Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

V.Kisarauskas: vienas vidur vandenyno 

2014 kovo 12 d. 06:00
A.Kisarauskaitė ir S.Kisarauskienė susirūpinusios - kaip išsaugoti nesuskaičiuojamą gausybę darbų.
A.Kisarauskaitė ir S.Kisarauskienė susirūpinusios - kaip išsaugoti nesuskaičiuojamą gausybę darbų.
Ritos Stankevičiūtės nuotraukos

Šiemet kovas – ne tik Lietuvos valstybingumo, bet ir nepaprastai talentingo menininko Vinco Kisarausko mėnuo. Prieš aštuoniasdešimt metų gimęs kūrėjas, deja, laisvės kovo nesulaukė, mirė 1988-aisiais viešėdamas Niujorke. Užtat, pasak kolegos, tapytojo Arvydo Šaltenio, savo paveikslais, visu savo gyvenimu kūręs nepriklausomybę.

V.Kisarauskas gimė 1934 metų kovo 1 dieną Augmėnuose netoli Radviliškio. Baigė keturias Baisogalos gimnazijos klases ir išvyko mokytis į Telšių taikomosios dailės mokyklą. 1953–1959 metais studijavo LTSR valstybiniame dailės institute, pirmame kurse – tekstilę, vėliau perėjo į tapybą. Baigęs dirbo silikatinių plytų fabrike dažytoju, nuo 1960-ųjų buvo Vilniaus modelių namų dailininkas. Pradėjo kurti koliažo, asambliažo technika. Už Juliaus Janonio eilėraščio „Poklius tykoja kasdieną“ iliustracijas buvo smarkiai kritikuojamas. Tai tik epizodas – menininko ir sovietinės sistemos priešprieša truko visą gyvenimą. Nuo 1965 metų iki mirties V.Kisarauskas dėstė Vilniaus M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. Palaidotas Rasose.

Sigitas Geda ir Vincas Kisarauskas Gdanske./Šeimos archyvo nuotrauka
Sigitas Geda ir Vincas Kisarauskas Gdanske./Šeimos archyvo nuotrauka

Iš vidinio klyksmo

Jau nuo vasario sostinės parodų erdvėse pamažu atskleidžiamas V.Kisarausko kūrybos palikimas. „Akademijos“ galerijoje veikė paroda „Prieblandos valandos“. Visą kovą galerijoje „Argentum“ rodomos V.Kisarausko miniatiūros, o nuo praėjusios savaitės Vilniaus dailės akademijos (VDA) ekspozicijų salėje „Titanikas“ galima pamatyti ankstyvuosius tapybos ir grafikos kūrinius. Kadangi itin produktyvaus menininko darbų netilptų net penkiuose „Titanikuose“, parodos „Nėra menui taisyklių“ kuratorius dailėtyrininkas dr. Viktoras Liutkus nusprendė sutelkti dėmesį į 1959–1966 metų tarpsnį, įspūdingą kūrybos pradžią, paskutinius studijų kursus.

Parodos atidarymas į galeriją gausiai sugužėjusiems V.Kisarausko bičiuliams – proga leistis į šilčiausius prisiminimus. Jaunam, iš provincijos atvykusiam Dailės instituto antrakursiui A.Šalteniui ir jo bendramoksliams didžiulį įspūdį paliko 1962 metais LTSR rašytojų sąjungos klube pamatyta pirmoji V.Kisarausko autorinė paroda. „Net tūptelėjome. Prisiminkime, kokia dekoratyvi tuo metu buvo mūsų dailė, tapyba. Vincas ieškojo naujų formų, laužė, deformavo, kėlė spalvas. Iš vidinio klyksmo, arčiau savos širdies. Jis degė. Mintimis, antikinių siužetų ezopine kalba bylojo apie žmogaus, menininko ir tautos laisvę“, – teigė A.Šaltenis.

Draugams V.Kisarauskas įsiminė kaip darbštus, valingas, motyvuotas žmogus. /V.Kisarausko šeimos archyvo nuotrauka
Draugams V.Kisarauskas įsiminė kaip darbštus, valingas, motyvuotas žmogus. /V.Kisarausko šeimos archyvo nuotrauka

Totalinė energija

V.Kisarausko bendražygis, vienas iš „tyliųjų modernistų“ Valentinas Antanavičius džiaugėsi, kad bičiulio atminimas ginamas nuo užmaršties. Keleriais metais (ir „keliais kursais“) už jį vyresnis V.Kisarauskas per studijas dėmesį atkreipęs gana savitu tapybos supratimu. Dabar „Titanike“ rodomi darbai, pasak V.Antanavičiaus, 1962-aisiais būtų buvę paskelbti baisia erezija. „Nieko panašaus oficialiose parodose tada būti negalėjo, – tvirtino jis. – Reikalavimų neatitinkanti ir visiškai anam laikui nebūdinga stilistika glūdėjo pačioje Vinco prigimtyje.“

V.Kisarauskas aprėpė daugelį meno sričių, kūrė kinui, teatrui, išmėgino net mozaiką. „Totalinė energija! Ką jau kalbėti, jog buvo pagrindinis ekslibrisų platintojas Vakaruose“, – teigė V.Antanavičius. V.Kisarausko nuopelnu 1967 metais lietuvių menininkai dalyvavo Malborko ekslibrisų bienalėje, po metų buvo pakviesti į Krokuvos grafikos bienalę ir konkursinę ekslibrisų parodą Kome (Šiaurės Italija).

Ekslibriso „judėjimas“ izoliacijoje gyvenantiems dailininkams leido dalyvauti pasaulinio meno procese. Pasak parodoje sutiktos Mokslų akademijos Užsienio kalbų katedros dėstytojos Aldonos Pocienės, sovietmečiu į užsienį išvežti didesnės apimties darbų negalėjai, tad lietuvių menininkai ėmėsi mažųjų formų, atrado ekslibrisą. „Galima pamanyti – tokios smulkmenos! Tačiau dailininkas Antanas Kmieliauskas teisingai sako – mene mažų dalykų nėra“, – teigė A.Pocienė.

Pasak V.Liutkaus, menininkas nuo pačių pradžių susidūrė su valstybinės kontrolės siena. Reikėjo ją atlaikyti. „Pasipriešinimas buvo jį brandinanti ir ugdanti jėga. Taip pat V.Kisarauską brandino kultūrinė, kolegų aplinka: grafikas Paulius Galaunė, dailės istorikas Petras Juodelis, mąstytojas Justinas Mikutis. Kultūrinė aplinkos galia teikė kūrybos temas, skatino didinti užmojus“, – įsitikinęs V.Liutkus.

Pirštas prie smilkinio

Viename interviu jo našlė dailininkė Saulė Aleškevičiūtė-Kisarauskienė ištarė keliančius nerimą žodžius: „Kisarausko palikimas yra ties baisiu klaustuku.“ „Lietuvos žinių“ prašoma paaiškinti šią mintį, dailininkė prisipažino kasdien išgyvenanti, kaip reikės jį išsaugoti. „Darbų gausu, ne visi – tik ieškojimai, yra ir atradimų“, – tvirtino dailininkė. Mėgindama kataloguoti tapybą, suskaičiavo penkis šimtus didesnio formato kūrinių. O kur dar grafika, piešiniai, ekslibrisai – pritrūkusi jėgų. „Valstybė visai abejinga, jai nesvarbu lietuvių menininkų kūrybos išsaugojimas. Prancūzai turi savo saugyklas, vokiečiai, italai – savo. O mes? Kalbu ne apie Vincą, o visą mūsų dailininkų plejadą. Reikia suprasti paprastą dalyką: jei žmonės yra valstybės turtas, tai jų darbai – taip pat. Nesaugoti intelektinio palikimo, reiškia būti visai...“ – S.Kisarauskienė nutilo ir nusijuokusi pasukiojo pirštą prie smilkinio.

Į bičiulio darbų parodą atėjo skulptorius A.Ambraziūnas, su V.Kisarausku gyvenęs viename name Antakalnyje.
Į bičiulio darbų parodą atėjo skulptorius A.Ambraziūnas, su V.Kisarausku gyvenęs viename name Antakalnyje.

Pamišėlių name

"Praeities susitarkim neliesti,/ Bet turiu atsimint būtinai...", - skamba Tomo Venclovos eilutės. Prisimenant V.Kisarauską būtina prisiminti ir namą Antakalnyje, Rudens gatvėje 7, kur jis su Saule trejetą metų gyveno ir kūrė. „Po vadinamosios Kazimiero Skebėros bylos, likus dviem mėnesiams iki studijų pabaigos, mudu su šviesaus atminimo skulptoriumi Vladu Vildžiūnu išmetė iš instituto, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo V.Kisarausko bičiulis ir buvęs kaimynas skulptorius Alfonsas Ambraziūnas. – Vilniaus nenorėjome palikti, todėl išsinuomojome kambarį Rudens gatvėje pas gana keisto būdo šeimininkę Tamarą Šmidt-Prokofjevą. A.Kmieliauskas parūpino darbo Kauno ir Ukmergės bažnyčiose, su Vladu šiaip taip vertėmės. Netrukus kitoje namo pusėje apsistojo Kisarauskai.“ Viršuje gyveno keramikas Romualdas Budrys su žmona pianiste Marija Radvilaite. „Susikūrė graži kolonija, kaip andai rašė eseistas Tomas Sakalauskas – „pamišėlių namas“, – šypsodamasis prisiminė A.Ambraziūnas. „Tamarynėje“ lankydavosi dailininkai Antanas Gudaitis, Ričardas Vaitiekūnas, P.Juodelis, Linas Katinas, projektavimo institute jau atidaręs pirmąją autorinę parodą. Išmestus auklėtinius globojo prof. Juozas Mikėnas. Su žirgu į kiemą įjodavo Kazimieras Valaitis. Naktimis miegoti neduodavo Algimanto Stankevičiaus-Stankaus ir J.Mikučio filosofiniai ginčai. Nusipirkti darbų užsukdavo poetas Eduardas Mieželaitis. Veždavo juos į Maskvą poetui Borisui Sluckiui ir kitiems.

„Buvome laisvamaniai. Kai jautiesi nepriklausomas, šauna visokių įdomių minčių: sumaniau spalvotą atspaudą ant džiūstančio molio plokštės (moliotipija). Šia technika tuoj užsikrėtė ir Vincas, ir Vytautas Šerys, ir Saulė, ir Rachilė Krukaitė. Kažkuriame „Pergalės“ žurnale (dabar – „Metai“) radau jį parašius, kad tai mano išradimas. Šiuo prisiminimu noriu pasakyti, koks sąžiningas Vincas buvo žmogus“, – teigė A.Ambraziūnas.

Žinojo, ko nori

V.Kisarauskas atsitvėręs apvalia siena didžiajame kambaryje įsirengė studiją. Kadangi šeimininkė suprato tik rusiškai, pakabino užrašą „Kto by ty nebyl – nemešaj“ („Kad ir kas esi – netrukdyk“). Tuo metu Rudens gatvė nebuvo labai apstatyta. Šalia šlamėjo beržynas. „Aplinka Vincą labai paveikė. Netiesiogiai tų beržų vis atsirasdavo jo tapyboje. Ir „Titaniko“ parodoje vėl juos atpažinau“, – džiaugėsi A.Ambraziūnas. Pirmą kartą su V.Kisarausku jiedu susitiko legendiniame Dailės instituto bendrabutyje prie alaus daryklos (buv. P.Cvirkos gatvė, dabar – J.Jasinskio). Įsiminė jį kaip labai darbštų, valingą, motyvuotą studentą, kuris nuo pradžių žinojo, kur eina, ko siekia. Kaip K.Valaitis, V.Vildžiūnas.

Jaunimas negali patikėti, kad tokia paroda 1962 m. būtų pavadinta eretiška.
Jaunimas negali patikėti, kad tokia paroda 1962 m. būtų pavadinta eretiška.

Vidury vandenyno

Vėliau abu dirbo M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Čia irgi susibūrė puiki dėstytojų bendruomenė – Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, V.Antanavičius, Arvydas Každailis, Petras Mazūras, Kęstutis Ramonas, L.Katinas. „Vincą menu neaukštą, einantį dideliais žingsniais. Ir nešantį didelį portfelį. Jame buvo visa dirbtuvėlė – rėžtuvai, linoleumo atraižos, eskizai – ekslibrisams. Kad ir kur būtų, ar susirinkimas, ar posėdis, – jis jau raižo. Duoda užduotį mokiniams, pamoko, parodo – ir vėl daro ekslibrius, – prisiminė A.Ambraziūnas. – Jo dinamizmas tiesiog stebino. Ir mums nuotaiką keldavo. Galų gale juk vieni iš kitų mokėmės.“

Pasak pašnekovo, V.Kisarauskas visą gyvenimą laužė rėmus, normas. Kartais dažų jam būdavo negana – į paveikslus ėmė brautis po ranka pakliūdavę daiktai, skiautės, metalo detalės – kalbėti, diskutuoti. „Geriausia man Vincą apibūdinti Albert'o Camus žodžiais: „Vienas valtyje vidury vandenyno buvo priverstas irkluoti, tiesiog nėr kur dėtis.“ Vincas irklavo. Žiūriu į jo darbus ir matau, kaip Vincas kažkur veržiasi, turi kažką nugalėti, įveikti užtvaras“, – susimąstė A.Ambraziūnas. Palydėtuvės į amžino poilsio vietą buvo surengtos ir M.K.Čiurlionio mokykloje. Į salę atkeliavo jo urna. „Tokia raudonmedžio dėžutė. Sėdime su A.Kmieliausku ir sakau jam: „Vincas visą gyvenimą ėjo į šitą keturkampę struktūrą...“ Antanas nustėro ir pritariamai palingavo galvą. Ta struktūra, tas kampuotumas – sulaužytas, besiveržiantis...“ – sakė pašnekovas.

"Senio galva". 1965 m.
"Senio galva". 1965 m.

Kisarauskiškas

Lakoniškai ir kartu labai erdviai V.Kisarausko asmenybę apibūdino jo buvusi kolegė M.K.Čiurlionio mokykloje lituanistė A.Ambraziūno žmona Nijolė. „Unikumas, iš visų dailininkų išsiskiriantis santūrumu, gebėjimu šnekėti tada, kai reikia, ir tiek, kiek reikia. Jokio polinkio į nusiplepėjimus, jokio noro piršti savo nuomonę. Kai dirba, nieko aplink nemato – rimtai, susikaupęs, nejuokaudamas, – kalbėjo N.Ambraziūnienė, tarsi ir dabar pro langą „tamarynės“ kieme regėtų dirbantį Vincą. – Teko keliauti su juo po Baltijos respublikas. Parodose matėme visokių darbų. Daugelis juos labai entuziastingai vertino, tačiau pastebėdami visai neesminius dalykus. O V.Kisarauskas su žmona Saule elgėsi santūriau. Prie tų, kurie buvo artimesni jų mąstymui, išraiškai, stabtelėdavo, stebėdavo ir sakydavo: „O, žiūrėk, čia tai jau beveik „kisarauskiškas.“ Tas „kisarauskiškas“ tapo pažyminiu.“ N.Ambraziūnienė prabilo ir apie savo mokinę Kisarauskų dukrą Aistę – uždaresnę, santūresnę už kitus auklėtinius. „Bet jei reikėdavo atsakyti į kokį sudėtingą kūrinio analizės klausimą, visų rankos padėtos ant suolo, o jos – pakelta. Ir pradeda įrodinėti savo nuomonę, net imu abejoti savąja. Vadinasi, smegenų struktūra stipri, išsiskirianti, paveldėta iš tėvų“, – prisiminė N.Ambraziūnienė.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika