Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Mintys knygai ateina kaip sapnuojant 

2015 kovo 21 d. 06:00
Vienas Rasos Aškinytės sūnų jau skaitė jos kūrinį. O kitas užaugęs ras tai, ką randa kiekvienas skaitytojas – unikalias prasmes, suvokiamas ir artimas tik jam vienam.
Vienas Rasos Aškinytės sūnų jau skaitė jos kūrinį. O kitas užaugęs ras tai, ką randa kiekvienas skaitytojas – unikalias prasmes, suvokiamas ir artimas tik jam vienam.
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Rasa Aškinytė-Degėsienė yra Metų knygos „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ autorė. Tai – trečiasis rašytojos romanas. Lietuvos edukologijos universiteto lektorė yra parašiusi ir vadovėlių savo studentams. Kaip pati sako, į grožinę literatūrą pasuko vėlai – tiesiog atėjo noras ir knygą parašė per mėnesį.

Nėra knygų. Lieka knygos

– Rasa, jūsų knyga išparduota dviejuose skirtinguose knygynuose, trečiame nebėra ankstesnių knygų – „Lengviausias“ ir „Rūko nesugadinti“. Visa tai nutiko prieš Metų knygos rinkimus ar po jų? – teiravomės Rasos Aškinytės.

Knygos viršelyje – užrašų knygelė. Ją rašytoja visąlaik nešiojasi.
Knygos viršelyje – užrašų knygelė. Ją rašytoja visąlaik nešiojasi.

– Knygų nebuvo jau prieš rinkimus. Vilniaus knygų mugei buvo išleistas papildomas tiražas, bet jo neliko antrą mugės dieną. Būtų buvę įdomu pažiūrėti, ar laimėjimas padidintų pirkimą, deja, šis socialinis eksperimentas neįmanomas.

– Pirmąjį romaną išleisti buvo baisu. Kas dabar baugu?

– Literatūrine prasme – niekas. Skaitytojų ir neskaitytojų reakciją į savo knygas ir į save pamačiau, daugiau nebelabai kas gali išgąsdinti. (Šypsosi.) Rašymas yra atsivėrimas, o tai visada baisu. Bet tik pirmą kartą, vėliau prie to pripranti.

Didžiausia rašytojo baimė yra „o jei nebegalėsiu nieko parašyti?“ Na, nebegalėsiu, ir kas? Parašys kiti. Nereikia susireikšminti ir manyti, kad be tavo knygų pasaulis pražūtų. Ne tik nepražūtų, bet niekas net nepastebėtų, parašei ar ne.

– Savo akademinėje karjeroje nuo istorijos pasukote prie filosofijos. Šiuo metu esate ir Etikos mokytojų asociacijos pirmininkė. O anuomet, mokykloje, kurią discipliną rinkotės – etiką ar tikybą?

– Mokiausi tarybiniais laikais, ir tokie dalykai kaip etika ar tikyba neegzistavo. Todėl viską, ką turiu, gavau iš šeimos. Vėliau pati domėjausi įvairiausiomis religijomis ir religinėmis praktikomis. Man iš esmės patinka religijos reiškinys, jose visose tiek daug grožio. Pažįstu labai tikinčių žmonių, jie mažiau laiko eikvoja tuščiam blaškymuisi ir nežinia ko paieškoms, turi tvirtą atramą, žino, ko nori sau ir kaip gali padėti kitiems. Jie mažiau arogantiški, nes supranta, kad niekas nėra mūsų valioje, kad kiekvienas galime mirti nuo uodo įkandimo, kad visi šiuo požiūriu esame lygūs, o karjera, pinigai ar kiti pasiekimai tėra išoriniai, nedarantys mūsų pranašesnių.

– Susimąstote apie tokias filosofines idėjas kaip Dievo mirtis, autoriaus mirtis, kurios keičia požiūrį į literatūros kūrinį, rašytoją?

– Svarstyti apie tokius dalykus yra natūralu. Dievo mirtis man neatrodo verta didelių apmąstymų. Dievas nemirs jokia prasme, jis amžinas ir žmonių poreikis jam amžinas.

Žmogaus mirtis daug paprastesnė. Po mūsų liks tik tai, ką padarėme, nebeturėsime būdo dangstytis pažadais, charizma, įvaizdžiu. Išsinešime, ką padarėme sau, ir liks tik tai, ką padarėme kitiems.

Kūno kalba

– Matyti, kad jums svarbus jūsų darbas Europos Taryboje. Europos Sąjungos šūkis – „Tarnauti žmogiškumui“. Kaip suvokiate žmogiškumą?

– Tikslesnis vertimas yra „Tarnauti žmonijai“. Ne visai tikslus ir žodis „šūkis“, nes šūkauti neužtenka, daugiau padaroma tyliai. Keista, kad taip sakau, nes mano pačios darbas yra kalbėjimas, bandymas padėti kitiems pamatyti, kas negerai, kodėl žmonės nenori, negali susikalbėti. Žodį „žmogiškumas“ suprantu kaip sugebėjimą suvokti, kad pasaulis nėra tavo ir tau, jis yra visų, ir visi turi teisę jame visavertiškai bei laimingai gyventi.

– Tvirtinate nerašanti apie save. O štai Oscaras Wilde'as sako: „Visi tie, kurie klaidingai mano sudėję į kūrinį viską, tik ne savo asmenybę, tampa pačių didžiausių iliuzijų auka. Tiesa yra tai, kad niekuomet negalima peržengti savo paties ribų.“

– Žinoma, galvoti, kad peržengsi savo ribas, yra didžiulė arogancija. Ir, žinoma, iš dalies viskas, ką parašau, yra apie mane. Tiksliau, informacija, perėjusi „per mane“. Tačiau niekada nerašau apie tiesioginę savo patirtį, apie tai, ką sutikau ar pamačiau.

– Jei net iš tūkstančio sutiktų žmonių sukuriate vieną personažą... Turite sutikti gausybę žmonių? Ir dar – gebėti stebėti juos, ne tik paviršių, bet ir tai, kas slypi giliai. Kaip tai pažinti?

– Įdėmiai stebiu žmones. Tai nėra specialios pastangos, tiesiog mano smegenys natūraliai fiksuoja visų pojūčių siunčiamus duomenis. Kūno kalba ir informacija, kurią per ją siunčiame ar gauname dažnai yra svarbesnė ir pasako daug daugiau. Kas nors paspaudė man ranką ir tai užfiksuojama smegenyse – kokia buvo jos ar jo oda, kokiu stiprumu paspaudė, kiek tai truko... Kasdien būna šimtai tokių momentų, šimtai užrašų. Mano smegenys kažkokiu būdu juos apibendrina, susistemina ir man pateikia visokiais keistais variantais. Beveik kaip sapnuojant. (Šypsosi.)

Rasos atostogos su šeima./Asmeninio albumo nuotrauka
Rasos atostogos su šeima./Asmeninio albumo nuotrauka

Pasakos suaugus

– Pasakose nuo seno naudojami žinomi simboliai ir archetipai. Per mėgstamiausią vaikystės pasaką galime sužinoti, kas jums buvo aktualu. Kokia jūsų mėgiamiausia pasaka? Ar manote, kad ir jūsų knygos išliks keičiantis laikui, politinėms, socialinėms aplinkybėms, nes kalba apie žmonių santykius?

– Mano ir pasakų santykis buvo gana komplikuotas. Pasakose mačiau tik siaubą ir liūdesį, negalėdavau miegoti, nes kambarys atrodė pilnas pabaisų. Kai man buvo maždaug penkeri, mama nusivedė į filmą „Vilkas ir septyni ožiukai“. Paskui kelias dienas verkiau – buvo gaila ožiukų. Mamai nepavyko įtikinti, kad pabaigoje jie liko sveiki ir gyvi. Mintis, jog kas nors gali norėti ką nors suvalgyti, buvo tokia siaubinga, kad graži pasakos pabaiga nė kiek neguodė.

Gal jūs ir teisi sakydama, kad mes ir užaugę liekame tokie kaip vaikystėje. Aš ir dabar verkiu. Verkiu už kiekvieną „suvalgytą ožiuką“, kiekvieną „vilką“. Sunku vienareikšmiškai nustatyti, kas konkrečiu atveju nukenčia labiau, nes lūžta ir aukos, ir skriaudėjo bei jų artimųjų gyvenimai. Skriaudėjas – žmogus, sužalotas gyvenimo – jau yra auka. Tačiau niekas nenori žinoti, ką jis jaučia, kaip išgyvena tragediją. „Nubausti“ ir pamiršti yra daug lengviau.

Apie tai ir bandau kalbėti savo knygose. Gyvenimas nėra plokščias ir vienareikšmis, suvokimo ir vertinimo prizmių skaičius – begalinis. Reiškiniai ir žmonės susiję nematomais ir nelengvai atsekamais saitais, o kasdienybė pilna ženklų, kurių nemokame perskaityti.

– Viršelyje – užrašų knygutės viršelis. Nešiojatės tokią?

– Nešiojuosi. (Šypsosi.) Esu visiškas anachronizmas, neturiu net išmaniojo telefono, visus darbus ir idėjas užsirašau ranka. Po tokio atsakymo natūraliai kyla klausimas, ar ir rašau spausdinimo mašinėle – ne, tai būtų pernelyg komplikuota. Bet jokių kitų technologinių įmantrybių man nereikia. Ir šiaip stengiuosi, kad visko reikėtų mažiau – daiktų, atsitiktinių žmonių, tuščių veiksmų.

– Rašote vasarą ir sausį Visbio rašytojų namuose. Nors rašymas – jūsų pomėgis, nepasiilgstate įprastų atostogų prie jūros su šeima?

– Aš nemoku nieko neveikti, nors gal ir būtų neblogai to išmokti.

Žmogui reikia...

– Ir jūsų sūnus klausia, ar dar parašysite knygą vaikams. O kaip manote, kai jis užaugęs skaitys „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“, ką ten ras?

– Vyresnis sūnus skaitė, sakė: „Gera. Ne tokia gera kaip „Žiedų valdovas“, bet gera“. (Juokiasi.) Jaunesniam kol kas savo knygų skaityti neleidžiu. Manau, kad jos nėra tinkamos vaikams. Ne dėl konkrečių epizodų, bet iš esmės. Veikėjai ir jų santykiai pernelyg komplikuoti, veiksmai ir mintys – per sunkūs nepatyrusiems žmonėms.

O suaugęs jis ras tai, ką randa kiekvienas skaitytojas – unikalias prasmes, suvokiamas ir artimas tik jam vienam. Man sunku atsakyti į klausimą, apie ką ši knyga? O ir nesvarbu, apie ką ji yra man. Kiekvienas skaitytojas pats randa savo atsakymą į šį klausimą.

– Ko jums, žmogui, reikia? Kas jums suteikia laimės?

– Meilė. Mums visiems reikia tik to. Tik dažnai pamirštame, kad meilė yra ne vien graži, joje pilna liūdesio ir skausmo. Norėdami mylėti ir būti mylimi turime susitaikyti su visomis meilės pusėmis.

– Sakėte, kad rašyti grožinę literatūrą pradėjote vėlai – tiesiog atėjo noras ir knygą parašėte. Tas pats gali nutikti bet kuria meno forma?

– Ne, su kita meno forma to nutikti negali, nes jokioje kitoje srityje neturiu bazinio išsilavinimo. Galėjau staiga nei iš šio, nei iš to pradėti rašyti, nes buvau puikiai tam pasiruošusi – baigusi istorijos ir filosofijos studijas, perskaičiusi šimtus įvairių sričių mokslinės ir grožinės literatūros knygų, parašiusi mokslinių darbų. Reikėjo tik šiek tiek pakreipti mąstymą, atlaisvinti sąmonę, pasąmonę, ir dirbti.

– O būgnais groti jau pradėjote mokytis?

– Ne, būgnais groti nepradėjau ir žinau, kad nepradėsiu. Būna tokių norų, kurie gyvena mumyse kaip gražesnio gyvenimo iliuzija. Dar norėčiau bėgti arba čiuožti pačiūžomis, greitai ir ilgai, į niekur. Bet žinau, kad ir to nepadarysiu. Ir nieko, visai nebūtina viską, ko nori, turėti ar padaryti. Ypač tada, kai tie norai nukreipti tik į save.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika