Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Salomėja Nėris: padai pilni vinių 

2019 sausio 22 d. 14:00
1939 metai. Poetė už rinkinį "Diemedžiu žydėsiu" apdovanota Lietuvos valstybine premija.
1939 metai. Poetė už rinkinį "Diemedžiu žydėsiu" apdovanota Lietuvos valstybine premija.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Rašytoja Aldona Ruseckaitė, ką tik pasirodžius jos romanui apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“, sakė norėjusi į tragišką poetės gyvenimo laikotarpį nuo 1940-ųjų pažvelgti ir kaltintojų, ir jos gynėjų akimis. „Išgyti galime tik išsiplovę žaizdas, suvokę sąlygas ir aplinkybes, o ne vien kategoriškai visu svoriu kaltindami“, – teigė romano autorė.

„Ilgą laiką Salomėjai advokatavau, gyniau ją, kai kiti puldavo ir smerkdavo. Bet kartą po vieno renginio priėjęs žmogus pasakė: „Kodėl jūs neleidžiate jai turėti pažiūrų, kurias ji turėjo?“ Aš sutrikau ir nusprendžiau pati išsiaiškinti, kokios jos pažiūros, ką ji galėjo padaryti, patekusi į tą voratinklį, – kalbėjo rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė. – Pasiėmiau daug jos knygų, prisiminimus apie ją, dienoraščius ir pradėjau viską iš eilės skaityti. Supratau, kad dėl „Poemos apie Staliną“ ne visai teisingai advokatavau. Tačiau negalima nepastebėti, kad tada, kai ji rašė iš širdies, eilės buvo talentingos, o kai tik gavo užsakymą pašlovinti Staliną ar gyvenant Maskvoje sukurti eilių, tada jos kūryba tapdavo buldozerinė, prasta.“

"Salomėjos gyvenimas - Lietuvoje labai sunki tema. Mes įpratę viską matyti tik juodomis arba baltomis spalvomis", - sakė Aldona Ruseckaitė. / Ramūno Guigos nuotrauka
"Salomėjos gyvenimas - Lietuvoje labai sunki tema. Mes įpratę viską matyti tik juodomis arba baltomis spalvomis", - sakė Aldona Ruseckaitė. / Ramūno Guigos nuotrauka

Pasigenda diskusijų

Kaip prisiminė A. Ruseckaitė, aistros dėl S. Nėries kunkuliuoja seniai. Renginiuose pasitaikė atvejų, kai durimis trenkdavo vienas kitas klausytojas, pasipiktinęs, jog kalbėtojai nepasmerkia išdavikės, parašiusios „Poemą apie Staliną“ ir 1940 metų rugpjūčio 3 dieną jos paskaityti nuvykusios į Maskvą. O vyko poetė su delegacija, vežančia Stalinui deklaraciją apie Lietuvos norą įstoti į Sovietų Sąjungą. Apmaudžiausia, pasak pašnekovės, kad smerkiantieji nesigilina į jokias aplinkybes.

Aldona Ruseckaitė: „Salomėja nebuvo vėjo lankstoma smilgelė, bet turinti puikybės, jau kaip žinoma poetė norėjo būti dar didesnio dėmesio centre, priekyje, aukščiau už kitus.“

„Pasigendu diskusijų, – sakė rašytoja. – Štai kad ir toks faktas: pernai Daugų miestelyje (Alytaus r.) S. Nėries gatvė pervadinta Sofijos Smetonienės vardu. Na, S. Smetonienės gatvė yra gerai, bet per radiją tokio pakeitimo iniciatoriai pasakė, jog pakanka vien S. Nėries atsakymo Povilui Žadeikiui, kad būtų galima ją pasmerkti ir pervadinti gatvę. O kad jį parašė ne S. Nėris, o Justas Paleckis, okupuotos Lietuvos prezidentas, žmonės net nesigilina.“

Kai viename JAV dienraščių anglų kalba pasirodė Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vašingtone P. Žadeikio straipsnis apie 1940 metų okupaciją, inteligentų trėmimus, žudymus, grupelė Lietuvos rašytojų Maskvoje nusprendė parašyti atsakymą, esą ištremti buvo tik išdavikai, palaikę ryšius su naciais. „J. Paleckis savo dienoraštyje prisipažino, kad šį atsakymą parašė ir su partija suderino jis, – kalbėjo A. Ruseckaitė. – Bet po atsakymu turėjo pasirašyti S. Nėris. Ir tas atsakymas įdėtas į jos raštus.“

Dėl jaunatviško maišto

Rašytoja Aldona Ruseckaitė pasigenda diskusijų, jai apmaudu, kad aršiai smerkiantiejis Salomėją Nėrį net nesigilina į jokias aplinkybes. / Ramūno Guigos nuotrauka
Rašytoja Aldona Ruseckaitė pasigenda diskusijų, jai apmaudu, kad aršiai smerkiantiejis Salomėją Nėrį net nesigilina į jokias aplinkybes. / Ramūno Guigos nuotrauka

Kaip pasakojo biografinio romano autorė, su komunistuojančiais veikėjais Salomėja buvo susidėjusi dar gerokai anksčiau prieš 1940 metų Lietuvos okupaciją. Gal iš naivumo, neįžvalgumo, be piktos valios. „Už tai, kad ji tikėjo socializmu, jos negalima pasmerkti. Juk Amerikoje apie 1918–1920 metus ponios su taftinėmis sukniomis ir skrybėlaitėmis žavėjosi socializmo, bolševizmo, lygybės idėjomis, – pasakojo A. Ruseckaitė. – Tad ir S. Nėris, nors anksčiau ir buvusi labai tikinti, ateitininkė, 1931 metais pasiprašė į komunistuojančio „Trečiojo fronto“ gretas. Galbūt tai buvo jaunatviškas maištas, galbūt į tai ją pastūmėjo ir vienatvė Lazdijuose, iš kur labai norėjosi ištrūkti. Be to, turinti puikybės, jau dvi knygeles išleidusi poetė norėjo būti dar didesnio dėmesio centre. Ji nebuvo vėjo lankstoma smilgelė, tačiau visad norėjo būti priekyje, aukščiau už kitus. O kaip čia nesipuikuosi, kai vyrai trečiafrontininkai, tarp kurių nėra nė vienos moters, ją priima.“

1930 metais Salomėja Nėris, spaudai atidavusi jau antrą knygelę, pilna ambicijų, iš Lazdijų veržėsi į Kauną, pas trečiafrontininkus. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
1930 metais Salomėja Nėris, spaudai atidavusi jau antrą knygelę, pilna ambicijų, iš Lazdijų veržėsi į Kauną, pas trečiafrontininkus. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

O „Trečiojo fronto“ vyrai, nors ir nelabai tikėjo Salomėjos pažiūromis, už akių iš jos šaipėsi, bet tokiu jos žingsniu džiaugėsi. Tai jiems buvo geras kąsnelis pasipuikuoti prieš krikščionišką spaudą – žinoma poetė, ateitininkė persivertė į jų pusę. Poetė ėmė kritikuoti klerikalizmą, pareiškė, jog nekenčia ją supusio davatkyno. Reikia prisiminti, kad neseniai buvo nutilęs skandalingas jos meilės romanas su vedusiu dėstytoju profesoriumi Juozu Eretu, kuriam katalikiškų pažiūrų universiteto vadovybė iškėlė ultimatumą, grasino išmesti iš universiteto. Pasak A. Ruseckaitės, tuo metu naiviai poetei atrodė, kad kairiosios pažiūros – tai nieko blogo.

„Net ir 1940 metais okupavus Lietuvą Salomėjai atrodė, kad atėjus sovietams visi bus lygūs ir gražiai gyvens. Ji visąlaik manė, kad Lietuva savo nepriklausomybės nepraras, – teigė A. Ruseckaitė. – Net po 1941 metų birželio trėmimų, kai ją pradėjo lankyti draugai ir giminės, pasakodami apie nekaltų žmonių trėmimus, prašydami, kaip deputatės, užtarimo, Salomėja tik imdavo verkti, kartais parašydavo kokį raštą J. Paleckiui, bet vis negalėjo suvokti, kad Stalinas gali būti toks blogas. Ji naiviai manė, esą tai tik pavienių pareigūnų elgesys. Prašėsi priimama pas Staliną, bet priėmimo negavo.“

Nesuvokdama Stalino užmačių, nusipirkusi naują skrybėlaitę Salomėja Nėris su Kostu Korsaku 1940 metų rugpjūtį išvyko į Maskvą. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Nesuvokdama Stalino užmačių, nusipirkusi naują skrybėlaitę Salomėja Nėris su Kostu Korsaku 1940 metų rugpjūtį išvyko į Maskvą. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Rašytojos nuomone, poetė iš savo talento aukštybių taip ir nenusileido į realų gyvenimą, net ir prieš mirtį ne viską spėjo suvokti, atsitokėti. „Bet ši tema Lietuvoje labai sunki. Mes įpratę viską matyti tik juodomis arba baltomis spalvomis, – tikino A. Ruseckaitė. – O tai puikus pavyzdys ir mokyklose kalbėti, kaip gyvenime svarbu mokėti pasirinkti. Salomėjos biografija gerai iliustruoja tautos istoriją, menininko dramas istorijos vėtrose, pasirinkimo svarbą.“

Poetė iš savo talento aukštybių taip ir nenusileido į realų gyvenimą, net ir prieš mirtį ne viską spėjo suvokti, atsitokėti.

Klastos neįtarė

Pasak A. Ruseckaitės, apie užsakymą Salomėjai parašyti Staliną šlovinančią poemą gausu pasakojimų.“Aš supratau, kad kai jau okupavus Lietuvą trečiafrontininkas, agentūros ELTA direktoriumi paskirtas Kostas Korsakas ją ir Kazį Borutą pasikvietė į Rusijos atstovybę pas sovietų pasiuntinį Vladimirą Pozniakovą, Salomėja važiavo nesibaimindama. Ten ji su kitais inteligentais, draugijos Sovietų Sąjungos kultūrai pažinti nariais, lankėsi ir anksčiau. Tie žmonės nebuvo kokie nors socialistai, o labai pažangūs to meto žmonės. Šiam būriui iki okupacijos, kol neišryškėjo sovietų klasta, priklausė ir Biržiškos, – teigė A. Ruseckaitė. – Visi rinkdavosi, rengė dailės parodas, kalbėjosi apie kultūrą. Buvo normali kultūrinė bičiulystė.“

Kai Sovietų Sąjungos atstovybėje poetai išgirdo, kad reikia pašlovinti naują Liaudies seimą ir Staliną, K. Boruta iškart sukluso ir griebėsi seimo temos, o Salomėja, kaip moteris, esą geriau pašlovins Staliną. „Štai taip greitai jie ir pasiskirstė, – aiškino A. Ruseckaitė. – Bet K. Boruta parašė vienuolika eilučių, o Salomėja, regis, 46 posmelius. Na, galėjo ji ir mažiau parašyti.“

K. Boruta savo eiles skaitė liepos mėnesį Liaudies seimui, kai vyko pirmieji posėdžiai. O Salomėjai poemą buvo pavesta skaityti Maskvoje rugpjūčio 3 dieną, kai Liaudies seimo sudaryta delegacija turėjo nuvežti Stalinui deklaraciją, skelbiančią, kad Lietuva nori stoti į SSRS. „Maskva jai atrodė kultūros miestas, į jį seniai svajojo nuvykti. Ji džiugiai ruošėsi kelionei, Kauno parduotuvėse matavosi ir rinkosi gražias skrybėlaites“, – teigė rašytoja. Paskaičius poetės dienoraščius net galima susidaryti vaizdą, kad Maskvoje ji buvo laiminga: du kartus mauzoliejuje aplankė Leniną, į spektaklius, revoliucijos muziejus ėjo. „Būdama Maskvoje ji užsimanė parašyti didelę poemą apie Leniną. Rusų rašytojų paprašė, kad jai atsiųstų monografiją apie vadą, bet niekas jai taip ir neatsiuntė. Tada parašė poemą „Bolševiko kelias“, – priminė A. Ruseckaitė.

Ką tik išleistas biografinis romanas pasakoja apie dramatiškiausią poetės Salomėjos Nėries gyvenimo laikotarpį. / Ramūno Guigos nuotrauka
Ką tik išleistas biografinis romanas pasakoja apie dramatiškiausią poetės Salomėjos Nėries gyvenimo laikotarpį. / Ramūno Guigos nuotrauka

Sugrįžti iš pusiaukelės?

Prasidėjus karui jai, kaip deputatei, su kelerių metukų sūneliu buvo pasiūlyta pasitraukti į Maskvą. Kartu norėjo vykti ir vyras skulptorius Bernardas Bučas, bet jį sovietai iš sunkvežimio išstūmė, sakė, vyrams reikia likti ir kovoti. Salomėja apsistojo Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Tačiau gana greitai, prasidėjus Maskvos bombardavimui, teko trauktis gilyn į Rusiją. Penzoje susipažino su Petru Veržbilausku.

„Jis buvo kilęs iš Lietuvos, tačiau būdamas bolševikinių pažiūrų seniai gyveno Rusijoje. Jų pažintis gana juokinga, – sakė A. Ruseckaitė. – P. Veržbilauskui buvo pranešta, kad toks deputatas Nėris su vaiku neturi kur gyventi. Kadangi Salomėją vadino ne deputate, o deputatu, P. Vežbilauskas, būdamas aukštas socialinės rūpybos ministerijos pareigūnas, pasakė: „Tegul gyvena pas mane tas deputatas, šeimininkė dar ir jo vaiką pažiūrės.“ O parėjęs namo pamatė gražią jauną moterį. Taip jie ir susibičiuliavo. Kartu gyveno Penzoje, paskui Ufoje, P. Veržbilauskas rūpinosi Salomėja ir jos vaiku.“

Kaip pasakojo A. Ruseckaitė, P. Veržbilauskui išvykus į Maskvą, likusi viena Ufoje gūdžią žiemą Salomėja parašė pačius geriausius eilėraščius, tokius kaip „Maironiui“ („Sako, mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau. / Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau. / Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais? / Gena, gena pikto dievo rykštė, – / Atgalion ir atsigręžt neleis.“)

Voratinklyje

Kai 1942 metų vasarą ją, kaip deputatę, pakvietė atvykti į Maskvą, į sesiją, ji vėl sutiko savo senus pažįstamus – K. Korsaką, J. Paleckį, Petrą Cvirką, Antaną Venclovą. Sukiodavosi čia ir Juozas Baltušis, Jonas Šimkus, dirbę Maskvos radijo lietuviškų laidų redakcijoje. Pasak A. Ruseckaitės, be jų Maskvoje ji nieko daugiau nepažinojo. „Čia poetė jau buvo kaip voratinklyje, – teigė pašnekovė. – Beje, Ufoje ji norėjo nutolti nuo politinių dalykų, norėjo kurti pagal lietuvių mitologiją. Jau buvo parašiusi „Eglę žalčių karalienę“, rengėsi sukurti poemą apie Margirį. Prašė bičiulių, kad iš Maskvos jai atsiųstų Vinco Krėvės kūrybos. Knygų negavo, o atvykus į Maskvą minėti bičiuliai paprašė „gerų“ eilėraščių, tinkamų skaityti per radiją. Ufoje iš vienatvės ir ilgesio parašytos eilės Maskvoje netiko. Teko rašyti naujus eilėraščius.“

A. Ruseckaitės nuomone, su mažu sergančiu vaiku, atsidūrusi to meto veiklių, senų bičiulių vyrų apsupty, iš šitos bendrijos Salomėja jau negalėjo išsivaduoti. „Kaip atsilaikyti prieš raginimus rašyti komunizmą šlovinančias eiles? Už ką gyventi? Kur dėtis? Eiti į Raudonąją aikštę ir šaukti „Šalin Staliną“?“ – klausė rašytoja. Tuo labiau, pasak jos, kad ji vis dar tikėjo, jog Stalinas nieko blogo nedaro. „Atsitokėti Maskvoje per karą galimybių nebuvo, galva buvo išplauta, susirašinėjimo su Lietuva karo metais nebuvo, o apie 1943 metus poetė dar pradėjo sunkiai sirgti“, – pasakojo A. Ruseckaitė.

Ką tik baigusi universitetą Kaune. 1928 metai. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Ką tik baigusi universitetą Kaune. 1928 metai. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

P. Veržbilauskas ja rūpinosi ir Maskvoje (jie net buvo įregistravę santuoką), sukvietė gydytojų konsiliumą, bet Salomėja išsigandusi pabėgo. „1944 metais grįžo į Kauną. Iš paskos atvyko ir P. Veržbilauskas, manydamas, kad jie bus kartu, bet Salomėja grįžo pas savo vyrą B. Bučą, nors santykiai irgi jau buvo komplikuoti – vyras žinojo apie jos Maskvoje 1943 metais registruotą santuoką su P. Veržbilausku“, – kalbėjo pašnekovė.

Grįžus į Lietuvą, pasak A. Ruseckaitės, poetė nesuprato, kas čia darosi: sužino, jog kai ką išvežė į Sibirą, kai kas iš jos draugų pasitraukė į Vakarus, sužino, kad jos pačios tėvai pasitraukė į Rytprūsius. „Jos galvoje sumaištis. Kasdien vis silpdama poetė nesuprato, dėl ko žmonės traukiasi, bėga nuo sovietų, – teigė A. Ruseckaitė. – Nors prieš mirtį savo draugės paprašė, kad jai atvestų kunigą, bet, manau, ji taip ir iškeliavo ne iki galo supratusi Lietuvos tragizmą, Stalino užmačias.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika