Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Rašytoja Ilona Ežerinytė: reikia ne verkti, o veikti 

2019 balandžio 6 d. 06:00
"Jei knygą kas nors pastebi, teigiamai įvertina, jai lengviau gyventi. Ir autoriui ramiau", - sakė rašytoja Ilona Ežerinytė.
"Jei knygą kas nors pastebi, teigiamai įvertina, jai lengviau gyventi. Ir autoriui ramiau", - sakė rašytoja Ilona Ežerinytė.
Lauros Vansevičienės nuotrauka

Sakoma, kad paauglystė – pats sunkiausias ir sudėtingiausias amžiaus tarpsnis. Tačiau Metų knygos paaugliams „Verksnių klubas“ autorė Ilona Ežerinytė tarp paauglio ir suaugusiojo labai didelio skirtumo neįžvelgia. „Yra tik geriau įvaldyti slėpimosi metodai. Todėl rašyti paaugliui – rašyti kaip sau. Tokiam, koks esi iš tiesų. Be luobo“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino rašytoja.

„Iš suoliuko prie stotelės buvo likę tik metaliniai strypai be skersinio. Nuo šiukšlių dėžės šlykščiai trenkė šlapiomis nuorūkomis. Praėjo kelis žingsnius atokiau ir apsidairė – jai būtina prisėsti ir ramiai pagalvoti“, – intriguojamai pasakojimą apie pagrindinę veikėją Liną pradeda I. Ežerinytė savo knygoje paaugliams „Verksnių klubas“.

– Knygos pavadinimas provokuoja įvairių minčių – galima pamanyti, kad kalbama apie pačius mažiausius skaitytojus, kurie dar šniurkščioja nosimi, verkia ir rodo kaprizus. Ar taip sumanyta specialiai? – teiravomės Ilonos Ežerinytės.

– Jei pavadinime verksniai kam nors asocijuojasi su nosimi šniurkščiojančiais mažiais, gal ant tikro kelio užvestų žodis „klubas“? Jis jau tikrai suprantamas tik augesniems žmonėms. Be to, galima pasiskaityti anotaciją paskutiniame viršelyje, ten nurodytas adresatas. Dabar retas vaikas ima knygą jos nevartęs. „Verksnių klubas“ neturi paveikslėlių, tad nė kiek nebijau, kad pateks ne tai auditorijai. Tiesa, kartą nustebau, kai mokytojos patarti šią knygą draugiškai perskaitė penktokai. Įdomu, jie guglino žodžio „aseksualus“ reikšmę ar klausė auklėtojos?

Ilonos Ežerinytės (centre) susitikimo akimirka su moksleiviais Mykolo Biržiškos gimnazijos knygų klube. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Ilonos Ežerinytės (centre) susitikimo akimirka su moksleiviais Mykolo Biržiškos gimnazijos knygų klube. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Bambagyslė su tikrove

– Ar ko nors išmokote iš savo sukurtos herojės?

– Gal greičiau herojė šio bei to išmoko iš manęs. Pavyzdžiui, kad reikia ne verkti, o veikti.

– Kaip atsiranda knygų herojai? Ateina iš patirties, nebūties ar yra realūs prototipai?

– Ar tik ne Ieva Simonaitytė sakė: „Aš neturiu fantazijos, aš vaikštau žeme“. Ir aš taip – vaikštau, dairausi, klausausi. Visos istorijos, visi veikėjai turi bambagyslę, jungiančią juos su tikrove.

– Kokie atsiminimai atklysta iš pačios vaikystės? Ar gimtoji vietovė svarbi iki šiol?

– Gimiau ir užaugau Šiauliuose. Esu iš pietinia, apie kurį rašė Rimantas Kmita. Ten baigiau mokyklą, ten vėliau ir dirbau. Šiauliai tada buvo puikus miestas, turėjo stiprią teatro trupę, Dailės fakultetą, muzikos grupių. O vėliau viskas kažkaip ėmė blukti. Viena po kitos buvo uždarytos kino salės, nunyko bohemiškos kavinės, ištuštėjo gatvės… Grįžtu į Šiaulius dažniausiai tik per Vėlines. Gal todėl išlipus iš traukinio visada liūdna ir tuoj pat norisi lėkti namo, į Vilnių. Ir vis dėlto esu šiaulietė – su šiuo miestu, su vienu jo kiemu susiję pirmi mano prisiminimai. Augau gražiame name – medžio durys su stikliukais, alyvos po langu… Prisimenu vėsią laiptinę ir glotnius turėklus, koklines krosnis ir blizgančius šviestuvus. Tas namas, kuriame praleidau pirmus septynerius gyvenimo metus, kadaise priklausė vienam žydui. Nieko nežinau apie tą žmogų, galiu tik nuspėti tragišką jo likimą. Namo istorija man vis neduoda ramybės…

„Būdama mokytoja pernelyg įsijaučiau. Ir likimas man skaudžiai kirto. Su mokykla skyriausi kaip su mylimuoju – širdis plyšo. O paskui sugijo.“

– Kai buvote vaikas, paauglė, ar mėgote skaityti?

– Žinoma, skaičiau. Esu jau gyrusis, kad vėliau, persikraustę į daugiabutį, gyvenome virš bibliotekos. Tai buvo aukso kasyklos. Namie irgi turėjome nemažai knygų. Mes visi – tėvas, mama, brolis – mėgome skaityti.

Vėl būti mokytoja (ne)galėtų

– Pagal išsilavinimą esate mokytoja. Tačiau ilgainiui pedagogės darbą iškeitėte į rašytojos. Kaip įvyko lūžis?

– Į mokyklą nuėjau noriai, dirbau su entuziazmu. Atrodė, esu pašaukta misijai maitinti jaunas sielas literatūros išmintimi. Mylėjau mokinius, jie man buvo labai artimi ir brangūs, todėl žiauriai skaudėdavo dėl kokio nors įžeidaus žodžio, nepasitenkinimo, abejingumo. Per daug buvau prisigalvojusi priedermių. Jaudinausi dėl kvailų egzamino reikalavimų, neįdomių programų, mokytojo nuvertinimo... Gyvenau tik darbu. Pernelyg įsijaučiau. Ir likimas man skaudžiai kirto. Su mokykla skyriausi kaip su mylimuoju – širdis plyšo. O paskui sugijo. Dabar važinėju po mokyklas, vedu literatūros ir kūrybinio rašymo pamokas, kalbamės su mokiniais apie mano ir kitų knygas – man tie susitikimai yra didis džiaugsmas. Bet vėl būti mokytoja turbūt nebegalėčiau. Kažkas manyje perdegė. Kažkokios svarbios jungtys.

Ilona Ežerinytė (centre) per Vilniaus knygų mugę kartu su leidėja Ramune Landsbergiene (kairėje), kompozitoriumi Gediminu Kalinu ir literatūrologe Inga Mitunevičiūte. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Ilona Ežerinytė (centre) per Vilniaus knygų mugę kartu su leidėja Ramune Landsbergiene (kairėje), kompozitoriumi Gediminu Kalinu ir literatūrologe Inga Mitunevičiūte. / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Pirma jūsų knyga – „Šunojaus diena“ – pripažinta reikšmingiausiu vaikų literatūros debiutu, o antra – romanas paaugliams „Sutikti eidą“ – pelnė Prano Mašioto premiją. Dabar „Verksnių klubas“ išrinktas geriausiu metų kūriniu paaugliams. Ką jums reiškia apdovanojimai, įvertinimai?

– Apdovanojimai yra (ar bent turėtų būti) tam tikras kūrinio kokybės ženklas. Tikiu, kad tiems, kurie rašo jau dešimtmečius, laurai vis dar malonūs, bet nebe tokie svarbūs, o štai pradedančiajam labai rūpi sužinoti, kaip pavyko. Jei knygą kas nors pastebi, teigiamai įvertina, jai lengviau gyventi. Ir autoriui ramiau. Tačiau nereikia pernelyg teikti reikšmės visokiems konkursams ir rinkimams – renka komisijos, komisijas sudaro žmonės, žmonės turi savo skonį, o skonis – subjektyvus dalykas, kad ir kiek bandytum jį „permušti“ kompetencija.

Be luobo

– Kur semiatės idėjų, temų savo kūriniams? Ar nesunku rašyti paaugliams, juk jie labai jautrūs?

– Bet kokio amžiaus žmogus yra pažeidžiamas. Paaugliams net lengviau – jie visada savo kvailą elgesį gali „nurašyti“ sunkiam amžiaus tarpsniui. O tu, subrendėli, jau turi būti visada protingas, atsakingas, santūrus, kantrus ir pusiausviras. Bet nesi. Tad labai didelio skirtumo tarp paauglio ir suaugusiojo nematau. Yra tik geriau įvaldyti slėpimosi metodai. Todėl rašyti paaugliui – rašyti kaip sau. Tokiam, koks esi iš tiesų. Be luobo. Ir kūrinių idėjos iš ten pat – iš žeidžiančių kasdienybės skeveldrų.

– Papasakokite, kokia jūsų dieną? Ką labiausiai vertinate tuo laiku, kurį skiriate kūrybai?

– Geriausios dienos – dienos be žadintuvo. Tik jos retai atitenka kūrybai. Nebent vasarą. Nemoku nei skaityti, nei rašyti priešokiais. Nuo pat vaikystės taip būdavo. Jei paimu knygą, turiu ją skaityti, kol baigiu, negaliu atidėti nė dienai. Dabar taip yra, kai rašau. Kelias eilutes galiu brūkštelėti bet kur ir bet kada, tačiau knygos imuosi tik tada, kai esu visiškai laisva. Jokių kitų reikalų. Jokių įsipareigojimų. Kūrybai reikia atsiduoti, jei nori patirti tikrą malonumą.

"Verksnių klubas" pripažintas geriausia Metų knyga paaugliams. / knygos.lt nuotrauka
"Verksnių klubas" pripažintas geriausia Metų knyga paaugliams. / knygos.lt nuotrauka

– Gyvenate ir kuriate Vilniuje? Ar gyvenamoji vieta veikia knygų herojų gyvenimą, siužetą?

– Taip, gyvenu Vilniuje. Knygas rašau, kaip minėjau, vasaromis, pabėgusi iš miesto kur nors į sodybą, kad būtų mažiau žmonių, mažiau reikalų. Išties geriau pažįstu Vilniaus gyvenimą nei kokio provincijos miestelio. Ten kita realybė, todėl ir mano knygų veikėjai – didmiesčio žmonės. Kartą pasakoju periferijos septintokams, kad Algė iš „Sutikti eidą“ laisvas pamokas leidžia kavinėje, o jos bendraklasiai prekybos ir pramogų centre valgo glaistytas spurgas, ir matau, kaip plečiasi mokinukų akys. Jų miestelyje nėra kavinės. Jokios. Todėl atvežti į Vilnių vaikai nori pasibastyti po „Akropolį“. Ne daiktų jiems reikia (kad ir reikia, nelabai yra už ką pirkti), o pabūti tokiems kaip bendraamžiai iš sostinės. Kalbėjausi su Vašingtono lituanistinės mokyklos paaugliais, klausiau, ar gyvenimas mano knygose smarkiai skiriasi nuo jų gyvenimo. „Skiriasi, – sakė jie, – mūsų niekur neišleidžia per pertraukas, į jokias kavines.“ Vilniečiams labiau pasisekė.

Nori rašyti geras knygas

– Ar rašytojas privalo turėti pašaukimą? Galų gale, kaip pavyksta suderinti šeimos rūpesčius ir norą atsidėti kūrybai?

– Reikia turėti pašaukimą, tyla ir vienatvė – „savas kambarys“, anot Virginios Woolf. Todėl labai gerai, jei šalia yra žmogus, kuris tai supranta. Jei nesupranta, ką gi, tenka rinktis vieną iš dviejų – arba vyrą, arba rašymą. Žinoma, juokauju.

– Kokie kūrybiniai planai? Gal knyga suaugusiesiems?

– Į šį klausimą esu girdėjusi gerą atsakymą: tai tas pat, kas klausti pediatro, kada pagaliau jis ims gydyti suaugusiuosius? Čia ne pakopos – atseit nuo lengvos, nerimtos pamažu turėtų būti pakylama iki tikros literatūros. Knyga yra gera arba ne. Norėčiau rašyti geras knygas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika