Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Rašytojas Vytautas Martinkus: dabar toks postmodernas – klasikų užmaršties metas 

2019 vasario 11 d. 13:07
Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Martinkus žino, kad ne visi rašytojai išauga prie filologų berželio. Ypač kai trinka universitetų veikla, kai valdžia užspaudžia humanistiką.
Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Martinkus žino, kad ne visi rašytojai išauga prie filologų berželio. Ypač kai trinka universitetų veikla, kai valdžia užspaudžia humanistiką.
Alinos Ožič nuotrauka

Vidaujos link... Šie žodžiai įvardija naujausią rašytojo Vytauto Martinkaus knygą. Lyg geografinė nuoroda, pasiryžimas – dairytis prarastų namų, nuolat grįžti ten, kur vaikystės kelias per Vidaujos upelį išvesdavo ir parvesdavo atgalios. Lyg kūrybinis įžadas – apmąstyti, gilintis į save, kuriamo pasaulio pamatų ieškoti viduje, vidaujoje...

Už tai – intelektualiosios literatūros gylį – rašytojas, filosofijos mokslų daktaras, literatūros tyrinėtojas V. Martinkus (g. 1943) pernai pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Pirmuosius savo kūrinius spaudoje paskelbė dar 1965-aisiais, pirmąją knygą, apsakymų rinkinį „Loterija“, išleido 1969 metais. Parašė tris novelių ir tris apysakų rinkinius, šešis romanus, poetinės eseistikos rinkinį. Sąmoningai nesigarsino, neužsiėmė viešaisiais ryšiais – liko ištikimas savam rašymo stiliui ir temoms.

Apie plunksnakotį

„Gal be reikalo sureikšminu anas dienas, juk ne vienas pradeda rašyti sulaukęs senatvės.“

– Visu rimtumu rašyti pradėjote Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas), studijuodamas inžinieriaus elektriko specialybę. Ar galėtumėte prisiminti pirmuosius literatūrinius mėginimus? Kas skatino imtis plunksnakočio? Kažin ar dar vartojamas šis žodis, ar suprantamas moksleiviams?

Tarp "Nemuno" žurnalo redkolegijos narių - prof. Leonas Gudaitis, Laimonas Inis, Giedrius Kuprevičius, Juozas Grušas, Vytautas Martinkus, Romualdas Norkus, Robertas Keturakis. / Algimanto Žižiūno nuotrauka
Tarp "Nemuno" žurnalo redkolegijos narių - prof. Leonas Gudaitis, Laimonas Inis, Giedrius Kuprevičius, Juozas Grušas, Vytautas Martinkus, Romualdas Norkus, Robertas Keturakis. / Algimanto Žižiūno nuotrauka

– Pradžioje – nė eilutės. Anksti ryte – elektriko drabužiai ir įrankiai, pavakare – į paskaitas. Jų užrašai ir buvo kasdienis rašymo žanras. Po pusantrų metų dienotvarkė tapo laisvesnė, radosi pramogų, ypač organizuojant studentų šventes, rengiant laidas per bendrabučio radiją. Joms prireikė poezijos, tad vėl skaičiau daugiau grožinių knygų. Atsirado savų užrašų, bent sekmadieniais. Įkopęs į trečią kursą, atidirbęs porą savaičių prie kolchozinių statybų, turėjau progą pavasaroti prie Latežerio. Į ten įrengtą Medicinos instituto studentų stovyklavietę pakviesdavo ir iš kitų universitetų, taigi patekau tarp svečių. Literatūra ten daug kas domėjosi. Vakarais prie laužo diskutuodavome. Rudenį atidaviau instituto laikraščiui ir „Kauno tiesai“ pirmąsias noveles. Nors gal be reikalo sureikšminu anas dienas, juk ne vienas pradeda rašyti senatvėje.

– Apie plunksnakotį...

– Plunksnakotis liko pradinėje mokykloje. Prie tų rašalinių, iš kurių neišsilieja rašalas. Iš amerikonų siuntinių dalydavomės pirmus tušinukus, bet jais rašyti mokytojai draudė. Prie Latežerio jau turėjau dailų kinų gamybos parkerį. Jo griaučius tebesaugau stalčiuje. Gaila, bet juo seniai palioviau rašyti. Juozas Grušas iki mirties pieštuko ir parkerio nepadėjo į šalį. Dabar tik Leonardas Gutauskas, dar vienas kitas, visai mažai beliko pieštuko garbintojų.

Atsargos karininkai Gaižiūnų poligone. Vytautas Martinkus antras iš kairės. (1964). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
Atsargos karininkai Gaižiūnų poligone. Vytautas Martinkus antras iš kairės. (1964). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

Beje, laikai jau keitėsi, redakcijos jau anuomet prašė mašinraščio. Mano anuometinius rankraščius, kaip ir J. Grušo, perspausdindavo Silva Baronaitė, fantastiška, Kauno Radijuje dirbusi, mašininkė: ji viską gebėdavo perskaityti, net korektūros klaidas pataisydavo.

Literatai iš inžinierių kalvės

– Kaip inžinierius elektrikas virto filosofijos doktorantu, socialinių mokslų daktaru?

– Viskas – iš nežinojimo. Jau rašydamas diplominį inžinieriaus darbą, pradėjau miegoti pagalvės vietoje pasikišęs Immanuelio Kanto knygą. Ką galėjau suprasti „Grynojo proto kritikoje“? Bet filosofijos proto bokštai iš Vilniaus, net Maskvos universiteto, įtikino, kad aš galiu ne tik elektros generatorių pataisyti, bet kažką išmanyti matematinėje logikoje. Arba inžinerinėje kūryboje. Taip po truputį dvejinausi. Bet turėjau bendrą vardiklį – literatūrą.

Po Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio 2002 metais. / Vytauto Martinkaus nuotr.
Po Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdžio 2002 metais. / Vytauto Martinkaus nuotr.

– Tais laikais tiksliuosius arba „realinius“ mokslus baigę rašytojai, poetai, kitaip nei dabar, buvo jokia retenybė: Algimantas Mikuta, Gintaras Patackas, Ričardas Gavelis... Kaip manote, kas tada lėmė tokią tendenciją?

– Taip, ne visi rašytojai prie filologų berželio išauga. Ypač kai trinka universitetų veikla, kai valdžia užspaudžia humanistiką. Pokariu humanitarinį Kauną apgenėjo, liko iš jo „inžinierių kalvė“. Pro jos pamatus išlindo Icchokas Meras, Aleksas Dabulskis, Ramūnas Klimas... Dar vienas kitas. Ir keli medikai. Teisininkai. R. Gavelis – kitoks atvejis. Talentingas fizikas. Gal nulėmė šeima. Puikiai pažinojau jo tėvą, pedagogą, filosofą. Bet anais laikais visi fizikai mėgo poeziją, diskutavo apie ją.

– Pietinis Žemaitijos paribys vis minimas kaip labai kūrybingas, daug kūrėjų išugdęs kraštas. Nebeklausiu, kuo jis nepaprastas, bet sakykite, ar du rašantys elektrikai – V. Martinkus ir Marcelijus Martinaitis – jam ne per daug?

Susimąstymo akimirka. / Antano Sutkaus nuotrauka
Susimąstymo akimirka. / Antano Sutkaus nuotrauka

– Ne, atvirkščiai, gal per mažai. Juk komunizmui pagal Leniną reikėjo „visuotinės elektrifikacijos“. Ką tas dvejetas tereiškė? Be to, Marcelijus buvo radistas (telefonistas), o tik aš – elektromonteris. Pridėkime gal trečią. Juozą Aputį. Kaip kraštietį, senovinių radijėlių kolekcininką ir meistrą.

Dievas jam atrodė per aukštai

– 1957 metais turėjote nesmagių reikalų su sovietų saugumu. Kokios buvo to įvykio aplinkybės?

– Iš tikrųjų – ėjo 1956-ieji, bėdos Vengrijoje, o mes vaikai buvome, gal žaidėme, bet gal rimtai ką darėme. Trys trylikamečiai aštuntokai (ketvirtasis buvo vyresnis, su mumis nesimokė) įsteigė pogrindinį būrelį. Bet su įstatais, vadovybe, laikraščiu. Vadovavo bendraklasis Algimantas Jackys. Spalio revoliucijos metinėms prirašėme spausdintinėmis raidėmis atsišaukimų, išklijavome juos Eržvilko miestelyje ir jo apylinkėse. O 1957-ųjų rudenį po vieną mus sugaudė. Bet politikoje buvo kiek šilčiau. Vyriausiąjį nuteisė porai metų kalėjimo, Algimantą nusprendė perauklėti, regis, Mogiliovo vaikų kolonijoje, o mane su jauniausiu, Gerardu, atidavė „auklėti“ mokyklai ir tėvams.

Susitikimai dranmaturgo Juozo Grušo (dešinėje) namuose. / Vytauto Martinkaus nuotr.
Susitikimai dranmaturgo Juozo Grušo (dešinėje) namuose. / Vytauto Martinkaus nuotr.

– Jūsų namiškiai tikėjosi, kad būsite kunigas. Sovietmečiu, aplinkoje, kuri tokiam pasirinkimui buvo, švelniai tariant, nepalanki, jų lūkestis turėjo atrodyti idealistinis. Lyg stumtum savo sūnų į karą, linkėtum jam Afganistano. Kokie buvo tėvų motyvai? Ir koks jūsų santykis su tikėjimu, religine praktika?

– Na, gal ne Afganistanas. Juk kalbame apie žaidžiantį berniuką. Ūgtelėjus – jokio lūkesčio. Bet visi sakramentai, iki slaptos santuokos, jau kitoje, Nemakščių bažnyčioje... Nors pamotė gal savaip matė. Juk ir į klapčiukus mane buvo išleidusi. Bet su tėčiu bendros kalbos bažnyčios klausimais ji nerasdavo. Tėtis tik per didžiąsias šventes ir atlaidus nueidavo į bažnyčią, nemėgo kunigų. Jie, sakydavo, negyvena pagal Dievą. Atiduodavo „kalėdą“, dar, atrodo, sumokėdavo už klauptus. O Dievas jam atrodė per aukštai.

Su dukra Milda, žentu Dainiumi, anūkais Akvile ir Džiugu (2008). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
Su dukra Milda, žentu Dainiumi, anūkais Akvile ir Džiugu (2008). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

Kai po paralyžiaus atsitokėjo, vėl pradėjo kalbėti, gal savaitę šnekėjomės apie jo gyvenimą, net gana sudėtingus klausimus. Menu, palietėme ir retesnes Dievo sampratas. Pasakojau apie Pierre'ą Teilhard'ą de Chardiną (prancūzų filosofas, jėzuitas – aut.) – apie jo noosferą iš mirusių vėlių, mūsų ištartų minčių, sukalbėtų ir nesukalbėtų maldų, apie Dievą kaip Vienį. Jam pasirodė įdomu, suprato.

– Kuri ištara jums priimtinesnė: „jei nebūtų Dievo, reikėtų jį išgalvoti“, „jei Dievas būtų, reikėtų jį slėpti nuo žmonių“, „Dievas mirė“?

Kadangi literatūros daug ir įvairiausios, rašytojas Vytautas Martinkus nori vieno: kuo giliau būtų neriama į gyvenimą ir išgelbėtas nuo vienatvės ar liūdesio bent vienas skaitytojas. / Alinos Ožič nuotrauka
Kadangi literatūros daug ir įvairiausios, rašytojas Vytautas Martinkus nori vieno: kuo giliau būtų neriama į gyvenimą ir išgelbėtas nuo vienatvės ar liūdesio bent vienas skaitytojas. / Alinos Ožič nuotrauka

– Nė viena. Dievas yra mano širdyje. Iš meilės visiems ir vienio su visais. Kitokio ir neturiu.

J. Grušas man atstojo universitetą

– Kokių būta susitikimų su rašytoju, dramaturgu J. Grušu? Ar nemanote, kad jis dabar kiek pamirštas, nustumtas?

– Būta daug. Nuo 1965-ųjų iki mirties. Nepamirštamų, neįkainojamų. Dėkingas likimui, kad sutikau jį. J. Grušas atstojo man universitetą, buvo XX amžiaus 6-ojo – 9-ojo dešimtmečių literatūrinio modernumo ir sąžinės mokytojas. Turbūt ne man vienam. Petras Palilionis, ačiū jam, parašė gerą studiją apie jo kūrybą ir gyvenimą. Deja, dabar toks postmodernus metas – autoritetų, klasikų užmaršties metas. Bet ne mirties. Literatūra juk nesibaigė. Tikiu, vėl prisikels ir J. Grušas, vėl bus daug kam įdomus, reikalingas.

"Skyrybos" Maskvoje: vadovai - SSRS rašytojų sąjungos pirmasis sekretorius Vladimiras Markovas ir Vytautas Martinkus - 1989 metų lapkritį pasirašė dokumentą dėl Lietuvos rašytojų sąjungos savarankiško statuso. / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
"Skyrybos" Maskvoje: vadovai - SSRS rašytojų sąjungos pirmasis sekretorius Vladimiras Markovas ir Vytautas Martinkus - 1989 metų lapkritį pasirašė dokumentą dėl Lietuvos rašytojų sąjungos savarankiško statuso. / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

– Daugelis atkreipia dėmesį į jūsų inteligenciją. Gal ją lavinote ir vadovaudamas Kauno rašytojams, kurie kartais susiremdavo, ypač kolektyviniuose soduose? Jūsų diplomatijos nuopelnu kiti pavydėdavo kauniečiams vieningumo.

– Rašytojų charakterius daug kas šlifuoja, ne tik sodai, bet ir bendros virtuvės. Ir mane jos šlifavo. O dėl inteligentiškumo... Vėl prisimenu šviesaus atminimo tėtį. Nežinau, kur jis kartais ramumo sėmėsi. O turėjo jo, išlikdavo taikus per ginčus, kai kaimynai kumščiais šnekėdavosi. Ne iš rašto, mokslų nebuvo išėjęs. Gal iš prigimties gavo. Buvo prieš bet kokį karą. Gal rado prie stalo, kur, kaip gyrėsi, kartą prie arielkos buvo susodinęs stribus ir partizanus.

Su bičiuliu literatūrologu Petru Bražėnu (dešinėje). / Vytauto Martinkaus nuotrauka
Su bičiuliu literatūrologu Petru Bražėnu (dešinėje). / Vytauto Martinkaus nuotrauka

Buvo toks projektas...

– Nepriklausomybės atkūrimo metais jau vadovavote visiems Lietuvos rašytojams. Diplomatijos prireikė ir čia?

– Taip. Skausmingai didelės. Nežinau, iš kur jos graibsčiausi. Nutikdavo, ne visi rašytojai sveikindavosi su kolegomis. Bet iš esmės mane vedė tikslas. Troškau, kad kuo mažiau kas sugriūtų, kuo daugiau būtų išsaugota. Kažkaip romantiškai tikėjau, kad rašytojams reikalinga jų bendrija. Moderni, kūrybai skatinti skirta, ne sovietinė. Labai įkvėpė Švedijos rašytojų sąjungos pavyzdys. 1992 metais dalyvavau jos 100-metyje, kur Peteris Curmanas, pirmininkas, pirmąjį šventinio pokylio šokį Stokholmo rotušėje šoko su karaliene. Gal ir jus įkvėptų. Tiesa, Lietuva karalienės neturi, bet įsivaizduoti juk neuždrausta.

– Ar iš tiesų Rašytojų sąjungos pastatui grėsė pavojus virsti restoranu?

„Rašytojų charakterius daug kas šlifuoja, ne tik kolektyviniai sodai, bet ir bendros virtuvės. Ir mane jos šlifavo.“

– Pirmiausia, grėsė būti privatizuotam. Laimė, juridiškai namas nebuvo likęs privatus. Vėliau jam grėsė tapti banku, užsienio šalies ambasada, ministerija. Buvo kuriozų – supainioti istoriniai adresai, teko juos atpainioti, įrodyti kurijai, kad pastate niekada nebūta kunigų seminarijos. Kažkaip atlaikėme visas tas grėsmes. O restorano idėja – vėlyvesnė. Eksploatacija, šilumos tinklų avarija, restauracija. Pinigų viskam trūksta. Normalu. Buvo ir toks projektas – tapti vieno, dabar Pilies gatvėje veikiančio, viešbučio restorano filialu. Bet išnyko, pernelyg rizikingas.

Su pradžios mokyklos mokytoja O. Kucinaite "Drobės" įmonėje (1982). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
Su pradžios mokyklos mokytoja O. Kucinaite "Drobės" įmonėje (1982). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

Valstybinė reiderystė

– 1990–2005 metais aktyviai dalyvavote rengiant Lietuvos kultūros politikos nuostatų, Autorių teisių, Kultūros rėmimo fondo, Meno kūrėjų ir jų organizacijų statuso įstatymų projektus. Ko gailitės nespėjęs tada nuveikti?

– Viskas, ką išvardijote, buvo padaryta. Labai turiningi, darbingi metai. Padėti pamatai tolesniems darbams. Geri lobistiniai ryšiai su Seimu ir Vyriausybe. Kasdieniai. Dabar turbūt už visa tai pasodintų į kalėjimą. Nesisekė apibendrintai galvoti apie kultūrą. Bent tris kartus buvo rengiamas Kultūros pagrindų (ar kitaip vadinamas) įstatymas. Ir – nieko. Ir iš politinių Kultūros nuostatų (daug sykių perrašytų, Seime tvirtintų) apčiuopiamos naudos nėra. Gaila mirusios Europos menininkų federacijos (European Council of Artists), kurią 1995-aisiais Lietuva padėjo įsteigti.

Vytautas Martinkus, Albertas Zalatorius ir Petras Dirgėla (dešinėje) Merkinės kapinaitėse 1992 metais. / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
Vytautas Martinkus, Albertas Zalatorius ir Petras Dirgėla (dešinėje) Merkinės kapinaitėse 1992 metais. / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

– Nebėra ir Pedagoginio universiteto (Lietuvos edukologijos universiteto). Jam atidavėte daug metų – dėstėte, vadovavote Literatūros katedrai. Ar jis turėjo galimybių išlikti?

– Aišku, turėjo šansų. Arba bent jau būti garbingai uždarytas, padėkojant jo bendruomenei už visai Lietuvai ilgus dešimtmečius rengtus mokytojus. Deja, valstybinė reiderystė visur stipri. Blogai, kad ji sunaikino tikėjimą tradicija – galime rengti puikių mokytojų. Nekalbu apie išniekintą pagarbą Meilės Lukšienės asmenybei, jos idėjoms.

Vytauto Martinkaus simbolinis ženklas sostinės Literatų gatvėje. / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
Vytauto Martinkaus simbolinis ženklas sostinės Literatų gatvėje. / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

Autoriai ir Skaitytojai

– Kokia literatūros paskirtis? Ar rašant tik pačiam įdomiomis temomis neprarandamas pagrindinis jos matas – skaitytojo domesys? O gal „giliosios literatūros“ laikas visada yra ateityje?

– Kadangi literatūros daug ir įvairiausios, ir ji visa turi savo autorius ir skaitytojus, linkėčiau jai vieno: kuo giliau nerti į gyvenimą ir išgelbėti nuo vienatvės ar liūdesio bent vieną skaitytoją. Suteikti jam skaitymo džiugesio. Turiu pripažinti, kad elitinės ir populiariosios literatūros dvilypumas man palieka tik vieną viltį: visada išliks autoriai ir skaitytojai, kaip ir Autoriai ir Skaitytojai.

Vytauto Martinkaus žmona Violeta Kamilė (apie 1965 metus). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
Vytauto Martinkaus žmona Violeta Kamilė (apie 1965 metus). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

– Naujausią romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ dedikavote savo žmonai amžiną atilsį Violetai Kamilei. Kiek ji prisidėjusi prie knygos atsiradimo – tiesiogiai ir perkeltine prasme?

– Taip, bent iš dalies tai žmonos giminės, jos tėvų ir protėvių, istorija. Pasiskolintos fabulos linijos. Kur kas daugiau jų liko nejudintų. Violeta skatino mane rašyti konkrečiau, bet galėjau skirti dėmesio tik vienam kitam personažui. Kietesnėms siužeto jungtims vis vien trūko faktų, istorinių ar asmeninių detalių. Gelbėjo vaizduotė. Bene konkrečiausiai ir tikroviškiausiai trečiojoje romano dalyje pavaizduoti bičiulių karininkų Danieliaus ir Vytenio šeimų likimai.

Eržvilko moksleivis (1960). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka
Eržvilko moksleivis (1960). / Vytauto Martinkaus archyvo nuotrauka

– Ten, romano Lietuvoje, – ir reformacija, ir alchemija, ir škotų riteriai. Kaip nusipynė siužetas? Jūsų saitai su karaliene Marija Stiuart, škotų gimine Gordonais – teisybė ar pramanas?

– Giminės škotiškos ir turkiškos šaknys maitinasi istorijos humusu. Romane sunku skirti tuos tikrus ir pramanytus dalykus. Bet genealogija visus personažus tvirtai susieja. Siužetui pasirinktos tik kelios istorijos, jos irgi papildytos išmone. Ne pramanas – epochų ir kultūrų dvasia, Reformacija ir personažų (jų prototipų) vaidmuo statant evangelikų bažnyčias Kelmėje, škotų bendruomenės radimasis Kėdainiuose, riterių tarnystė Lietuvos kariuomenėje. Taigi ir – lordo Gordono palikuonių kraujo ryšys su Krymo totoriais. Žemaitijoje likusios genealogijos šakos (šaknys) iš tiesų siekia Marijos Stiuart giminę. Visa tai pagrįsta dokumentais. Bet romane jų – mažai, arba jie nedaug ką reiškia. Paradoksalu, bet tikroviškiau suskamba pramanyti alchemijos vaizdai.

Rašytojas Vytautas Martinkus: dabar toks postmodernas – klasikų užmaršties metas

Tokia, kaip visada, romano tikrovė. Viliuosi, ji ne mažiau tvirta už istorinę, kurią dažnai reikia maitinti mūsų netobula atmintimi.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika