Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Vaikų rašytoja pirmenybę teikia mokytojos darbui 

2019 balandžio 14 d. 09:30
Mokytoja ir knygelės vaikams „Mano sesė ir aš“ autorė Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė nestokoja geros nuotakos.
Mokytoja ir knygelės vaikams „Mano sesė ir aš“ autorė Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė nestokoja geros nuotakos.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikų literatūros premiją už šviesų žvilgsnį į vaikystės pasaulį, moralinių vertybių sklaidą, subtilią adresato pajautą knygoje „Mano sesė ir aš“ pelniusi Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė įsitikinusi, kad tik būdami atviri galime daug geriau suprasti vaikus, priartėti prie jų sielos. Net pasisemti tyrumo ir džiaugsmo, ko dažnai stokojame.

Literatūrologai pažymi, kad autoriai, rašantys vaikams, šiandien nagrinėja itin sudėtingas problemas, netrūksta ir tamsių, niūrių aspektų. K. Kazijevaitė taip pat neapsieina be sunkesnių temų, tačiau į daugelį dalykų žvelgia šviesiai, su viltimi. Paklausta, kaip rasti raktą į mažųjų skaitytojų širdis, 37-erių rašytoja atsakė, kad vaikų pasaulio suvokimas ir mąstymas labai skiriasi nuo suaugusiųjų, nors kalbėtis su jais esą galima apie daug ką. O kaip kalbėtis, pajunti, kai praleidi su vaikais daug laiko. Stebi, klausaisi jų be išankstinio nusiteikimo. „Pernelyg dažnai pasiduodame suaugėlių iliuzijai, kad viską jau žinome, esame labai protingi ir galime kitus pamokyti. Kartais ir vaikams mėginame tai primesti. Jie turi gerokai mažiau išmokto žinojimo, bet kur kas daugiau prigimtinės išminties. Mums tereikia jos neužslopinti“, – tvirtino pašnekovė.

Pernelyg dažnai pasiduodame suaugėlių iliuzijai, kad viską jau žinome, esame labai protingi ir galime kitus pamokyti.

K. Kazijevaitės vaikystė prabėgo sostinėje, Pilies gatvės 40 numeriu pažymėtame name, kuriame dabar veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus. Su tuo namu, aplinkiniais kiemais ir gatvelėmis, Bernardinų sodu susiję daug prisiminimų. „Čia ta miestietiškoji vaikystės dalis. O dar buvo kitoks gyvenimas – kartais vasaromis važiuodavau pas draugę į kaimą, nes savo močiutės kaimo neturėjau. Nežinau, ar todėl, kad negalėjau ten patekti kada užsimaniusi, ar kad labai mėgau gamtą, man tas kaimo gyvenimas atrodė tiesiog stebuklingas. Veržte veržiausi į jį“, – pasakojo vilnietė.

Kur traukia širdis

Būdama vaikas Kazimiera svajojo tapti aktore arba rašytoja. Tačiau svajonės apie aktorystę atsisakė pati. „Kai buvau kokių vienuolikos metų, manęs neatrinko filmuotis į vieną laidą, į kurią labai norėjau patekti. Tada atrodė – pasaulio pabaiga. Tai tas amžius, kai viskas būna juoda arba balta, myliu arba nekenčiu, visada arba niekada“, – juokėsi prisiminusi ji.

Tuomet pasakė sau, kad daugiau niekada gyvenime nedalyvaus jokiose atrankose. Taip ir reikia tam žiauriam pasauliui, tegul gailisi netekęs tokio talento, – nusprendė. „Na, bet širdgėla pernelyg ilgai netruko. Jau greitai tvirtai žinojau, kad kada nors rašysiu knygas“, – sakė literatė.

Rašytoja Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė už knygą „Mano sesė ir aš“ apdovanota Vaikų literatūros premija. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Rašytoja Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė už knygą „Mano sesė ir aš“ apdovanota Vaikų literatūros premija. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai atėjo metas rinktis profesiją, Kazimiera svarstė studijuoti žurnalistiką. Bet galop nusprendė, jog baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą turės daugiau galimybių: galės būti redaktore, rašytoja, recenzente, vertėja, jei norės – dirbti ir žurnaliste. Kitaip tariant, įvairiausius darbus, susijusius su žodžiu, tekstais. „Vienintelė iš savo mokyklos tų metų abiturientų laidos stojau į lietuvių filologiją. Dauguma rinkosi teisę, vadybą, ekonomiką“, – neslėpė Kazimiera.

Užtat tada ji sulaukė mamos palaikymo. „Sakė: „Vaikeli, eik ten, kur širdis tave traukia.“ Taip ir dariau. Matyt, tebedarau iki šiol“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.

Turėti aukštąjį išsilavinimą šeimoje buvo siekiamybė. „Mano baba, kaip vadinau močiutę, kilusi iš kaimo. Dėl ligos ji nebaigė pradinės mokyklos, visą gyvenimą dirbo siuvėja. Todėl labai norėjo, kad jos dukros (t. y. mano mama ir teta), o vėliau ir anūkai gautų geresnį išsilavinimą“, – pasakojo K. Kazijevaitė.

Abu Kazimieros tėvai – literatai. Susipažino studijuodami kadaise garsiame Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute. „Nors išsiskyrė, kai buvau visai maža, namai, pilni knygų, nuolatinis gyvenimas su literatūra padarė savo“, – įsitikinusi rašytoja.

Žinojimas – tos slaptos durys į vaizduotės pasaulį visada yra tavyje, tik ir laukia, kol jas praversi.

Gyvena mokytojavimu

Lietuvių filologija, žurnalistika, vertėjavimas, rašymas, mokytojavimas sostinės Valdorfo Žaliojoje mokykloje... Pasidomėjus, kuri veikla maloniausia, K. Kazijevaitė atsakė, kad kiekviena savaip miela, – visos skirtingos, savitos, bet ir susijusios. „Visada mėgau įvairovę. Tačiau šiandien gyvenu mokytojavimu. Vertimams ar net kūrybiniams sumanymams galiu pasakyti – prašome palaukti, dabar neturiu laiko. Bet savo klasės vaikams negaliu taip pasakyti“, – tikino pedagogė.

Paprašyta papasakoti apie savo dieną, kūrybos procesą, K. Kazijevaitė prisiminė kitados jaunystėje skaitytą interviu su garsia detektyvų rašytoja Agata Kristi. Klausiama, kur ir kada rašo, ar turi kokią ypatingą vietą kurti, A. Kristi atsakė, kad rašo tiesiog ten, kur papuola, – kai turi laiko, prieš miegą, sėdėdama lovoje, kartais virtuvėje, laukdama, kol išvirs sriuba, ir panašiai. „O kur rašytojiška romantika? Ką, nėra jokio ypatingo ritualo, tarsi kokios iniciacijos į kūrybinį procesą?! Nėra atskiro darbo kambario, žvakių, muzikos ir gėlių ant palangių?“ – anuomet nusivylė Kazimiera.

Knygelės vaikams „Mano sesė ir aš“ autorė ir lietuvių kalbos mokytoja Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. / Vilmos Krivickės nuotrauka
Knygelės vaikams „Mano sesė ir aš“ autorė ir lietuvių kalbos mokytoja Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. / Vilmos Krivickės nuotrauka

Bet dabar rašytoja tikina jau geriau visa tai suprantanti. Kūrybai laiko neskiria – kūryba pati pasiima jo tiek, kiek reikia. „Žino, kad iš manęs malonės laukti neverta. Yra darbas, šeima, vaikai, namai, pamokos, kolegos, pasitarimai… Ir visa tai man brangu. Visa tai irgi kūryba, kasdienybės kūryba“, – tvirtino ji.

O ta kita, literatūros kūryba, dažniausiai ištinka netikėtai. Kartais prieš miegą – tuomet staiga keliasi iš lovos, bėga prie stalo ir skubiai ką nors užrašo. Kitąsyk ir pietūs prisvyla, jei ateina kokia idėja, kurią reikia įsileisti į gyvenimą. „O kartais (šiuos kartus labiausiai mėgstu!) būna taip, kad sėdžiu pavasarį miške, žiūriu į medžių šakas, linguojančias vėjyje, ir štai – eilėraštis“, – poetišką savo savybę atskleidė K. Kazijevaitė.

Kazimieros Kazijevaitės-Astratovienės knygelę vaikams "Mano sesė ir aš" iliustravo dailininkė Lina Kusaitė. / "Tyto alba" nuotrauka
Kazimieros Kazijevaitės-Astratovienės knygelę vaikams "Mano sesė ir aš" iliustravo dailininkė Lina Kusaitė. / "Tyto alba" nuotrauka

Iš vaizduotės dirvos

Knygelių vaikams autorė svarstė, kad rašyti mažiesiems pirmiausia įkvėpė motinystė. Paskui – mokytojos darbas. „Labai įdomu stebėti vaikus, klausytis jų išminties. Kai mano dukros pradėjo kalbėti, ėmiau užrašinėti jų posakius, samprotavimus, juokingus nutikimus. O vėliau iš to tarsi savaime atsirado ilgesni pasakojimai. Užrašiau juos ir galiausiai ryžausi pasiūlyti leidyklai“, – aiškino pašnekovė.

Novelių knygelėje „Mano sesė ir aš“, už kurią autorė gavo Vaikų literatūros premiją, kai kurie dalykai paimti iš realaus šeimos gyvenimo. „Pavyzdžiui, dukros nuostaba, kad tėtis yra mano, o ne jos vyras. Mūsų šuo, kuris globojo vaikus kūdikystėje, o paskui paseno, todėl teko su juo skaudžiai atsisveikinti. Upelis su nuvirtusiu eglės kamienu netoli namų. Raganos namas ir kačiukai verandoje – jau iš mano vaikystės“, – vardijo rašytoja ir pridūrė, kad tai tarsi realybės sėklos, kurios įkrito į vaizduotės dirvą ir iš jų išaugo istorijos.

Su mažaisiais savo skaitytojais literatė užmezga kontaktą per susitikimus. „Arba kai išgirstu, kad vaikas paprašė mamos paskaityti mano knygą prieš miegą dar ir dar kartą... Tada žinau – tikrasis kontaktas užsimezgė puikiai. Man tai didžiausias įkvėpimas“, – tikino pašnekovė.

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė su šeima. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė su šeima. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasisukus kalbai apie apdovanojimus, įvertinimus, jų reikšmę, Kazimiera neslėpė, kad pripažinimas, be abejo, yra svarbus dalykas. Kita vertus, tai negali būti vienintelis motyvas rašyti. „Šlovė visada laikina. Daug svarbesnis kūrybos teikiamas džiaugsmas, tas laisvės pojūtis – štai gali žaisti žodžiais tarsi kaladėlėmis ir statyti ką tik nori. Žinojimas – tos slaptos durys į vaizduotės pasaulį visada yra tavyje, tik ir laukia, kol jas praversi“, – žadino smalsumą rašytoja.

K. Kazijevaitės šeimoje auga dešimties ir aštuonerių metų dukros. Paklausta, kokias vertybes norėtų įskiepyti savo atžaloms, Kazimiera prisipažino, kad labiau stengiasi pati tomis vertybėmis gyventi. O jų daug: šeima, gamta, vidinė laisvė, prasmės pojūtis... „Kelias, kuriuo šiuo metu einu, leidžia man išsaugoti tas vertybes, neapleisti jų. Tam padeda gyvenimas už miesto, darbas su vaikais, kūryba, santykiai su artimais žmonėmis ir daug kitų dalykų, kuriais tikiu“, – pabrėžė ji.

Kol kas rašytoja neieško jokių ypatingų dukrų talentų, labiausiai joms linki tiesiog augti. „Ateis laikas ir talentai savaime atsiskleis. Džiaugiuosi, jog mergaitės skaito knygas, daug žaidžia lauke, jodinėja ant žirgų. Ir, savaime aišku, dalyvauja kūrybos procese tiesiog todėl, kad tai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis“, – džiaugėsi mama.

Vyro palaikymas taip pat itin svarbus. Su būsimu sutuoktiniu Kazimiera susipažino studijuodama antrame kurse, per FiDi (fizikų dienas – aut.). „Istorija, žinoma, romantiška, joje neapsieita be Dino Zauro ir kitų filologių bei fizikų linksmybių. Prisimenu, kaip bendrakursės mane įspėjo: „Tu su tais fizikais, žiūrėk, atsargiau. Jie kaip prilimpa, paskui atsikratyti negali.“ Ir tai tiesa“, – šypsodamasi patvirtino pašnekovė ir pridūrė, kad viskas prasidėjo nuo nekalto kvietimo į kiną, ir štai – kartu jau daugiau kaip penkiolika metų.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika