Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Ramiame užutėkyje visi laukia senatvės 

2016 spalio 8 d. 06:00
Pasak Dariaus Pocevičiaus, premijų teikimo procesas nuo gūdaus sovietmečio išlikęs toks pat: automatizuotas, matuojamas pagal ilgalaikius nuopelnus, ištarnautą laiką.
Pasak Dariaus Pocevičiaus, premijų teikimo procesas nuo gūdaus sovietmečio išlikęs toks pat: automatizuotas, matuojamas pagal ilgalaikius nuopelnus, ištarnautą laiką.
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ 70 metų sukakties proga leidinio rengėjai sumanė naują tradiciją – alternatyvą premijoms. Planuojama, kad šis „Geotrupes stercorarius“ (rezonansą sukėlusio šūdvabalio, neva atropojusio į „Litmenio“ septyniasdešimtmetį iš Kristijono Donelaičio pasakos) apdovanojimas bus kasmet skiriamas „už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą, įvykį, vyksmą, iniciatyvas“.

Premijos teikėjų teigimu, rimtą žaidimą reikia žaisti rimtai. Kaip vertina šį ir kitus meno artefaktus poetas, vertėjas, literatūros kritikas Darius Pocevičius? Juolab kad jam pirmam teko garbė būti pripažintam šios premijos laureatu už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, alternatyvaus savišvietos tinklo Laisvasis universitetas (LUNI) steigimą ir puoselėjimą, kitokio Vilniaus ekskursus bei ekskursijas.

„Tai atgaiva širdžiai“, – „Lietuvos žinioms“ sakė rašytojas, kovojantis su siauru ir konservatyviu kultūros supratimu. Esą tai iššūkis, tačiau, pašnekovo manymu, pavadinimams nereikėtų teikti labai daug reikšmės. Postmodernizmas kiekvieną dalyką leidžia pritempti prie kokio nors reiškinio ar veiksmo. Apskritai, D. Pocevičiaus žodžiais, premijos laureatas galėtų net susideginti...

Prarastas mesianistinis vaidmuo

Visuomenės veikėjo nuomone, premijų teikimo procesas nuo gūdaus sovietmečio išlikęs toks pat: automatizuotas, matuojamas pagal ilgalaikius nuopelnus, ištarnautą laiką. „Kaip kariuomenėje, – pabrėžė jis. – Antpečiai įteikiami už pavyzdingą tarnybą.“

Ieškant 100 istorinių Vilniaus reliktų. 1959 metų spalio 8 dieną Vilniuje, Antakalnio gatvėje, duris atvėrė plačiaformatis kino teatras "Neris". Po metų, 1960-ųjų spalį, jis pirmas Lietuvoje atsisakė kontrolierių.Iš archyvo nuotrauka
Ieškant 100 istorinių Vilniaus reliktų. 1959 metų spalio 8 dieną Vilniuje, Antakalnio gatvėje, duris atvėrė plačiaformatis kino teatras "Neris". Po metų, 1960-ųjų spalį, jis pirmas Lietuvoje atsisakė kontrolierių.Iš archyvo nuotrauka

Tačiau pastaraisiais metais, kaip tikino D. Pocevičius, yra įvykęs šioks toks lūžis – mesianistinis rašytojo vaidmuo prarastas negrįžtamai. Į literatūrinį gyvenimą po truputį veržiasi naujoji karta, laužanti formatus.

Pašnekovas pateikė „Literatūros ir meno“ pavyzdį – savaitraštis, anot jo, tapo gana modernus. Leidinio puslapiuose jau keleri metai nė su žiburiu nerasi tokių nykių, neskaitomų paklodžių, skirtų pliusiukams užsidėti – savo ar bičiulio naujai knygai pareklamuoti, kaip buvo anksčiau.

Knygos – į makulatūrą

D. Pocevičius nevengia kritikos senajai rašytojų kartai. Neva jie ir toliau jaučiasi neišsikalbėję, konvejeriu leidžia knygas. Per dvidešimt penkerius metus nė vienas nenuveikė nieko naujo. „Tęstinumas užtikrintas, – piktinosi kritikas. – Tremtinių leidžiamos knygos – identiškos, dabar jos virtusios tiesiog makulatūra.“

Autoriaus teigimu, per tuos metus nebuvo nė vieno kokybiško šuolio. „Kaip ir seniau, viskas matuojama pagal talentą. Jis – vienintelis kriterijus. Žinoma, talentingų žmonių visada atsiranda“, – su lengva ironijos gaidele kalbėjo premijos laureatas.

Visai kitokį požiūrį D. Pocevičius išsakė apie prarastosios kartos, alternatyvių rašytojų ir jų sekėjų kūrybą. „Deja, iki mūsų tie vėjai atėjo jau nuslūgę ir jokių bangų nesukėlė. Esame ramus užutėkis, kuriame visi laukia... senatvės“, – įsitikinęs rašytojas. Pasak jo, vienintelis išsišokėlis – Ričardas Gavelis, sukūręs savo kalbėseną, pasaulėvaizdį, personalizavęs Vilnių.

Nusėdo Vilniuje

Šį miestą Darius taip pat linkęs suasmeninti. Sakė jaučiantis ypatingą, net intymų ryšį su juo. Tad negali atleisti „senajai gvardijai“, kuri vis dar nepriima R. Gavelio už vartotą aštresnį žodį.

Nors keturiasdešimt aštuonerių D. Pocevičius kilęs iš Kauno, augęs Raseiniuose, didžiąją dalį savo gyvenimo jis praleido sostinėje. „Vaikystėje teko daug migruoti... Nusėdau Vilniuje. Jis man pats artimiausias“, – prisipažino vyras. Ir pridūrė, kad jo vaikystės prisiminimai gana migloti, tačiau tikisi, jog kada nors sugrįš.

Kontrkultūros aktyvistas

Sąmyšį ramybės oazėse mėgstantis kelti Darius tikino, kad jo neįžeidžia aplink sklandantys maištininko, anarchisto ir kitokie epitetai. „Jie įvardija mano pasaulėžiūrą. Kultūrinis chuliganizmas (kontrkultūra) plačiausiai paplitęs būdas kovoti su vienodai nemiela – populiaria ir įsisenėjusia – oficialia kultūra“, – pabrėžė rašytojas.

Kontrkultūros aktyvistas teigė bandęs šį metodą taikyti visur – gyvenime, raštuose. Užsiminė apie dešimt metų trukusią veiklą „Šiaurės Atėnuose“, kur kolektyviniu Castor&Pollux pseudonimu rašė chuliganiškas, autoritetų nepaisančias knygų recenzijas. „Manau, truputį prasklaidėme kerpes. Literatūros kritika pagyvėjo. Į sintetinę, akademinę ir nykią, neįdomią kalbą įpūtėme šiek tiek gyvasties, subjektyvumo“, – tvirtino pašnekovas.

Subyrės literatūros monolitai

Dariaus nuomone, jau netolimoje ateityje literatūros laukia nemenki išbandymai. Interneto kultūra kelia vis didesnius reikalavimus. Kai paaugs dabartiniai keturiolikmečiai, pokyčiai taps dar ryškesni. Vyresnioji karta pasitrauks į šoną, net rašymo būdas turės keistis, modifikuotis, prisitaikyti prie naujų skaitytojų.

Visa literatūrinė erdvė tampa labai sudėtinga, fragmentuojasi, skaidosi. Kinta rašymo stilius, pinasi žanrai. Seno sukirpimo žmogui visa tai gali pasirodyti kaip kokia klampi košė, tačiau iš tikrųjų yra organizuota, natūrali terpė. „Ta įvairovė, panėšėjanti į chaosą, kelianti siaubą, – visai gerai“, – dalijosi mintimis Darius.

Jis atkreipė dėmesį, kad monochromiškas, monolitinis literatūros masyvas ima skeldėti, ardytis. Nevienalytis pasaulis, anot rašytojo, išstums ir tokius apdovanojimus kaip Nobelio literatūros premija, kuri dirbtinai palaiko ir vienija menamą literatūros pasaulį. Atsiradus didelei įvairovei tie monolitai turės sugriūti.

Taip jau susiklostė istoriškai, kad mūsų konservatyviame regione sunkiai priimamos naujovės. Visuomenė į kitokį žmogų žvelgia įtariai, baikščiai, kartais net su pykčiu ar neapykanta.

Įvairialypiškumas – galimybė išlikti

Skaidymasis, polinkis į įvairovę pasireikš fundamentaliu gyventojų siekiu išlikti. Darius lygino literatūros pasaulio poveikį žmonėms su biologiniais procesais. Pasak jo, organizmų bendrija tam tikroje buveinėje turi gyventi remdamasi biologinės įvairovės principais.

„Įsivaizduokime, – sakė rašytojas, – kad žmonija kaip rūšis galės išlikti tik garantavusi savo atstovų įvairovę. Jei bus skaitoma tik vienos rūšies literatūra, o ji, pavyzdžiui bus užkrėsta maru, – visi išmirs. Kad liktume gyvi, būtina įvairialypė aplinka. Tai natūralus geokultūrinis dalykas: įvairovė garantuoja galimybę išlikti.“

Dariaus tyrinėjimų rezultatas: "100 istorinių Vilniaus reliktų".
Dariaus tyrinėjimų rezultatas: "100 istorinių Vilniaus reliktų".

Žmonės, nepripratę prie nuolat plūstančio, niekada nenutrūkstančio ir vis didėjančio informacijos srauto, turėtų išmokti pasiimti iš jo tik tai, kas būtina. Vienu gyvenimo tarpsniu ir Dariui tapo sunkiau jame kapanotis. Tačiau rašytojas sugebėjo perskirstyti veiklą. „Pabandžius atsisakyti, atmesti dalykus, kurie per prievartą tempia į vieną ar kitą pusę, gyvenimas pasidaro normalesnis. Su duomenų gausa reikia mokėti susigyventi ir sugebėti joje išlikti“, – tikino pašnekovas.

Paklaustas, kaip sukdamasis nuolatinės kaitos kupiname pasaulyje įstengia susikaupti ir valandų valandas praleisti bibliotekose, rašytojas atskleidė įgijęs geležinės valios, kantrybės ir užsispyrimo ne sėdėdamas archyvuose, o vykdydamas politinę ir kontrkultūrinę veiklą. „Anarchistiniai judėjimai šioje visuomenėje pasmerkti žlugti, tačiau ugdo charakterį. Žinai, kad pasaulio neįmanoma pakeisti, – dėstė jis. – Jautiesi tarsi Sizifo akmens ridentojas, kuris, nepaisydamas nieko – kritikos, šmeižto, apkalbų, juda pirmyn. Kai užsiaugini tokią storą krokodilo odą, atkaklus darbas archyvuose nesukelia didelių sunkumų.“

Autorius prisipažino, kad aptikęs išskirtinę Vilniaus istorijos detalę, kurios niekas iki tol nebuvo radęs, pasijunta laimingas. „Džiaugsmo yra visur, net ir archyvų tyrinėtojo darbe...“ – neslėpė rašytojas.

Artimiausi D. Pocevičiaus planai susiję su knygomis: nori išleisti antrą Vilniaus tyrinėjimų knygą, vėliau numatęs „suskaičiuoti“ ir Klaipėdos reliktus.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"