Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kęstutis Navakas: „Esu savo paties vasalas“ 

2018 rugsėjo 23 d. 19:30
Į klausimą kaip tapti geru rašytoju ir ar lengva juo būti, Kęstutis Navakas atsakydamas nedaugžodžiavo, - daug svarbiau būti geru žmogumi. / 
Į klausimą kaip tapti geru rašytoju ir ar lengva juo būti, Kęstutis Navakas atsakydamas nedaugžodžiavo, - daug svarbiau būti geru žmogumi. / 
Asmeninio albumo nuotrauka

Pasirodė nauja poeto, eseisto, literatūros kritiko Kęstučio Navako poezijos knyga „Net ne“. Ir tai ne vienintelė gera žinia – į knygynų lentynas nugulė ir spaustuvės dažais kvepiantis jo romanas „Privatus gyvulėlių gyvenimas“.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas paprašytas papasakoti apie savo pradžių pradžią sakė, kad biografijoje figūruojanti gimimo vieta – Šeimyniškiai (Utenos r.), vėliau Ukmergė – jo gyvenime dalyvavo nedaug. Rašytojo vaikystė prabėgo Taujėnuose (Ukmergės r.), tiksliau, – močiutės restauruotame Taujėnų dvare.

Tėvai anksti pasitraukė, tad Taujėnų dvaras ir parkas buvo tie namai, kurie K. Navaką išmokė būti vieną. Ir šiandien rašytojas nuvažiuoja į Taujėnus, – jam tai labai ilgesinga vieta. „Buvimas vienam – ir sunkus, ir būtinas tokiam žmogui kaip aš. Dabar irgi gyvenu vienas – su katinu, vardu Zaratustra, – atskleidė kūrėjas. – Dažnai apsilanko mano širdies draugė Eglutė, bet ir su ja gyvename atskirai, nieko vienas kitam nenurodinėjame.“

„Budos išmintis byloja, jei yra problema, spręsk ją, jei problemos išspręsti negali – nedaryk iš to problemos.“

Žmogaus laisvės ir asmeninės erdvės gerbimas, anot literato, yra vienas pagrindinių bendravimo principų.

Sutiktas Kaunas

Ne tik Lietuvos, bet ir Kauno patriotu rašytojas tapo vos atvykęs gyventi į Kauną. Čia iškart atsidūrė įvykių sukūryje, – 1972-aisiais, ką tik susideginus Romui Kalantai (lietuvių disidentas, protestavęs prieš sovietinę valdžią Lietuvoje – aut.). Tai buvo labai keista patirtis.

2009-aisiais išleistame albume „Sutiktas Kaunas“ pristatomas dviejų menininkų – rašytojo K. Navako ir fotografo Gintaro Česonio žvilgsnis į laikinąją sostinę: per penkiasdešimt fotografijų ir tiek pat trumpų esė. Šiandien paklaustas, koks visgi tas sutiktas Kaunas yra dabar, kas per laiką labiausiai keitėsi (į gera ar į bloga) K. Navakas teigė, kad sovietmečiu buvę daugiau kolegiško ar bohemiško bendravimo. Vėliau visi arba užsidarė savo kiautuose, arba prasigėrė, arba emigravo, arba mirė. Nors ir dabar pasitaiko diskusijų ligi paryčių, tarkim, apie eschatologiją (žmogaus, žmonijos ir pasaulio likimo mistinė teorija, daugelio religijų ir dalies filosofijų sudėtinė dalis).

Pašnekovo manymu, buvęs pilnas smetoniškos dvasios Kaunas dabar jau nebe toks. Dabartinės sparčios permainos kiek gąsdina, nes ne visada vyksta atsižvelgiant į ypatingą šio miesto dvasią. „Esu apėjęs kiekvieną gatvelę… Tai puikus miestas, tačiau kai kurie projektai visiškai įmanomi Dubajuje, – Kaunui jie svetimi. Tarsi prieškarinį Žaliakalnio medinuką būtų bandoma apklijuoti saldainių popierėliais. Šiaip ar taip, mano atminty tas miestas liks toks, koks buvo, o ne toks, kokiu tampa“, – prisipažino K. Navakas.

Nusikėlęs į praeitį jis prisiminė, kad ir būdamas vaikas, ir rinkdamasis profesiją niekada niekuo nenorėjo būti, – siekė gyventi taip, kaip atsitiks. O atsitikę, anot Kęstučio, visai neprastai, kas įrodo, kad atsitiktinumų nebūna.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Karys negali abejoti

Šeimoje stengėsi laikytis kuo didesnės distancijos, tad jo pasirinkimams niekas nedarė įtakos. „Manęs už ausų niekas netempė į savų vizijų lauką. Iš artimiausių giminių paminėčiau senelį, buvusį Lietuvos kariuomenės karininką, vėliau perėjusį sibirus. Jis išmokė mane būti gyvenimo kariu, taip pat drausmės, tad ir ant mano naujausios poezijos knygos viršelio yra eilėraštis „Karys“. Tai labai nemenkas mano credo„, – pridūrė rašytojas.

Anot K. Navako, autoritetais buvę ne tiek šeimos nariai, kiek perskaityti ar įsivaizduoti asmenys, taip pat kai kurie žmonės, kuriuos gyvenime sutikęs. Tiek gerąja, tiek blogąja prasme.

Dėl pagrindinio gyvenimo kelio rašytojui klausimų niekada nekilo, – jo žodžiais tariant, karys negali abejoti. „Aišku, gyvenau netradiciniu būdu, o tokiu atveju atsiranda šalikelės ir klystkeliai. Klaidų padaryta, bet tai mano klaidos ir mano patirtis. Japonai sako: daryk kuo daugiau klaidų, tik nei vienos klaidos nedaryk antrą kartą“, – filosofiškai žvelgė literatas.

Pirmoji jo knyga „Krintantis turi sparnus“ išėjo 1988-aisiais. Pašnekovas prisipažino, kad tuomet apėmė emocijos: nuėjo į Centrinį knygyną, pasiėmė tiek knygų, kiek ten buvo. O grįžęs prie kavinės „Laumė“, kur visi sėdėdavo (hipiai, pankai, valkatos, intelektualai), – jas išdalijo. „Dainininkė Arina pasakojo, kad po to visus nusivedžiau į legendinę kavinę „Tulpė“ ir visiems nupirkau po karbonadą. Knygos pasirodymas tuo metu buvo labai rimtas įvykis. Kaip, beje, ir dabar“, – šypsojosi K. Navakas.

Atsakydamas į klausimą, kaip tapti geru rašytoju ir ar lengva juo būti, kūrėjas nedaugžodžiavo, esą daug svarbiau būti geru žmogumi. O jei nesi, tai ir netapsi. Receptų ir „koučingų“ čia nėra.

Įkvėpimas yra keistas paukštis

K. Navakas turi dvi atžalas. Sūnūs Tilis ir Gabrielius, anot tėvo, visada buvo ir yra labai savarankiški. Rašytojo teigimu, auklėjant vaikus – pagarba asmeninei erdvei ir nesikišimas į gyvenimą yra prioritetinis dalykas. „Vienam dabar keturiolika, kitam dvidešimt ketveri, nuostabiausi pasaulio žmonės. Tilis užsiima architektūra, Gabrielius pastaruoju metu norėjo būti didžėjus“, – šiltai apie sūnus kalbėjo literatas.

Kęstutis Navakas

Tiesa, Gabrielius bandė rašyti pasakas. Viena buvo apie dantų krapštuką, kita turėjo būti apie „Maxima“ maišiuką. „Norės – tegu rašo, arba didžėjauja, arba kuria filmus. Jei reiks mano pagalbos, jie pasakys, kitaip į jų veiklą nesikišiu“, – tvirtos nuostatos laikosi Kęstutis.

Kultinis rašytojas prisipažino, kad jo diena, tiksliau, para, – visiška košė makalošė. „Miegu kada noriu, dirbu kada noriu, o dažniausiai tinginiauju arba sėdžiu feisbuke, – juokėsi kūrėjas. Po akimirkos pridūrė, niekada nepamirštantis to, ką turįs padaryti.

O įkvėpimas, anot K. Navako, yra keistas paukštis. Ispanų tapytojas Pablo Picasso apie jį sakė: „Taip, jis egzistuoja, bet geriausia kai jis ateina jums bedirbant“.

Kūrėjas atskleidė, kad bet kokiu atveju stengiasi išlikti ramus. „Problemų nuolat kyla, pačių įvairiausių, tačiau Budos išmintis byloja – jei yra problema, spręsk ją; jei problemos išspręsti negali – nedaryk iš to problemos. Taigi, aš ramus ir šypsena mano veide neišnaikinama“, – optimistiškai sakė jis.

Samurajaus kelias

Rašytojo karjera klostosi sėkmingai – išleista nemažai knygų ir veik visos buvo pastebėtos, pelnė premijų ir puikių atsiliepimų. Kūriniai skirtingi, – ne vien žanriniu požiūriu (rašo poeziją, prozą, knygas vaikams, užsiima vertimais yra ne vienos knygos sudarytojas). „Mano skaitytojai pasikartojimų monotonijos išvengs. Jų įvertinimai man ypač svarbūs. Tik tiek, kad jei jų būtų mažiau, tai nė kiek nesumažintų mano įsipareigojimo sau: tai, ką darai, padaryk tiek gerai, kiek tik sugebi. Tai ir yra kario kelias, arba, kaip dabar sakome su Eglute: samurajaus kelias“, – tikino kovingai nusiteikęs autorius.

Nenuostabu, – K. Navakas skaito daug klasikinių samurajų kodeksų, jie visada šalia. Tezė tokia: jei samurajus gavo užduotį, jis negali jos svarstyti, turi vykdyti tiek gerai, kiek sugeba. O užduotys ateina ne kažkur iš šalies, o iš to, ką vidumi esu užgyvenęs. „Privalau jas vykdyti garbingai, nes esu savo paties vasalas“, – dalijosi išmintimi jis.

Knygą, anot K. Navako, sudaro ne išgyvenimai, o tekstas. Tai būtent tas filosofinis akmuo, verčiantis šviną auksu. „Žinoma, kad visos įmanomos patirtys praverčia, tačiau ar tu rašysi apie žmonių tragedijas ir komedijas, ar apie vėjyje siūbuojančią krapo šakelę – jokio skirtumo. Svarbiausia tekstas, nes knyga nėra mūsų ligos istorija ar policijos protokolas. Patirtys turėtų nugrimzti į gilesnius mūsų užkaborius ir iš ten pasiekti rašomą kūrinį, nes jei stengsimės išsyk aprašinėti konkrečią patirtį, tai bus laikraštinis tekstas“, – dėstė jis.

Rašytojas atviras – dabar skaitantis jau mažiau, nors turi 5000 knygų. Viskas jau skaityta per naktis – vidiniai limitai baigėsi. Laisvalaikio neturįs, – visa vasara praėjo redaguojant ir sudarinėjant savo knygas. „Net barbekiu su Gabrieliumi ir Eglute kepėme tik vieną ar du kartus. Žinau, kad negerai, o ir nenoriu sudaryti kokio nors darbininko įspūdžio, nes esu tinginys ir dykaduonis. Tiesiog, va taip ta vasara praėjo. O šiaip, esu vinilų kolekcininkas, kartais su Eglute jų paklausome, pažiūrime kokių senų filmų, padiskutuojame apie bet ką. Ir toliau dykaduoniauju arba vaikausi katiną, kuris vėl būna ką nors pridirbęs. Toks ir laisvalaikis“, – atsiduso pašnekovas ir tuoj pridūrė, kad mėgsta sujaukti savo kambarį, versdamas jį bohemiška netvarka. Gyventi kambaryje, panašiame į operacinę, – negalėtų. Tai taip ir eina dienos naktys. Ir tegu.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"