Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Pirmoji teatro dokumentika – optimistinė Visagino istorija 

2017 gegužės 24 d. 19:00
Radiacinės saugos skyriaus vyresnysis spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas.
Radiacinės saugos skyriaus vyresnysis spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Praėjusį savaitgalį Vilniuje ir gegužės pradžioje Visagine pradėtas rodyti spektaklis apie Visagino atominės elektrinės (AE) atidarymo ir uždarymo istoriją. Ją pasakoja darbuotojai ir miesto gyventojai, kurie išlieka apolitiški, nors „Žalios pievelės“ tema (kaip ir pats planas, kad palaidojus radioaktyvųjį kurą elektrinės vietoje teliks žalia pieva) kelia kontroversijų ir klausimų.

Vieną tokių prieštaringų situacijų spektaklyje nupasakojo nepriklausoma energetikos konsultantė britė Helene Ryding, dirbanti ir gyvenanti Lietuvoje. Kartą vaikščiodama po Vilnių ji sutiko kolegą iš Suomijos, kurį pažinojo dirbdama Ukrainoje. Bendradarbiai kalbėjosi: „Ką čia veiki?“ – „Atvykau uždaryti Ignalinos AE, darbą apmoka Europos Sąjunga. O tu?“ – „Bandau ją išlaikyti atidarytą, taip pat apmoka Europos Sąjunga.“

Asmeniška – autentiška

Kitos spektaklio istorijos, kurias čia pasakoja dešimt dalyvių, su politiškumu susijusios tiek, kiek jiems yra tekę susidurti su politikais. Ignalinos AE veikimo 25-mečio proga buvo išleista knyga, skirta elektrinės statybos, paleidimo ir eksploatavimo dalyviams. Įžangines kalbas parašė Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Kazimira Prunskienė, Gediminas Kirkilas. Kai kurie spektaklyje cituojami politikai įsitikinę, kad atominė energetika yra švariausia ir mažiausiai žalinga aplinkai.

Skaitydama vieną šių politinių padėkų Maša bene ironiškai suduoda sau į krūtinę. Spektaklio dalyvė teatrališkai (ji – Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė) vaizduoja, kokios neaktualios ir svetimos jai yra politinės kalbos.

Kiti pasakotojai pasijuokia iš savęs cituodami dvidešimt keturių žodžių ilgumo pareigų pavadinimą (Gerdas Baltušis – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Ignalinos rinktinės, branduolinės energetikos objekto apsaugos dalinio reagavimo skyriaus jaunesnysis specialistas, vyresnysis puskarininkis, kinologas) ar klaidžias teisines procedūras, su kuriomis kasdien susiduria. Monotoniškai kartojamas įėjimo į AE ritualas.

Daugiau dalyviai pasakoja savo gyvenimo istorijas, kuriose AE tėra atsitiktinis geografinis objektas, nors tai ir pagrindinė spektaklio tema. Sąsajos gana epizodinės – jų prisiminimai iš vaikystės, profesijos paieškos, tebetrunkančios ligi šiol, šeimos atvykimo į buvusį Sniečkų istorijos, pirmasis namas Kosmoso gatvėje, kuriame tilpo visos visuomeninės institucijos, AE statymas, galiausiai – uždarymas. 2009 metų gruodžio 31-osios vakarą visaginiečiai nieko nepajuto – nutraukus elektrinės eksploatavimą nė lemputė jų namuose nesumirgėjo.

Apie ateitį – optimistiškai

Dokumentinį spektaklį prieš porą metų pradėjo kurti idėjos ir tekstų autorius Rimantas Ribačiauskas (jį įkvėpė vokiečių teatro grupė „Rimini Protokol“, sudėliojusi interaktyvų pasivaikščiojimą po sostinę „Remote Vilnius“, – R. Ribačiauskas koordinavo šį pastatymą), režisierė iš Didžiosios Britanijos Kristina Werner, dirbanti būtent su bendruomenėmis, režisierius Jonas Tertelis, tekstų bendraautorė Kristina Savickienė.

Kas savaitę jie vyko į Visaginą, ten susitikdavo su bendruomene, rengė kūrybines dirbtuves, kepė pyragus. Visagine veikia mėgėjų teatrų grupės. Nusistovėjusi nuolatinė kūrybinių dirbtuvių lankytojų grupė su teatralais atkūrė chronologinę miesto istoriją, į kurią įtraukė savo biografijas, nubrėžė žemėlapį. Visa tai panaudota ir spektaklyje.

„Žalioje pievelėje“ – ne vien Visaginui aktualios temos. Per kelis dešimtmečius lietuvių ir rusų santykiai čia nusistovėjo, nors būta neramių laikų, šį kraštą taip pat palietė emigracijos bangos – mokytis bei dirbti išvyko jauni žmonės, AE darbuotojai išvažinėjo statyti kitų jėgainių – tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Vis dėlto apie miesto ateitį spektaklio dalyviai svarsto ne dramatiškai, o pozityviai ir optimistiškai nusiteikę. Galbūt gailaus tragizmo būtų prisodrintas toks spektaklis, kurį rašytų poetai ir kuriame vaidintų aktoriai, bet „Žalios pievelės“ istoriją autoriai sudėliojo trumpai, aiškiai ir visgi literatūriškai.

Dalyviai pasakoja savo gyvenimo istorijas, kuriose AE, nors ir pagrindinė spektaklio tema, tėra atsitiktinis geografinis objektas.

Jie pabrėžė sąsajas tarp tų pačių kartų. Daugiausia panašumų turi jauniausios kartos atstovai. Moksleiviai Auksė ir Vladimiras nors kalba skirtingomis kalbomis, abu mėgsta apleistus pastatus, dalyvauja toje pačioje užklasinėje veikloje, pasakoja apie panašius tėvų likimus ir sprendžia tas pačias problemas.

Scena be aktorių

Be minėtų teatrinės laboratorijos dalyvių, scenoje pasirodo Visagino kūrybos namų Atviro jaunimo centro sektoriaus vedėja Olga Solovjova, Ignalinos AE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė, Radiacinės saugos skyriaus vyresnysis spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas (sužinome, kad jo hobis – kankorėžių kolekcionavimas), informacinių technologijų (IT) specialistas (be to, jis – klounas) Dmitrijus Marčenka. G. Baltušis trumpai nupasakoja, kaip išdresuoti šunį, kad jis ieškotų sprogmenų, Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkė Edita Spudytė – kaip vykdomi AE viešieji pirkimai.

Visaginiečių spektaklyje sudomina asmeninės istorijos, jiems patiems atrodančios gana įprastos ir nuobodžios. Tačiau scenoje nevaidina nė vienas aktorius – dalyviai apie save kalba taip, kaip kalbėtų sutikti viduryje miško išsiraizgiusiose Visagino gatvėse. Jiems svetimos tradicinės teatro taisyklės, scenos dėžutėje jie nesiorientuoja taip, lyg ją pažinotų tiek metų, kiek darbuotojai pažįsta AE. Retkarčiais užsikirsdami ar sulėtindami greitakalbę jie rodo vis dar esantys autentiški pasakotojai, atskleidžiantys savo unikalią istoriją.

Pirmoji teatro dokumentika – optimistinė Visagino istorija

„Žalia pievelė“ – sėkmingiausias dokumentinio teatro pavyzdys nuo tada, kai Oskaro Koršunovo režisuojamuose spektakliuose (taip pat šiame teatre) ėmė rodytis tikros asmenybės, nevaidinančios personažų, o rodančios save. Kiti ne vaidybos pavyzdžiai buvo matyti „No Theatre“ judėjimo spektakliuose, iki šiol atpažįstami „Bad Rabbits“ sindikato kuriamuose pasirodymuose. Visgi būti pasakotoju ir vaidinti pasakotoją – dvi skirtingos užduotys. Taip pat skiriasi ir žanrai – dramaturgija socialine tema, paremta tikrais pasakojimais, kuriuos rašytojas įpynė į savo siužetą, bei neišgalvotos, nepakeistos, dokumentinės istorijos – fakto žanras.

Iki 2038-ųjų

„Žalią pievelę“ kūrėjai ir dalyviai pristatė Ignalinoje, po ekskursijos po AE. Scenografijoje, kurią kūrė Paulė Bocullaitė, atpažįstami vaizdai iš reaktoriaus salės, bloko valdymo skydo. Spektaklio dailininkė pamatė tapybiškas Ignalinos AE vietas, kurias perkėlė į sceną, o iš ten skolintus baldus ir darbo stalą perpjovė per pusę, taip rodydama AE skersinį pjūvį.

Kompozitorius Martynas Bialobžeskis irgi parinko iš elektrinės „pasiskolintus“ garsus, kurie papildo spektaklio pasakojimus. Režisieriai J. Tertelis ir K. Werner išlaikė ritmingą, tvarkingą, dinamišką spektaklio kompoziciją ir neįpynė daugybės mizanscenų bei metaforų, kurios būtų pabrėžusios simbolines prasmes ir užgožusios spektaklio žanrą – dokumentiką.

Ignalinos AE visiškai uždaryti ketinama 2038 metais. Po 21 metų ten – planuojama – liks trys radioaktyviųjų atliekų kapavietės ir žalia pievelė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika