Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Nedingęs Vido Poškaus Vilnius 

2016 spalio 28 d. 06:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dailėtyrininkas Vidas Poškus išleidęs pirmąją knygą „Nedingęs Vilnius“ pasakojo, kad išvydęs savo kūrinį knygyno lange pasijautė tarsi apsinuoginęs. „Lyg pats ten nuogas vitrinoje stovėčiau“, – „Lietuvos žinioms“ prisipažino jis.

– Kaip nusakytumėte užplūstančias emocijas, kurios apima tyrinėjant miestą, atrandant naujų faktų?

– Labai gražiai pastebėjote, kad emocijos užplūsta tyrinėjant. Atrodytų, kad nėra nieko bendro tarp mokslo (tyrinėjimo) ir jausmo (emocijų). Aišku, galbūt labiau save laikau poetu, o ne rimtu akademiniu mokslininku. Kokiu niekuomet ir nenorėjau būti.

Savąjį miesto tyrinėjimą grindžiu ne kokių nors nežinomų kerčių ir faktų radimu (neišvengiama, bet kiti padaro skrupulingiau), o naujomis, jau žinomų, kas dieną matomų vietų įžvalgomis, interpretacijomis. Tai labiau panašu į seniai mylimo žmogaus veido, kūno tyrinėjimus – juk niekuomet neatsibosta nagrinėti jo bruožų.

– Esate žinomas dailėtyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Koks amplua jums labiausiai tinka ir patinka? Menininko, dailės kritiko, mokslininko, galbūt rašytojo?

– Dėl to žinomumo labai abejoju. Galbūt jis nelabai reikalingas – glumintų, verstų nesveikai pūstis.

Sudėtinga save apibrėžti menininku. Tiesą sakant, toks amplua ir apibūdinimas, išgirstas iš kitų lūpų, bene maloniausiai paglosto savimeilę. Lengviau vadintis šiokiu tokiu dailės kritiku, dailėtyrininku, nes oficialiai esu būtent toks.

Bet, kita vertus, ką tie popierėliai, pažymintys pareigas. Tad vaikštau pats sau toks neapsisprendęs.

Autografai gerbėjams. /Lietuvos bibliotekininkų draugijos nuotrauka
Autografai gerbėjams. /Lietuvos bibliotekininkų draugijos nuotrauka

Knyga nėra tikslas

– Po sėkmingo pirmosios knygos „Nedingęs Vilnius“ debiuto numatote kitos atsiradimą?

– Kitados, kai man buvo penkiolika metų, svarsčiau kuo būti: poetu (išgyvenau tokį troškimą, rašiau labai daug, ačiū Mūzoms, jos apšvietė bei privertė visa tai likviduoti) ar istoriku, menininku, dailėtyrininku.

Maniau, kad labai geras jausmas – parašyti knygą.

Įsitikinau – smagu (ypač po visų darbų – redagavimo, struktūravimo ir panašiai, ko nelabai mėgstu) ją pamatyti knygyno lange. Kartu labai keista, net pereidavau į kitą gatvės pusę, nes apimdavo jausmas, lyg pats ten nuogas toje vitrinoje stovėčiau.

Knygos (antros, trečios) kaip tikslo nenorėčiau niekuomet. Tekstai dar vis verpiami – nuo literatūrinių („cha“, – pasakytų koks rimtas rašytojas) iki tų pačių dailėtyrinių.

Beje, šiais metais mano piešiniais iliustruoti tekstai sugulė į Juliaus Kelero poezijos knygą „Karalius Bulviagalvis II“. Dailininkės Editos Namajūnienės dėka jie net gražesni nei tikrovėje.

(Ne)fotografas

– „Nedingusiame Vilniuje“ naudojamos ir paties nuotraukos. Dar vienas talentas ar būdas pasidalyti patirtimi? Ką pastebite pirmiausia: gražų vaizdą ar paslaptį, istoriją, kurią knieti sužinoti?

– Fotografiją naudoju kaip pagalbinę priemonę vaizdui fiksuoti. Štai kuo niekuomet nepretendavau tapti – fotografu. Ar juo labiau fotomenininku. Pirmenybė vaizdui ar istorijai? Sunku atsakyti. Tai turbūt prilygsta garsiajai kiaušinio ir vištos kolizijai. Kartais patraukia detalė, kartais rašoma mintis reikalauja vaizdo.

– Kaip manote, ar Vilnius yra pakankamai atviras miestiečiams, miesto svečiams, ar jo istorinės vietos prieinamos kiekvienam?

– Vilnius yra ypač dosnus tiems, kurie domisi. Nesvarbu, jie svečiai ar miestiečiai. Dar prilyginčiau šį miestą žmogiško mastelio muziejui.

Ne garsiesiems dailės ar istorijos muziejams, kurie savo kolekcijomis, plotais yra monstriški. Tiems, kurie egzistuoja ir ne taip gausiai lankomi, bet savo rinkinių vieningumu, jų pateikimu bei pasakojimais užburia, įtraukia, svarbiausia – „nenužudo“ masteliu. Tai toks, mano manymu, yra Vilnius.

Įvairialypis Vilnius

– Ką norėtumėte parodyti atvykusiems iš užsienio: savo draugams, turistams?

– Priklauso nuo asmenybės, individualaus požiūrio. Esu vedęs vieną bičiulį į Rasų kapines. Asmeniškai man – tai nuostabi vieta, primenanti Vilnių, kokio jau niekuomet nebus – su jo gyventojais, likimais, papročiais.

Pasirodo, daugybė antkapių žmogui įvarė mirties baimę, nes jis ir šiaip nemėgsta tokių apmąstymų. Paprasčiausioje kavinėje atsigavo.

Tad vienam tinka katedra, o kitam – Šv. Petro ir Pauliaus (nemėgstu, kai ji vadinama Povilo) bažnyčia, dar kitam – Pilies gatvė, Gedimino prospektas.

Vilniuje nuostabu tai, kad vaizdai nuolat keičia vienas kitą, tad net ir trumpas pasivaikščiojimas yra dedikuotas įvairovei.

Įsimylėjęs Vilnių

– Knygoje prilyginate Vilnių dideliam žmogui. Sakote, kad milžino filosofo galva – tai pilys ir katedra, rotušė – tai Vilniaus širdis, o gatvės – raumenys, sausgyslės, kaulai, upeliai, upė – arterijos ir venos... Pagrindžiate savo palyginimą, kad dar Renesanso laikotarpiu šis LDK miestas įgaudavęs žmogiškų savybių. Jūsų manymu, kodėl Vilnius yra toks nepamirštamas ir daugelio pamėgstamas iš pirmo žvilgsnio. Kur toji miesto gyvumo paslaptis?

– Žmones taip pat esu linkęs sutapatinti su vietomis. Pažvelkite – eina dama, panaši į Šv. Kotrynos bažnyčią, o pro šalį liumpina vyrukas, tartum koks Bekešo kalnas. Sunku atsiskirti ir su vienais, ir su kitais. Tokia ta vaizduotė...

Kodėl įsimylime vienus ar kitus žmones? Lemia ir genai, aplinkybės, dar kažkokios nežinomos jėgos. Bet jeigu gyvenčiau Kaune, mylėčiau jį be proto. Rygoje – svaigčiau nuo Rygos. Krokuvoje – negalėčiau gyventi be šios senosios Lenkijos sostinės. O kur dar Praha, Paryžius, Stokholmas... Esu empatiškas, prieraišus prie kitų žmonių, prie vietų ar net pastatų.

Todėl ir įsimyliu. Matyt, miesto gyvumą lemia tai, kad daug kas jį įsimyli...

Sugyvina negyvus dalykus

– Jūsų žodžiais tariant, kiekvienas turime savo nedingusį Vilnių, koks jis jūsų akimis?

– Mano nedingęs Vilnius yra miestas su savo dingusiais bei nedingusiais pastatais, gatvėmis, praeiviais.

Gal tai pagonybės atspindžiai? Sugyvinti šiame pasaulyje jau negyvus dalykus. Iš tiesų malonu tiesiog įsivaizduoti, kad vienoje ar kitoje vietoje buvo tas arba kas nors kitas. Nereikia nė rekonstrukcijų.

Žinoma, kur kas džiugiau matyti dar stovintį, griuvėsiais nepaverstą statinį, gyvenamą gatvę. Kiekvieną rytą, kas vakarą praeinančius tuos pačius žmones.

Pažinti miestą per patirtis

– Knygoje Vilniaus dailės akademijos bendrabutis (Latako g. 2), kuriame gyvenote šešerius metus, apipintas ne pačiais maloniausiais prisiminimais...

– Nemėgstu komuninio gyvenimo. Ten yra tekę sutikti ne pačių maloniausių žmonių. Kita vertus, tai buvo gera patirtis, juolab kad yra tokių bendro gyvenimo bičiulių, su kuriais susitinku iki šiol ir tuo džiaugiuosi.

Tai buvo mano pirmoji gyvenamoji vieta sostinėje. Nuo tada pernelyg nenutolau nuo senamiesčio, jį iki šiol užsispyrusiai laikau tuo tikruoju Vilniumi.

Žinoma, yra ir „tolimųjų“ priemiesčių, tarkime, Markučiai, Šnipiškės, Žvėrynas, galop Užupis – kokiu komercializuotu jis nesidarytų, su savomis „biografijomis“. Ten irgi patirta visokių emocijų, bet tai nereiškia, kad jų nemyliu.

Nors pramoninių, „miegamųjų“ rajonų, tikrąja ta žodžio prasme – nekenčiu.

Miestas, kurį regi sapnuose

– Nebuvote labai sužavėtas ir vaikystės gyvenamosios vietos, pasak jūsų, „sparčiai išdidėjusio pramoninio Pietų Lietuvos miesto brežneviniame mikrorajone“ jautėtės tarsi kalėjime... Koks tai miestas? Kur esate gimęs?

– Gimiau Alytuje. Augau jame. Nesutinku, kad nesu jo sužavėtas. Alytuje gyvena mano tėvai. Tai senelių, prosenelių miestas. Pagal jų pasakojimus šį miestą įsivaizduoju mažą ir jaukų, galbūt vien todėl nemėgstu tokio Alytaus, koks jis virtęs bėgant laikui. Sovietiškai optimistinio svetimkūnio, įsiterpusio į Nemuno slėnio peizažą. Dabartinio – „prisifarširavusio“ prekybos centrų, daug vartojančio, depresyvaus.

Alytuje gyvenau iki aštuoniolikos. Myliu tą miestą kaip pirmąją meilę. Netgi sapnuoju. Paradoksas, tačiau sapnuose gražūs atrodo net tie brežneviniai mikrorajonai. Bet mieliausios yra jo senosios vietos, persismelktos ne tik asmeninių, bet ir šeimos prisiminimų.

Vesk mus, Palinūrai

– Kur atgyja širdis? Kur ta vieta, kur traukia sugrįžti? Gal šeima yra tas uostas?

– Šeima, aišku, yra tas uostas. Virstu vis didesniu namisėda. Patinka būti namie, čia ką nors veikti ar tiesiog klausytis muzikos. Gal tai irgi paaiškina, kodėl myliu Vilnių.

Mano geriausias laisvalaikis – tapyba, piešimas, rašymas, skaitymas. Tačiau skyręs laiko vienam užsiėmimui graužiuosi, kad negaliu daryti kito.

Rašytojų turiu daug ir mylimų. Vis dėlto be galo vertinu klasiką. Ypač antikinę. Cezario „Galų karo užrašus“, Plutarchą ar Tacitą galiu skaityti ne vieną kartą. Homero „Odisėja“ irgi nėra pralenkta. Turbūt dėl to, kad toji literatūra turi kažkokių sąsajų su amžinybe?

Savo konkretumu, aiškumu visuomet įspūdį darė amerikiečių literatūra – Hermanas Melville'is, Markas Twainas, O. Henry, Ernestas Hemingway, net Raymondas Chandleris ar Charlesas Bukowskis – sąrašas čia susidarytų ilgas.

Mėgstamiausia citata? Veik niekuomet netinkanti jokiam gyvenimo atvejui: „Vesk mus, Palinūrai.“ Ją, regis, perfrazuodamas kitą klasiką (Vergilijų) vieno suaugusio novelės veikėjo lūpomis vaikui ištarė australų rašytojas Alanas Marshallas.

Kartais, net vaikščiodamas po Vilnių, pats sau tyliai ištariu. Pakelia nuotaiką.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"