neskaičiusieji (tokių kino žiūrovų visada bus dauguma) arba liks patenkinti, kad filmas yra ne prastesnis už kitus, arba panorės susipažinti su pačiu šaltiniu – šiuo atveju literatūra tik laimės.“ (2)

Šiuos prieš gerą pusšimtį metų pasakytus žodžius kaskart patvirtina knygynų statistika – po kiekvienos garsios ekranizacijos padidėja ir pačių literatūros kūrinių paklausa. Taigi vienas svarbiausių argumentų, kuriais remiasi ekranizacijos priešininkai, – neva kinas žudo norą skaityti knygas, – yra nepagrįstas. Ekranizuota knyga, be abejo, įgyja visai kitą kokybę. Bet juk kitaip ir negali būti. Vėl pasikliaukime Bazinu: „Kai atidaromi šliuzai, po kurio laiko nusistovi vidutinis vandens aukštis, šiek tiek viršijantis paties kanalo lygį. Kai Holivude ekranizuojama „Ponia Bovary“, nepaisant milžiniško skirtumo tarp vidutinio amerikietiško filmo ir Flaubert’o kūrinio estetinio lygio, vis tiek išeis standartinis amerikietiškas filmas, kurio vienintelis trūkumas tas, kad jis vadinasi „Ponia Bovary.

Išimčių atsiranda, kai režisierius žvelgia į literatūros kūrinį ne kaip į standartinį scenarijų. „Ponia Bovary“ buvo ekranizuota daugybę kartų, tačiau bene labiausiai prie šio romano priartėjo Jeano Renoiro (1934 m.) ir Claude’o Chabrolio (1991 m.) kino versijos, skrupulingai atkuriančios svarbiausius XIX a. atmosferos bruožus, tiksliai perteikiančios knygoje pavaizduotus charakterius. Bet Gustave’o Flaubert’o aprašytoji istorija tipiška ne tik tam vienam istoriniam laikotarpiui. Juk šio romano skaitytojus domina įtaigiai atskleistas ir amžinai aktualus konfliktas tarp svajonių ir nykios kasdienybės, todėl beveik kiekvienas iš mūsų galėtume pakartoti knygos autoriaus žodžius: „Ponia Bovary – tai aš.“

Lietuvoje ne kartą karštai ginčytasi dėl žinomų literatūros kūrinių ekranizacijos ar kinematografinės adaptacijos principų. Dažniausiai tokie ginčai primindavo aklo dialogą su kurčiu. Literatūrologai kaltino kinematografininkus nepagarba chrestomatiniam tekstui, įrodinėjo, kad literatūros kūrinį jie supaprastina, nuskurdina. Kino kūrėjai priekaištavo literatams, kad nesupranta kinematografinės specifikos ir nenori pripažinti ekranizuotojų teisės nutolti nuo originalo. Anot Algimanto Bučio, „ne ką racionalaus apie ekranizaciją pasako ir kinematografijos teorija, kadangi jokie gražūs žodžiai negali įveikti psichologinio barjero, kuris iškyla tarp žiūrovo ir skaitytojo. Juk skaitytojas ateina į kino teatrą, kuriame demonstruojamas ekranizuotas literatūros kūrinys, norėdamas dar kartą pabendrauti su mėgstamiausiais knygos herojais ir yra pasirengęs tuojau pat nusivilti, jei tie filme veikiantys personažai bent kiek – dvasiškai ar fiziškai – nėra panašūs į jo įsivaizduotus, skaitant knygą. Neateina į pagalbą žiūrovui ir abiejų sričių teoretikai, nes literatūros specialistai paprastai kalba apie literatūros specifiką, o kino žinovai stengiasi pabrėžti kino specifiką. Tokiu būdu vieni ir kiti iš bendros problemos kryžkelės patraukia visai skirtingais keliais.“ (3)

Literatūros ir kino santykis darosi vis opesnis. Viena vertus, ekranizacijų daugėja, antra vertus, kokybiškais filmais jos dažniausiai netampa. Interpretacijos problemos ir čia slypintys pavojai žinomi seniai. Dar Aristotelis, nagrinėdamas epo ir tragedijos santykį, teigė, kad „iš bet kurio epinio kūrinio galima padaryti keletą tragedijų„. Fiodoras Dostojevskis teatrinėse savo romanų interpretacijose įžvelgė tendenciją: „Teatre nepavyks perteikti mano kūrinių epiškumo, perkėlus juos į sceną, pasikeičia žanras.“ Kine ši taisyklė irgi galioja – Dostojevskio dramos dažniausiai virsta melodramomis arba detektyvais. Vis dėlto, pasak kino režisieriaus Marijono Giedrio, „be literatūros kinas tiesiog negali egzistuoti. Visų literatūros žanrų atversti nauji gyvenimo klodai, naujos formos ir kompozicijos turi patį betarpiškiausią ryšį su kinu.“ (4)

Vaidybinių filmų stiliaus prigimtis beveik visada yra literatūrinė. Tačiau vieni kino režisieriai stengiasi pažodžiui iliustruoti tekstą vaizdais, o kiti bando atkurti ne žodį, bet dvasią. Griežtų taisyklių nėra, todėl ir nuomonės kuo įvairiausios. Štai garsus rusų režisierius Aleksandras Sokurovas, kurio kontroversiški filmai pagal Andrejų Platonovą („Vienišas žmogaus balsas“, 1978 m.), Bernardą Shaw („Skausminga nejautra“, 1986 m.), Flaubert’o „Ponią Bovary“ („Gelbėk ir apgink“, 1989 m.) sukėlė daugybę ginčų, savo principinę nuostatą formuluoja labai aiškiai: „Apskritai aš kategoriškai prieš ekranizacijas. Tai, ką sukūrė literatūros genijaus vaizduotė, neišverčiama į kino kalbą. Nė vienas meno aktas nesuteikia žmogui galimybės išgirsti savo vidinį balsą taip, kaip jį išgirsti skaitydamas. Todėl kinas turi naudoti tik literatūros kūrinio siužetą.

Tokia nuostata padėjo sukurti tris puikias klasikos ekranizacijas, nors ir sulaukusias nemažai piktų žodžių. Dažniausiai buvo prikaišiojama, esą interpretacija pernelyg laisva, nutolusi nuo teksto. Tačiau gal kaip tik nutolstant, priartėjama prie esmės?

Lietuvių kinematografininkai dvasinių tautos vertybių ne kartą ieškojo nacionalinėje literatūroje. Ir beveik visada sulaukdavo aršios vertintojų kritikos, pasipiktinimo, kartais net viešo pasmerkimo.

Literatūra ir kinas. Ar gersime iš savojo šaltinio?

Taip žurnalo Kinas redakcija pavadino diskusiją apie dramaturgijos ir kino problemas, surengtą 1986 m. Prie apskritojo stalo kalbėjosi kino kritikas Laimonas Tapinas, literatūros kritikas Algimantas Bučys, rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, režisieriai Vytautas Žalakevičius ir Raimondas Vabalas. Pradžioje buvo pateikti statistiniai duomenys: „Lietuvos kino studijoje per visą jos gyvavimo laiką sukurta 100 filmų. Pusė iš jų vienaip ar kitaip susieta su literatūra – nacionaline ar verstine. Iš 46 ekranizacijų 19 sukurta broliškų respublikų ir užsienio literatūros pagrindu. Antoine’as de Saint-Exupery („Mažasis princas“, 1966 m., rež. A. Žebriūnas), Jackas Londonas („Smokas ir Mažylis“, 1975 m., rež. R. Vabalas), Astrida Lindgren („Seklio Kalio nuotykiai“, 1976 m. rež. A. Žebriūnas), Henrikas Sudermannas („Kelionė į rojų“, 1980 m., rež. A. Žebriūnas), O’Henry („Nebūsiu gangsteris, brangioji“, 1978 m., rež. A. Puipa), Gilbertas K. Chestertonas („Veidas taikinyje“, 1978 m., rež. A. Grikevičius), Hansas K. Andersenas („Žaltvykslės“, 1980 m., rež. G. Lukšas), Theodore’as Dreiseris („Amerikoniškoji tragedija“, 1981 m., rež. M. Giedrys), Ray’us Bradbury („Elektroninė senelė“, 1985 m., rež. A. Puipa), Irwinas Shaw („Turtuolis, vargšas“, 1982 m., rež. A. Žebriūnas), Earlas S. Gardneris („Visi prieš vieną“, 1986 m., rež. A. Pozdniakovas), Jurijus Nagibinas („Paskutinė atostogų diena“, 1964 m., rež. A. Žebriūnas), Jurijus Trifonovas („Mainai“, 1977 m., rež. R. Vabalas)...

Sąrašą galima nesunkiai tęsti. „Tačiau tokia „kultūrinio importo“ tendencija kelia nerimą, nors pastebimas scenaristų bei režisierių noras susieti skolintą literatūrą su nacionaline dirva. Kartais tai duoda labai gražių rezultatų. Čia galima paminėti Egono Lyvo „Velniakaulio dvynius“, pagal kuriuos Almantas Grikevičius ir Algimantas Dausa sukūrė „Jausmus“ (1968 m.) arba Holgerio Drachmano „Meilę kopose“ (A. Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“, 1983 m.). Bet tai išimtys. Lietuvių kinas, orientuojamas į nelietuviškų kūrinių ekranizavimą, gana sparčiai praranda su tokiu vargu apčiuoptus nacionalinius bruožus... Kažin ar ką nors įtikins argumentas, kad mūsų mažos tautos būtis, jos dvasinės problemos negali sudominti žiūrovo už respublikos ribų. Tai provincialaus mąstymo inercija.„ (5)

Simboliška, kad pirmieji nacionalinio lietuvių kino žingsniai pokariu prasidėjo, nustačius tinkamą kino santykį su literatūra. Jaunas kino režisierius Vytautas Žalakevičius pirmu dideliu savarankišku darbu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959) lietuvių kino kartelę iškart pakėlė taip aukštai, kad vėliau mažai kam šį lygį pavyko pasiekti. Vytauto Sirijos Giros romaną „Buenos Airės“ lygindami su filmu, ieškodami ekranizacijos trūkumų ar privalumų, turėsime pripažinti, kad režisieriui pavyko ne tik perteikti svarbiausias knygos mintis, bet ir sudėlioti savitus akcentus. Pasakojime apie prieškarinį Kauną esama tiesioginių asociacijų su pasaulinio kino klasika – filmas labai artimas prancūzų „poetinio realizmo“ dvasiai, klasikinei Jeano Vigo „Atalantai“ (1934).

1980 m. prisimindamas filmo „Adomas nori būti žmogumi“ kūrimo aplinkybes, Sirijos Gira svarstė: „Skubančius metus labiausiai pastebi iš augančių vaikų ir iš... kino filmų. Dar neseniai žavėję mus vaidyba, režisūra, operatoriaus darbu, scenarijum, po keliolikos ar keliasdešimties metų tie filmai sukelia nusivylimą, kartais juoką ir visada liūdesį (ak, tas prabėgantis laikas!). Aišku, yra filmų, kurie išlaiko dešimtmečių bandymus. Tokių filmų nedaug... O jeigu sugrįžtume į nuosavą, kuklų lietuvišką kiemą, pasakyčiau, kad „Adomas nori būti žmogumi“ net ir dabar nesukelia nei juoko, nei nusivylimo... Atsimenu, kad mane nuvylė tik pavadinimas.“ (6)

Retai išgirsi tokius klasiko žodžius apie kinematografinę savo kūrinio versiją. Gerą rezultatą pavyko pasiekti, glaudžiai bendradarbiaujant ir, žinoma, ieškant tokiais atvejais neišvengiamų kompromisų. „Mudu su V. Žalakevičium pusantro mėnesio vaikščiojome ištisas dienas iš vieno kambario kampo į kitą, aptarinėdami siužetą: nusprendėm, kad filmas tik remsis romano motyvais. Kalbėjome personažų lūpomis, kurdami (ir čia pat keisdami) dialogus... Galiu pasigirti, kad iš karto įžvelgiau literatūrinį V. Žalakevičiaus talentą: frazė jam gimdavo lengvai, buvo taikli, lakoniška, žaisminga.“

Lietuvoje buvo sukurtas dar vienas filmas pagal Sirijos Giros kūrinį – „Raudonmedžio rojus“ (1981). Televizijos serialo formatas leido kur kas tiksliau perteikti romano įvykius, personažų charakterius. Šio rašytojo proza artima kino kalbai – dinamiškai pinama intriga, nevengiama detektyvinių elementų, veiksmas pradedamas „iš centro“... Romano „fejerverkiškumas“, gyvi dialogai leido ir adaptuotojams laisvai ieškoti panašių išraiškos priemonių. „Raudonmedžio rojuje“ bandyta išsaugoti romano komponavimo principus. Kur kas daugiau rūpesčių serialo autoriams kėlė videofilmavimo ypatumai. Režisierius Bronius Talačka guodėsi: „Televizijos kameros nemobilios, reikalauja labai daug šviesos. Čia negausi ypatingų šviesotamsos niuansų, neapšviesi atskiro veido. Kiek tamsiau, ir technikai tučtuojau fiksuoja broką. Antra, dėl kamerų nepaslankumo sunku nufilmuoti kai kurias dinamiškesnio veiksmo scenas. Todėl atskiri epizodai filmuoti kino kamera. Didžiausia vaizdo įrašo blogybė – garsas. Praktiškai videofilmo neįmanoma iš naujo įgarsinti. Labai varžo mikrofonai. Todėl negalima naudoti daug bendrų planų, o ir stambiuose aktoriai turi būti kuo arčiau mikrofono, šnekėti tiesiai į jį.“ (7)

Žinoma, žiūrovams nerūpi nei techninės problemos, nei gudrybės, kokių tenka griebtis, jie vertina tik rezultatą. O jis tikrai geras. Pirmą kartą lietuvių kino istorijoje buvo sukurtas penkių dalių vaidybinis filmas pagal nacionalinės literatūros kūrinį. Anot Skirmanto Valiulio, „Raudonmedžio rojus“ tik pačiais bendriausiais bruožais apibūdina istorinę situaciją, socialinių sukrėtimų metą. Nėra čia ir sudėtingų moralinių dilemų, intelektualių diskusijų dėl žmogaus ir istorijos santykių, tautos praeities ir ateities. Veikėjai gyvena daugiau emocinį gyvenimą: mylisi, skiriasi, žūsta praradę viltį arba priešinasi iš paskutiniųjų, gindami savo žmogiškumą, aukodamiesi kovai už idėjas. „Raudonmedžio rojus“ rodo, kad mūsų televizija sugeba užmegzti gerus kontaktus su lietuvių literatūra ir gali ją interpretuoti pakankamai kūrybiškai ir brandžiai.„ (8)

Vaižganto paradoksai

Bene karščiausiai ginčytasi dėl Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ekranizacijos, kurią režisierius Algimantas Dausa pavadino „Tas prakeiktas nuolankumas“ (1971). Dar prieš filmavimo pradžią šis projektas sulaukė įvairiausių nuomonių ir prognozių. Vieni žavėjosi Vytautės Žilinskaitės scenarijumi, kiti įtariai vertino kinematografininkų ketinimą Vaižganto personažus prakalbinti kino kalba. Režisierius, suprasdamas jam tekusią didžiulės atsakomybės naštą, neslėpė jaudulio ir pagarbos klasikai: „Nacionalinės literatūros palikimas tarsi tas gintaro grynuolis. Prie jo liestis reikia itin atsargiai. Čia negali būti skubotumo, paviršutiniškumo.“ (9)

Tarsi apsidrausdamas nuo galimos nesėkmės, dažnai pabrėždavo, kad „Vaižganto kūryba itin nekinematografiška“. Todėl mes ir bandėme ieškoti kaip galima racionalesnių priemonių, kurios dažnai ir nuvesdavo į polemiką su rašytoju. Juk dabar, susiklosčius naujam socialiniam pagrindui, pasikeitė pažiūra į žmogų. Ir ne tik į žmogų. Mes daug ką vertiname iš priešingo taško. Tai ir bandėme akcentuoti. Ir filme mes sakome savo nuomonę apie Severiutę, Geišę, Mykoliuką. Juk toji vaižgantiškoji ramybė, tas susitaikymas su viskuo, kas slegia, mūsų akimis ir yra „tas prakeiktas nuolankumas.“

Tokia atvirai išsakyta pozicija apibrėžia klasikinio teksto interpretavimo lauką, ženklina „rakursą“, kuriuo bus žvelgiama į chrestomatinį veikalą, jau neblogai „išakėtą“ literatūrologų. Vincas Mykolaitis-Putinas per Vaižganto minėjimą Vytauto Didžiojo universitete savo kalboje „Vaižgantas sintetikas“ teigė: „Atkurdamas visumą menininkas-literatas kartu... duoda savo pasaulėvaizdį. Kritikui tad, norinčiam savo ruožtu išanalizuoti ir apibūdinti menininko kūrybą, svarbu surasti principai, kuriais vadovaudamasis jis kūrė savo pasaulėvaizdį ir konstravo veikalus. Iškeldamas tuos principus, kritikas tuo pačiu metu suvoks, kokia linkme ėjo rašytojas menininkas ne tik sintetindamas, bet ir analizuodamas gyvenimą, kitaip sakant, rinkdamas savo kūrybai medžiagą, nes sintezės principai yra kartu ir analizės gairės.“ (10)

Vaižganto „Pragiedruliuose“, anot jo, „lietuviškos anų laikų kaimo buities atvaizdavimas yra toks platus, kokio nerandame nė viename kitame mūsų literatūros kūrinyje.“ O Alfonsas Nyka-Niliūnas savo ruožtu įrodinėjo, kad „grynai literatūriškai vertinant, ši didžiulė epopėja turi aibes netobulumų. Kompozicija visiškai palaida. Visur pilna spragų, nereikalingų digresijų, publicistikos ir daug kitokių ydų.“ (11)

Skirtingai vertinama ir apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Todėl ekranizuotojams derėtų suteikti „pasitikėjimo kreditą“. Be to, nepamirškime, kad bet kokio literatūros kūrinio adaptacija kinui – tai vertimas iš meninio žodžio kalbos į vaizdinių kalbą. „Ekranizuodami Vaižganto lyrinę prozą, filmo kūrėjai pasirinko įdomų ir perspektyvų kelią – polemiką su kai kuriais socialiniais ir etiniais originalo motyvais. Užaštrindami socialines baudžiavos laikų kaimo sąlygas, taip skaudžiai paveikusias pagrindinių veikėjų likimą, jie pateikia anaiptol ne idilišką rytų aukštaičių buities paveikslą. Atskirai paėmus, etnografiškieji epizodai gana įspūdingi... Gaila, kad ne giliau įprasminti, glaudžiau susieti su pagrindiniais veikėjais. Nutolę nuo pagrindinio konflikto tampa iliustratyviu veiksmo fonu.

Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo Geišės dramą lemia ne tiek socialiniai veiksniai, kiek skirtingi charakteriai, etiniai idealai. Pirmieji filmo kadrai – plačios Aukštaitijos lankos, nusėtos pienių saulutėmis, smagi smuikelio melodija, staiga pritylanti nuo Mykoliuką ir Severiutę išskyrusio Geišės žvilgsnio, – tai tas supoetintas vidinis pasaulis, tarsi suaugęs su gamta, etnografine realybe, nuspalvinta lyrinių herojų jausmais – jis atrodo tikras, neišgalvotas, artimas vaižgantiškojo kūrinio dvasiai.“ (12)

Tačiau daugelis šią, Vaižganto žodžiais tariant, „tylių sprogimų„ dramą įvertino labai kritiškai. Pasigirdo net sutartinis choras: ne, tai ne Vaižgantas! Įvardyti ir svarbiausi neatitikimo bruožai. „Pagrindinė sąmoninga scenarijaus autorės V. Žilinskaitės ir režisieriaus A. Dausos „laisvamanybė“ – tai sukeisti, palyginus su literatūros kūriniu, idėjiniai akcentai. Paskutiniojo knygos skirsnio pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ filme virto „Tuo prakeiktu nuolankumu“. Labai charakteringa permaina, akivaizdžiai rodanti, kaip Vaižganto krikščioniškojo susitaikymo apologiją ekrane pakeičia istoriškai determinuotas požiūris į Mykoliuko, Severiutės ir Geišės dramą. Kitas dalykas, kad toks filmo pavadinimas, tiesiai, lyg vadovėlyje, išsakantis autorių požiūrį į socialines-etines kūrinio problemas, yra ir vulgarus, ir nemeniškas. Štai čia, man regis, ir prasideda visos naujojo filmo bėdos.

Laikas pakoregavo Vaižganto kūrinio išvadas, bet jo meniškumas stebina ir šiandien, taip natūraliai čia persipynė socialiniai motyvai, buitis ir poezija. Ekrane regime daugiau socialinę psichologinę dramą – variantas, irgi visai galimas ir priimtinas. Bet ar jis sąmoningas? Daugelis detalių – nuo baltos nerealios koplytėlės impresionistinėje pievoje iki retrospektyvinio montažo baigmėje – rodo, kad autoriai, polemizuodami su rašytojo koncepcija, nuoširdžiai norėjo likti ištikimi „Dėdžių ir dėdienių“ dvasiai, stilistikai. Deja, jų pastangos „supoetinti“ juostą atrodo gana naiviai, nes brandi Vaižganto poezija ateina ne „iš šalies“, o „iš vidaus“, pražysta nepaprastai šviesiais ir poetiškais Severiutės ir Mykoliuko charakteriais.„13

Filmo kritikams ypač užkliūdavo natūralistinis avių pjovimo epizodas, dekoratyvi baudžiavos ir pobaudžiavinio laikotarpio vaizdavimo maniera, tiesmuka simbolika (liepsnojantis Mykoliuko smuikas). Netrūko kritikos ir pagrindinių vaidmenų atlikėjams. Kino kritikas Saulius Macaitis recenzijoje „Tas keistokas variantas“ rašė, kad Danos Krištopaitytės Severiutė „nepakankamai žemiška„, jai neretai tenka „poetizuoti, prisiglaudus prie staktos„. Vyrams negailėta kur kas piktesnių žodžių. „Juozas Budraitis atsiduria visai apverktinoje padėtyje. Jau pradiniuose filmo kadruose režisierius jam perša kažkokią skausmingą grimasą vietoj šypsenos. O apibūdinant Geišę, pasitelktas daug sakantis priminimas apie „tėtušį Froidą„.

Nuo šių vertinimų praėjo keturi dešimtmečiai. Gal senaties terminas leistų kitaip pažvelgti į šį ne visai pelnytai užsipultą filmą? Jame, žinoma, yra silpnų vietų, bet esama ir ryškių meninės ekranizacijos laimėjimų. Įdomu, kas nusvertų dabar?

Arūnas Žebriūnas kviečia šokiui

Ko gero, gražiausią lietuvių literatūros ekranizavimo pergalę nuskynė Arūnas Žebriūnas 1974 m. Režisierius sakė Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ suvokęs kaip simbolinę pasaką, tačiau rašytojo pavaizduota velnių šutvė kėlė vieną rimtą pavojų – nusiristi net iki mistikos. Teko ieškoti formos, kuri padėtų sąlyginius romantinius apysakos elementus ekrane susieti su kasdienišku pasakojimu apie meilę, laimės siekį, atskleistų tarpusavio santykius, derėtų su žemiškais charakteriais. „Baltaragio malūną“ pavadinęs iš romano paimtais žodžiais „Velnio nuotaka“, Žebriūnas nusprendė statyti filmą, balansuojantį tarp pasakos ir realybės, o juk bet kokį sąlygiškumą geriausiai išreiškia muzika.

Viačeslavas Ganelinas parašė muziką, artimą operai, bet gerokai nutolusią nuo tradicinės šio žanro raiškos. Kad išvengtų pavojų, kurie tyko, rašant muzikinius intarpus (paprastai filmuose jie tampa nerišliais muzikiniais numeriais), Ganelinas iškart ėmė kurti vientisą muzikinį veikalą, kur kiekvienas herojus turi savo leitmotyvą, o kiekviena siužetinė linija – savą muzikinę plėtotę. Lietuviams neįprastas žanras stebina muzikiniu gaivumu. (Jau po „Velnio nuotakos“ Giedrius Kuprevičius parašė žanriniu pobūdžiu jai gana artimą muziką Jaunimo teatro spektakliui „Ugnies medžioklė su varovais“.) „Kompozitoriui pavyko pasiekti savitą muzikos rūšių sintezę. Čia įprastinė simfoninė muzika įgauna ir popmuzikos, ir džiazo charakterį, imponuojantį vykusiu šiuolaikinių ritmų panaudojimu bei nacionaliniu savitumu. V. Ganelinas necituoja lietuvių liaudies muzikos, tačiau jis raiškiai perteikia jos charakterį, panaudodamas liaudies kūrybai būdingas dermes, intonacinius vingius, nuotaiką.„ (14)

Kartą paklaustas, kiek jo filmas yra nacionalinis, Žebriūnas atsakė: „Man atrodo, tiek, kiek aš esu lietuvis. Nesistengiau perteikti liaudies papročių, bet pats filmo pagrindas – lietuvių legenda, jos herojai, mūsų padavimams būdinga meilės, ištikimybės, išdavystės ir bausmės temos traktuotė...

Autoriams pavyko rasti adekvačius atitikmenis Borutos metaforoms ir tiksliai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Į pirmą planą Žebriūnas iškėlė šelmišką kipšą Pinčiuką – filme jis ne tiek Borutos nelabasis, kiek lietuvių pasakose ir padavimuose dažnas raguotasis skeltanagis. „Aktoriaus Gedimino Girdvainio interpretuojamas Pinčiukas mažai ką bendro teturi su „piktosiomis dvasiomis“ ir jų pasauliu, užtai jis labai artimas tam alegoriniam liaudies fantazijos sukurtam padarui, kuris, kaip ir žmonės, ieško laimės ir savaip jos siekia, kenčia vienatvės slegiamas ir aplinkinių nesuprastas, kaip ir žmonės, myli ir trokšta būti mylimas, moka džiaugtis ir sielvartauti, kartais net atskuba kažkam į pagalbą, bet dažniausiai gerokai trukdo paprastiems mirtingiesiems. Žodžiu, „Velnio nuotakos“ Pinčiukas – be galo žemiškas, realus ir savo šmaikštumu, žaismingumu bei charakterio pilnakraujiškumu mūsų folklorui labai artimas herojus – tikrasis įvairiausių Priestupio nelabųjų bei bildukų brolis.“

Kiti aktoriai irgi sukūrė charakterius, adekvačius prozai. Matydami ekrane Reginą Varnaitę, tuoj pat prisimename rašytojo žodžius apie nuolat besiplūstančią „supintijusią ir prarūgusią davatką, amžinai nepatenkintą ir piktą kaip širšė.„ (15) Vaivai Mainelytei pavyko Jurgą suvaidinti kaip „viso Paudruvės kaimo pačią smagiausią merginą, kuriai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų„. Išoriškai įspūdingas ir Regimanto Adomaičio suvaidintas „išdidus ir šaunus jaunikis„, deja, apie jo charakterį ką nors daugiau pasakyti sunku. Savo simbolinę prasmę filme prarado obuolmušiai, simbolizuojantys Girdvainio laisvę ir šaunumą. Nublanko pats malūnininkas Baltaragis – prie to prisidėjo ir pernelyg vienspalvė muzikinė jo tema, labai minoriškai dainuojama Viktoro Malinausko. Tačiau teatrinei operetei artimas miuziklo žanras, naujas lietuvių kine, leido realizmą ir pasakišką fantaziją sulydyti į organišką visumą. Žinoma, romaną teko gerokai pertvarkyti, net suardyti kai kurias proporcijas, į pirmą planą išvedus velniuką, kurį benefisiškai suvaidino Gediminas Girdvainis.

Sąmoningai ar ne savimi užstodamas Baltaragį, Pinčiukas pastumia į tolimąjį planą K. Borutos knygoj taip ryškiai skambantį žmogaus silpnumo, suklydimo bei atpildo motyvą – daugiau akcentuodamas laimės, jos prasmės skirtingo suvokimo ir siekio temas. Taip sukeisdamas „Baltaragio malūno“ akcentus A. Žebriūnas laimi tik iš dalies. Nublankus nusikaltimo, išdavystės bei bausmės motyvams, susijusiems su Baltaragio ir Girdvainio siužetinėmis linijomis, kiek beveidžiai lieka realistiniai K. Borutos personažai. Tiesa, atsisakius jų temos, atsiranda galimybė baigti filmą happyend’u. A. Žebriūnas taip ir padaro: paskutinis optimistinis akordas atitinka filmo charakterį, kur dominuoja sąmojis, žaismingumas ir humoras. Tačiau toji optimistinė pabaiga, kai viso filmo eigoje iš esmės laikomasi K. Borutos nurodyto siužeto, neturi organiškos jungties su bendra juostos kompozicija. Filme išryškėja du finaliniai momentai: vienas – minorinis, neišbaigtas – ir antras – mažorinis, neparemtas kūrinio siužetine logika. Dirbtinai prijungta kompozicinį kūrinio darnumą pažeidžianti ir tos „antrosios“ pabaigos muzika (kai obuolmušių nešami dvikinkėje lekia laime švytintys Jurga ir Girdvainis). Ta žūtbūtinai pritempta optimistinė pabaiga ne tik prasilenkia su K. Borutos kūrinio idėja, ji neatitinka ir mūsų liaudies padavimuose bei legendose vyraujančios šviesaus liūdesio poetikos„, – rašė Gražina Šaltenytė.

Kadaise Žebriūnas sakė, kad net geriausias scenarijus jam yra tiktai „kvietimas šokiui„: „Man svarbus pirmas skaitymas. Įdomu, ką pasiūlys fantazija, kokie gims pirmieji vaizdiniai. Vėliau paraštėse atsiranda dešimtys pastabų, atsiranda savigrauža, abejonės, bet pirmas pagavas tave veda. Pradėjęs dirbti, pamatai, kad kažkas iš tavo rankų slysta, kažkas pavyksta, ir staiga tas „kažkas“ įbruka į rankas viso filmo raktą.“

Geriau nusakyti režisieriaus ir ekranizuojamos knygos santykį turbūt nepavyks.

1 Сергей М. Эйзенштейн. Избранные произведения в шести томах. M. 1964–1971, t. 2, p. 46.

2 Андрэ Базен. Что такое кино? M. 1972.

3 Algimantas Bučys. Knyga ir ekranas. Literatūra ir menas. 1976 m. gegužės 15 d., p. 9.

4 Marijonas Giedrys. Kinas. 1973, nr. 2.

5 Literatūra ir kinas. Ar gersime iš savojo šaltinio. Kinas. 1986, nr. 3.

6 Vytautas Sirijos Gira. Buenos Airės Nemuno biržoje. Kinas. 1980, nr. 11, p. 22.

7 Bronius Talačka. Literatūra ir menas. 1980 m. rugsėjo 13 d., p. 9.

8 Skirmantas Valiulis. Rojuje. Kalba Vilnius. 1981 m. gegužės 8 d.

9 Algimantas Dausa. Tas prakeiktas nuolankumas. Ekrano naujienos. 1971, nr. 24, p. 2.

10 Vincas Mykolaitis-Putinas. Literatūros etiudai. K. 1937, p. 27.

11 Alfonsas Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos. V. 1996, p. 11.

12 Marija Malcienė. Tas prakeiktas nuolankumas. Ekrano naujienos. 1971, nr. 24.

13 Saulius Macaitis. Tas keistokas variantas. Literatūra ir menas. 1971 m. rugsėjo 25 d., p. 6.

14 Gražina Šaltenytė. Sveikas, Pinčiuk! Literatūra ir menas. 1976 m. balandžio 3 d., p. 11.

15 Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. V. 2002.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika