Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

LŽ archyvas. Naujus personažus vaikams kūrę dvyniai veja šalin baimes 

2019 gegužės 11 d. 14:16
Antroje savo knygoje, kaip ir pirmojoje, dvyniai Indrė ir Martynas Paviloniai taip pat kalba ne apie buitį, o apie būtį.
Antroje savo knygoje, kaip ir pirmojoje, dvyniai Indrė ir Martynas Paviloniai taip pat kalba ne apie buitį, o apie būtį.
"Lietuvos žinių" archyvo (Romo Jurgaičio) nuotrauka

Kai pastarąjį kartą buvome susitikę su dvyniais, rašytoja Indre Pavilonyte ir jos broliu iliustruotoju Martynu, kalbėjomės apie pirmą jųdviejų bendrą darbą – knygą „Didžiosios tvoros paslaptis“. Nepraėjo nė dveji metai – vėl naujiena. Išleista iliustracijų knyga vaikams „Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“.

Anuomet sužinojome, kas slypi už tvoros. Ogi – baimės metafora. Šįkart dvyniai ją sukonkretino ir prakalbo apie kitoniškumo baimę, baimę būti kitokiam.

– Kur semiatės išminties ir įkvėpimo, temų savo knygelėms? Ar rašant vaikams sunku išvengti pamokomojo tono?

– Indrė Pavilonytė (toliau – I. P.): – Pamokantis, didaktinis tonas niekam nepatinka... Geriausia, kai knygos istorija sukelia minčių ir klausimų, į kuriuos atsakymus turi rasti pats skaitytojas. To siekiu ir „Marmiuose“. Perskaičius teks pasukti galvą: kas vis dėlto yra teisinga ar neteisinga, kodėl nutiko taip, kaip nutiko, ar galėjo viskas būti kitaip, kas bus toliau? Tikiuosi, į šias diskusijas įsitrauks ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, mokytojai, kad visi drauge bandys ieškoti atsakymų, ir juos ras. O vieną dieną vaikai, suabejoję savimi, prisimins mielą marmį, jo istoriją ir... abejonių savimi jų širdyse liks mažiau.

Martyno Pavilonio iliustracija iš naujos knygos vaikams „Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Martyno Pavilonio iliustracija iš naujos knygos vaikams „Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Antroje knygoje, kaip ir pirmojoje, taip pat kalbame ne apie buitį, o būtį. Galbūt tai nėra pats lengviausias kelias vaikų rašytojui, nes šiandien itin populiarios lengvos, pramoginės temos. Vaikų literatūroje, kaip ir suaugusiųjų, knyga privalo turėti liekamąją vertę, o joje esanti žinutė – įkvėpti, padrąsinti, praplėsti akiratį. Pasiekti žmogaus, mažo ar didelio, širdį.

– Yra sakoma – išlavinta vaizduotė. Kaip judu lavinate savąją? Gal vaikštote į kokią nors „treniruoklių salę“?

Martynas Pavilonis (toliau – M. P.): – Vaizduotę geriausiai lavina supratimas, kad jai nėra jokių limitų. Tiesiog reikia išmokti nebijoti ir duoti mintims laisvę.

I. P.: – Pritariu Martynui. Vaizduotės lavinti nereikia, pakanka jos nevaržyti, nes yra beribė. Išsenka tik tada, kai į mintis įsileidžiame kokių nors tabu ar kitų, dažnai primetamų abejonių.

Tikra ar pramanyta

– „Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“ nukelia skaitytojus į tolimą Martvudo girią, kurioje gyvena paslaptingieji marmiai. Tai nedidukai, putlūs, juodi nakties padarėliai mažomis švytinčiomis akutėmis ir aštriais dantukais. Indre, Martvudo giria – tikra ar pramanyta? Ir kas tie marmiai? Su kuo palygintumėte šiuos personažus? Gal jie kieno nors prototipas?

Rašytoja Indrė Pavilonytė su broliu iliustruotoju Martynu išleido naują knygą vaikams. / "Lietuvos žinių" archyvo (Romo Jurgaičio) nuotrauka nuotrauka
Rašytoja Indrė Pavilonytė su broliu iliustruotoju Martynu išleido naują knygą vaikams. / "Lietuvos žinių" archyvo (Romo Jurgaičio) nuotrauka nuotrauka

I. P.: – Marmiai nėra žmonės, tai būtybės iš paslaptingos girios. Jie gyvena tik naktimis, nes bijo dienos. Tačiau visa kita tų padarėlių pasaulyje labai primena mūsų gyvenimą. Ten galima sutikti ir mažų marmiukų, ir didelių marmių. Jie dievina gamtą, samanų arbatą, kartais yra tikrų tikriausi tinginiai. Kaip ir mes, žmonės, marmiai ne tobuli, bet giliai širdyje trokšta būti mylimi, laimingi. Dabar, kai jau Martvudo giria aprašyta knygos puslapiuose, jos egzitavimu abejoti nebegalima. Martvudo giria išties yra, tačiau tie, kurie norės ją rasti, turės geriau pažinti marmius.

– Kalbama, kad dvynių ryšys itin stiprus. Esą artumo jausmas, susiejęs juos tą akimirką, kai atėjo į pasaulį, niekur nedingsta. Dvynukų ryšys apipintas mistiškų istorijų apie telepatinį bendravimą ir pan. Ką jaučiate jūs?

„Šiandien itin populiarios lengvos, pramoginės temos. Vaikų literatūroje, kaip ir suaugusiųjų, knyga privalo turėti liekamąją vertę, o joje esanti žinutė – įkvėpti, padrąsinti, praplėsti akiratį.“

I. P.: – Žmonės mums dažnai sako, kad pavydi tarpusavio ryšio, ir jis toks stiprus, matyt, dėl to, jog esame dvyniai. Man atrodo, jei Martynas būtų ne mano dvynys, o tiesiog brolis, mylėčiau jį ne mažiau. Apskritai mūsų šeimoje labai stiprus artumo jausmas. Tėvus ir brolį myliu besąlygiškai, dėl jų padaryčiau viską, ir sakau tai nė kiek neapsimesdama. Tikriausiai taip yra ir turėtų būti visose šeimose. Bet suprantu, kad taip būna ne visada, todėl išties labai vertinu, jog mūsų šeima tokia artima.

M. P.: – Labai džiaugiuosi būdamas dvynys. Geras jausmas žinoti, kad turiu gyvenimo palydovą nuo pat pirmos sekundės, kai atsiradau šioje planetoje. Tai suteikia didelį emocinį komfortą.

Nereikėjo įkalbinėti

– Martynai, esate prisipažinęs, jog ne iškart ryžotės imtis iliustruoti pirmos sesers knygelės. Ilgai svarstėte, kaip pateikti piešinius, kad jie būtų šilti ir spalvingi. Tačiau visi būgštavimai išgaravo vos perskaičius knygą – prieš akis išniro vaizdiniai ir piešiniai atsirado tarsi savaime. Kaip Indrei pavyko jus įkalbėti šįsyk suteikti marmiams gyvybės?

M. P.: – Manęs nereikėjo įkalbinėti. Kai išleidome pirmą knygą, labai norėjau vėl dirbti kartu. Kurdami marmius vienas kitam suteikėme visišką laisvę. Net nežinojome, ar kas nors norės leisti šią knygą. Pirmiausia, ją kūrėme sau. Tik jau turėdami baigtą darbą parodėme jį leidyklai. Marmiai mano piešiniuose gyveno ne vienus metus, todėl perkelti juos į knygą buvo vienas malonumas. Labai smagu, kad Indrė davė toms būtybėms balsą.

I. P.: – Taip, marmių personažus įkvėpė ankstesni Martyno piešiniai, kurie man labai patiko. Tad ir kilo mintis, kad pasaulis turėtų geriau juos pažinti. Taigi pirmiausia atsirado personažai, o jau paskui – jų istorija.

– Netikėta staigmena – knygos viršelis tamsoje šviečia. Kodėl taip sumanyta?

M. P.: – Knyga yra mistinė, šių naktinių būtybių akys šviečia tamsoje, todėl skaitytojams norėjome tai kaip nors ypatingiau atskleisti. Dėl fosforinių dažų viršelio herojus savo istoriją pasakoja ir užgesus šviesoms.

– Martynai, ketvirtus metus iš eilės jūsų vardas puikuojasi geriausių pasaulio iliustruotojų sąraše, kurį renka prestižinis dizaino leidinys Austrijoje „Luerzer’s Archive“. Kaip pavyko tai pasiekti?

Martynas ir Indrė Paviloniai. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Martynas ir Indrė Paviloniai. / Asmeninio archyvo nuotrauka

M. P.: – Nežinau, tiesiog stengiuosi kurti atsidavęs, o ta atiduota energija kartais sugrįžta gražiais apdovanojimais.

Marmiai ir Tvin Pyksas

– Martynai, kai anąsyk kalbėjomės, ką tik buvo pasiekusi žinia iš Holivudo: viena didžiausių kino kompanijų susidomėjo jūsų iliustracijomis. Buvo žadama, kad jos pasirodys fantastiniame filme „Break My Heart 100 Times“ („Sudaužyk mano širdį 100 kartų“) pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Danielio Waterso novelę. Kaip pasistūmėjo ši istorija?

M. P.: – Filmas pavadinimu „I Still See You“ buvo išleistas pernai rudenį. Tarp dekoracijų kabo ir trys mano piešiniai. Juokauju, kad norint spėti juos pamatyti geriau žiūrint filmą nemirksėti...

– Abu turite darbo užsiėmimų ir įsipareigojimų. Ar niekas nepasikeitė, kai išleidote pirmą knygą, – rašymui, iliustravimui atiduodate savo laisvalaikį?

I. P.: – Vis dar turiu ir kitų darbo įsipareigojimų – esu viešųjų ryšių specialistė. Kasdien kuriu „istorijas“ suaugusiesiems, bet smagu, kad vis daugiau laiko galiu skirti ir knygoms rašyti. Pamažu tai jau tampa ne tik laisvalaikio užsiėmimu.

„Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“ skaitytojus nukelia į tolimą Martvudo girią, kurioje gyvena paslaptingieji marmiai. / Leidyklos "Alma littera" nuotrauka
„Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“ skaitytojus nukelia į tolimą Martvudo girią, kurioje gyvena paslaptingieji marmiai. / Leidyklos "Alma littera" nuotrauka

M. P.: – Piešimas – pagrindinė mano veikla. Darbas ir laisvalaikis labai susipynę. Nežinau, ar tai gerai, tačiau šiandien esu laimingas.

– Ar jau teko pabendrauti su mažaisiais savo skaitytojais? Kokie įspūdžiai?

I. P.: – Taip! Tie susitikimai ne tik labai smagūs, bet ir naudingi, ypač man, rašančiai vaikams, bet pačiai jų dar neturinčiai. Iš kiekvieno susitikimo išsinešu daug naudingų įžvalgų, net įkvėpimo. Galiu geriau pažinti savo auditoriją ir suprasti, kas jai įdomu, kas aktualu.

M. P.: – Sulaukiame daug gražių atsiliepimų. Ypač džiugina, kad ši knyga „kalba“ ne tik su mažais vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Vienas skaitytojas palygino mūsų knygos atmosferą su Davido Lyncho „Tvin Pykso“ mistika. Visada smagu išgirsti tokių netikėtų komentarų, interpretacijų. Svarbiausia – nenustoti tikėti stebuklais.

I. P.: – Norėtųsi, kad marmius pažintų ir pamiltų kuo daugiau vaikų. Ne tik Lietuvoje. Kad marmiai jiems taptų ne tik mielais personažais, bet ir įkvėpėjais, patarėjais, draugais, vejančiais šalin vidines abejones ar baimes. Dėl ateities planų – jokių dvejonių: rašyti, rašyti ir rašyti, atskleidžiant vis daugiau istorijų, kurios taptų gražiausiais vaikystės palydovais.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika