Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Ramutė Skučaitė: „Visur ėjau pavėluotai“ 

2015 vasario 13 d. 12:16
Ramutė Skučaitė
Ramutė Skučaitė
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas netrukus išleis knygą „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Joje  – mokslininkų kalbintų rašytojų, vertėjų, redaktorių, skaitytojų, bibliotekininkų, mokytojų, dėstytojų, knygynų darbuotojų pasakojimai  apie sovietmečio literatūros pasaulio ypatumus.

Tai bandymas fiksuoti, kas neužrašyta jokiuose dokumentuose: žmonių atmintyje likusius literatų ryšius, santykius, įvykių vertinimus. Per dvejus metus literatūrologai pakalbino 65 respondentus.

Publikuojame Donatos Mitaitės (D. M.) pokalbio su poete Ramute Skučaite (R. S.) fragmentus.

D.M.: – Kokiais keliais atėjote į literatūrą? Kur buvo paskelbtos pirmosios publikacijos? Ar buvo žmonių, kurie sekė, rūpinosi, globojo debiutą? Ar dalyvavote jaunųjų rašytojų sekcijose, būreliuose, sambūriuose?

R. S.: – Kai grįžau iš Sibiro, buvo 1956 metų vėlus ruduo. Man atrodo, turbūt 1957 metais nuėjau į Rašytojų sąjungą, kur su jaunaisiais rašytojais kalbėjosi Eugenijus Matuzevičius. Jis mane labai maloniai priėmė. Aš nunešiau savo eilėraščių sąsiuvinėlį iš Sibiro. Turbūt 1958 metais buvo išspausdinti trys eilėraščiai almanache Jaunieji. Tokia buvo pati pirmoji publikacija. O antroji publikacija, tikrai atsimenu, – Jaunimo gretose. Tuo metu ten dirbo Vytautė Žilinskaitė. Po „debiuto“ almanache Jaunieji Vytautė Žilinskaitė susirado mane. Trys eilėraščiai buvo išspausdinti Jaunimo gretose. Taip pamažėliais, pamažėliais periodikoj ėmė rodytis mano eilėraščiai. O pirmoji knyga vadinamajam brolių grabe (tokiam aplanke) išėjo 1965 metais.

– Jūs pradėjot kaip suaugusiųjų, ne vaikų poetė?

– Taip. Bet vaikams buvau parašiusi keletą eilėraščių. Tada Geny dar dirbo Kostas Kubilinskas. Nunešiau, ir gal kokiais 1959 metais eilėraščiai buvo išspausdinti.

– O, sakykit, ar Jūsų rašymas vaikams kaip nors susijęs su Jūsų pačios augančiais vaikais?

– Ne, ne. Apie tai aš jau esu kalbėjusi. Nesąžiningiausias dalykas literatūros atžvilgiu, mano nuomone, yra toks: kai aš vėliau dirbau Geny, pritrūkstam poezijos, būdavo, skambinam kam nors iš didžiųjų – rašančiųjų: „Gal galėtumėt ką nors parašyti, gal turit?“ Labai dažnai atsakydavo taip: „Na, žinot, vaikai užaugo, anūkų dar neturiu – neturiu ir eilėraščių.“ Tokie atsakymai mane visada labai nemaloniai paveikdavo. Kaip gali būti, kad eilėraštis rašomas konkrečiai savo vaikui? Vadinasi, iš esmės eilėraščio nėra – yra tik pokalbis su savo vaiku. Visada turiu tokią tvirtą atramą – Violetą Palčinskaitę, kuri vaikų neturi, bet yra nuostabi vaikų poetė.

– Justinas Marcinkevičius yra parašęs vaikų literatūros klasikai priklausančių knygų, bet užaugo dukterys ir…

– Na, čia gal – išimtis. Juk nėra taisyklių be…

– Žodžiu, jokių jaunųjų rašytojų sekcijų, būrelių, sambūrių Jūsų gyvenime nebuvo?

– Sekcijoj aš buvau. Bet tik taip – gaudavau pakvietimą, kad reikia ateiti į susirinkimą, nueidavau, patylėdavau.

– O kodėl patylėdavot?

– Čia – tremties tema, kuria aš metus ar dvejus nebenoriu kalbėti. Tam tikra prasme aš jau buvau išmokyta, kad apskritai geriau patylėt. Kita vertus, man visi atrodė tokie protingi, o aš – tokia kvaiša. Šiaip ar taip septynetą metų buvau nuo Lietuvos atskirta.

– O kokie rašytojai ar poetai, be Jūsų, dar ateidavo į tą sekciją? Tai turbūt buvo poetų sekcija?

– Taip, tai buvo poetų sekcija. Maloniai, draugingai atsimenu Joną Juškaitį. Kažkuriame mano eilėrašty buvo neteisingas kirtis. Jis man patarė: „Tu kirčio netaisyk todėl, kad ir Salomėja taip kirčiavo.“ Sekcijoj tada buvo Marcelijus Martinaitis, tas pats Jonas Juškaitis, Dalia Urnevičiūtė, Judita Vaičiūnaitė. Bet paskui jas labai greitai priėmė į Rašytojų sąjungą. O aš likau – ilgai buvau jaunoji, nors toli gražu ne jauna.

– O kodėl?

– Nežinau. Niekas man nesiūlė stot į Sąjungą, o aš bijojau ką nors ir pasakyti. Jau turbūt buvo išėjusios dvi knygos vaikams, dvi knygos suaugusiems ir, man atrodo, viena ar dvi pjesės. Viena pjesė buvo pastatyta Akademiniam teatre. Į Rašytojų sąjungą mane priėmė tiktai 1969 metais. Vienu žodžiu, aš visur ėjau pavėluotai, kitaip negu kiti. Neturėjau jokių pečių – nieko, absoliučiai nieko.

– Niekas Jūsų neglobojo?

– Ne. Niekas manęs neglobojo – nei literatūroj, nei buity, nei darbe. Kas įvyko, kas mane kur priėmė, – tai tiesiog dėl manęs pačios.

– O ar kenkė kas nors, ar ne?

– Kaip dabar sužinojau, buvo ir kenkiančių.

– Kenkiančių buvo – globojančių nebuvo?

– Nepasakyčiau, kad daug, bet kenkiančių buvo. Gal aš nežinau, negaliu pasakyt. Man ilgą laiką atrodė, kad visi yra labai geri. Tik vėliau sužinojau, kad ne visai taip.

<…>

– Prašom pasakyti, kaip apibūdintumėt sovietmečio rašytojų bendruomenę, jos sudėtį kūrybinių nuostatų, politinio, kultūrinio elgesio, karjeros sampratų ir panašiai požiūriu? Žodžiu, kokie buvo sovietmečio rašytojai? Kiek Jūs juos pažinot? Su kuo susidurdavot?

– Aš galiu pasakyt tik tokį dalyką. Jeigu jaunuosius kviesdavo į bendrą susirinkimą, visada eidavom abidvi su Dalia Urnevičiūte. Man vienai buvo labai nedrąsu. Tada buvom truputį kitokios nei dabartiniai kūrėjai, nes labai gerbėm vyresnius kolegas. Rašytojų sąjungoj pamatyt Mykolaitį-Putiną buvo sukrėtimas pačia gerąja prasme. Jautėmės mažos. Bent aš – tai tikrai. O daugiau aš nieko negaliu pasakyt dėl to, kad nežinau – nebuvau jokiuose sambūriuose.

– Ar Jums šito nereikėjo, ar tiesiog gyvenimas taip klostėsi?

– Manau, kad ir–ir.

– O kai ištekėjot už Juozo Macevičiaus – irgi taip pat?

– Taip pat. Mes kalbėdavom apie literatūrą, dalydavomės įspūdžiais apie perskaitytas knygas. Nors mūsų namuose turbūt buvo daugiau tylos, negu kalbų. Kol Macevičius dirbo Pergalėj, jis parsinešdavo namo daug darbo – skaityti prozą. Ateidavo su dideliu portfeliu. Labai nuoširdžiai galiu pasakyt, kad visa proza, kuri buvo spausdinta Pergalėj, tikrai jo perskaityta.

<…>

– Ar kurdama mąstėt apie adresatą, ar siekėt perduoti kokias potekstes?

– Ne. Aš poteksčių neperdaviau.

– Ar vartojot sąvoką Ezopo kalba?

– Ne. Aš visai nežinojau, kas yra Ezopo kalba.

– Nežinojot?

– Nežinojau. Jūs man atleiskit, bet nelabai ir sužinojusi tikiu ja. Dabar aš žinau, kas tai yra. Viena eilutė, kurią prašo leidykla pakeist, o kas nors užsispyręs nekeičia. Man atrodo, kad dabar tame yra vaidybos, netgi ne truputį, o daug.

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje – vasario 21 dieną 11 valandą. Renginį tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika