Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Keli V.Karatajaus portreto stuktelėjimai 

2010 rugpjūčio 12 d. 00:00
Sukaktuvininkas V.Karatajus, kai pradeda tapyti, pamiršta metų naštą ir visi mauduliai liaujasi.<br>Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"
Sukaktuvininkas V.Karatajus, kai pradeda tapyti, pamiršta metų naštą ir visi mauduliai liaujasi.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Žymus lietuvių dailininkas, portreto ir peizažo meistras, profesorius Vladas Karatajus liepos pabaigoje minėjo 85 metų sukaktį, o dabar rengiasi dar vienai parodai. Galbūt, sakė, paskutinei.

Vasarą savo studijoje Užupyje V.Karatajus svečiuojasi retai. Nei arbata negali pavaišinti, nei velnio lašeliais. Sūnus kelioms dienoms parvežė jį iš sodybos, reikės truputį padirbėti. Tada - atgal, prie Daugų. "Va, atvažiuotumėt pas mane į Dzūkiją, šio to stipresnio turiu. O obuolių - šakos lūžta", - siūlė dailininkas.

Judri, padaužiška tapybos klasiko V.Karatajaus prigimtis lyg atminties sūpynės čia sviedžia praeitin, čia vėl sklendžia virš dabarties dienų: tai Dailės akademiją pakritikuos, tai šiaudinį patriotizmą, tai tapybos subtilybes įniks aiškinti.

Meistras teptuko nepaleidžia ir nenuleidžia. Iš sodybos parsivežė šešis paveikslus. Tiek šiuos, tiek ir visus dirbtuvėje susiglaudusius savo papratimu vadina etiudais. "Reikia juos dar kartelį "stuktelti", aptvarkyti, užrašyti pavadinimus ir rugsėjį atiduoti į parodą Pamėnkalnio galerijoje. Tai bus paskutinė mano paroda", - netvirtai teigė menininkas. Jos rengimu ir visų kitų reikalų vadyba užsiima sūnus Romas. "Jis mano "menedžeris", - juokėsi vyresnysis Karatajus.

Nuotaikų akordai

"Esu jau amžiuje, tai kilometrų nevaikštau, sūnus kartais pavežėja. Va, prie Merkio, - rodė V.Karatajus į naujausią etiudą su tamsia upės vaga ir pilkomis debesų draikanomis. - Pradėjo lyti. Bet aš turiu didelį skėtį, lietaus nebijau. Įpratau greitai tapyti. O jei koks škvalas - sūnus netoliese automobilyje sėdi." Parodos lankytojai išvys visus V.Karatajaus žanrus. Ir portretų bus, nors šiais laikais mažai kas jų užsako. "Noriu jų duoti šalia šių vaizdelių, - atkreipė dėmesį į peizažus ir natiurmortus. - Kad matytų, jog turiu ir akis, ir visa, kas būtina portretistui." Pirmąjį - profesoriaus Juozo Mikėno - portretą nutapė dar 1953 metais. Pasak jo, svarbiausia šiame darbe - įžvalga, gebėjimas atskleisti, atverti portretuojamąjį. "Nieko nauja dailėje nepasakysi, - tvirtino profesorius. - Žinau tik viena - esu laimingas, kad pasirinkau vaizduoti realybę. Bet ne grynąjį natūralumą." Dairantis po studiją žvilgsnis stoja ties jaunos moters paveikslu. "Tai mano dukra Viktorija, keramikė. Mirė prieš trejus metus. Sukūriau devyniolika jos portretų. Visi kažkur išsibarstė - ir Vakaruose, ir Sąjungoje. Miela buvo mergaitė, paslaugi. Skaudu apie tai kalbėti", - susigraudino garbaus amžiaus menininkas.

Psichologinės įkrovos būdingos ir V.Karatajaus gamtos vaizdams, nes čia svarbu nuotaika. "Gamtos ir žmogaus psichologijos pažinimas itin siejasi, - sakė menininkas, klausiamas, kodėl kūrybinį kraitį vėliau praplėtė peizažais ir natiurmortais. - Gamtą reikia suprasti, nepakanka tik matyti. Spalvas ir formas padiktuoja nuotaika. Jos nesukursi, neradęs akordo." Tapant gamtovaizdžius veikia tie patys dėsniai, kaip ir kuriant portretus: menininkas siekia dvasingumo, nevengia būti subjektyvus. Vienas praeivis valstietis, užmetęs akį į tapinį, piktinosi, kam dailininkas kreivai medžius paišąs: "Ką, tiesių nėra?" Autorius mėgino paaiškinti savo intencijas, tačiau bergždžiai.

Audringa paauglystė

Tapytojas gimė 1925 metais Vilkaviškyje. Karatajų giminės kilmė nėra tiksliai žinoma - totoriai, turkai? Dailininko tėvas Mikalojus, ieškodamas savo šaknų, buvo nuvykęs į Naugarduko valsčių ir Recemlios kaime sutiko ne vieną Karatajų. "O mano anūkė Elenutė, laikinai gyvenanti Turkijoje, sako, kad ir ten jų pilna. Grįžęs tėvukas pasakojo, kad caro laikais Kriūkuose prie Nemuno buvusi laivų statykla, į kurią ir užklydo vienas Karatajus, mano prosenelis", - į giminės praeitį leidosi dailininkas. Žmoną, Serafimą Čečnevą, Mikalojus parsivežė iš Riazanės. Meiliai vadino Sima. Mama greitai pramoko lietuvių kalbos, nors neatsikratė rusiško akcento. 1926-aisiais tėvuką, Lietuvos banko tarnautoją, perkėlė į Lazdijus ir čia Vladukas praleido penkiolika vaikystės ir paauglystės metų. "Labai garsus savo apylinkėje buvau, - pasakojo sukaktuvininkas, ir galėjai stebėtis - negi jau tada talentas pasireiškęs? - Visus kaimynų sodus apeidavau." Prisiminęs mamą, dailininkas dūsavo dėl nelengvos jai tekusios dalios. "Karus žaisdavome, "korkinius" šautuvus pasidarę. Grįždavau suodinas, purvinas. Mama prausdavo nuo kojų iki galvos. Va, matot, ausys didelės, nes sukdavo man jas. Mušt nemušdavo", - juokdamasis prisiminė V.Karatajus. Paauglystėje Vladas turėjo pomėgį auginti moliūgus, įvairiausios išvaizdos: su karpom ir be jų, dryžuotus ir ne. Rimtai pomėgį prižiūrėjęs, laistęs. O kad pagausintų kolekciją, į kitų daržus įsisukdavęs. Kartą kaimynas užtiko didžiulį moliūgą betįsiantį. "Supratau, kad tokio negalėsiu perkelt per tvorą. Tai tik pats persiritau. Tada diskusija tęsėsi abipus tvoros: "Kam tau toks didelis reikalingas?" - klausė kaimynas. Atsakiau: "Man nereikia, man tik sėklų", - pasakojo V.Karatajus. Dailininkas giriasi - audringos būta paauglystės. "Labai aktyvus buvau, bet vieną kartą nepasisekė. Skyniau kaimynų slyvas užsilipęs ant tvoros. Į taką vis žvilgteliu, ar neateina. Nesumečiau, kad kaimynas čia pat patvory gali snausti. Capt už kojos. Dieve, kokia sarmata man ir tėvui buvo", - juokėsi pašnekovas.

Dailininku tapau

Mėgindami išvengti tremties, Karatajai persikėlė į Ukmergę. Jiems pasisekė, o tėvo brolis iš Laptevų negrįžo. Ukmergėje V.Karatajus mokėsi Smetonos gimnazijoje. "Tačiau baigė papjaut matematika ir lotynų kalba, tai perėjau į mokytojų seminariją. Baigiau tris, kaip mes vadindavome, "liktarnų" kursus. Mokytoja Juzė Vilienė labai meną mėgo, tai man leisdavo nemokėti. 1946 metais jai padovanojau savo paišytą paveikslą, dėkodamas, kad manimi nenusivylė, kad ne koks pašlemėkas, o dailininkas tapau", - pasakojo menininkas. Ukmergę, Šventąją jis prisimena su nostalgija. Sakė, žinąs ją nuo ištakų, nuo Samanio. Atmintyje iškyla Degėsių kaimas, kuriame vasarodavo. Iškyla ir gulasi ant drobės jaukiais, taupiais potėpiais.

1946-aisiais jaunuolis įstojo į Dailės institutą (dabar - akademija) ir po kelerių metų pateko į profesoriaus Vytauto Mackevičiaus vadovaujamą Figūrinės kompozicijos ir portreto studiją. Pirmuose kursuose jam dėstęs tapytojas Algirdas Petrulis. "Ne meistriškumo mus mokė, o skonio. Tai didelis dalykas. Nepaprastai doras žmogus buvo", - prisiminė V.Karatajus. Mokėsi kartu su Jonu Švažu, Antanu Gudaičiu. Baigęs institutą 1952-aisiais, V.Karatajus pasiliko dėstyti. Per keturiasdešimt metų jis įgijo docento vardą, tapo profesoriumi, o nuo 1968 metų vadovavo Tapybos katedrai. "Manęs kai kurie nuo seno nemėgsta. Esą dirbęs administracijoje, buvau katedros vedėjas. Bet aš juk į politiką nelindau, linkėjau studentams tapti profesionalais, norėjau, kad nevengtų figūratyvinės dailės. O dabar, pasikeitus laikams, atsivertėliai ėmė mane koneveikti. Nepatinka man toks šiaudinis patriotizmas", - piktinosi V.Karatajus. Žinoma, teko jam ir Staliną, ir Leonidą Brežnevą, ir Petrą Griškevičių ant drobės kelti. Bet atidavęs duoklę "ciesoriui", galėdavo savus darbus dirbti.

Damoms įtikti sunku

"Etiudą tapau todėl, kad jis man teikia malonumą. Nesu labai sveikatingas, bet kai pradedu dirbti, visi mauduliai liaujasi. Čiulbu kaip paukštelis. Tai mano laimė", - prisipažino profesorius ir prisiminė istoriją apie tai, kaip A.Gudaitis ir Viktoras Vizgirda Kazlų Rūdoje lankėsi. Vienas rado gražų gamtos motyvą ir visaip ėmė slėpti nuo kito. Ima juokas. "Konkurencija, - aiškino V.Karatajus. - Tada ieškodami motyvo eidavome dešimtis kilometrų. Dabar neinu. Už daržo ribos - man jau naujas pasaulis. Matau kur kas daugiau nei anksčiau. "Sucukravot" galiu: kažką išmetu, kažką padvigubinu, jei per didelis ir užstoja, visai jo nepaišau. Gudrus pasidariau. O kaip? Portretus tapydamas." Dailininkas sukūrė daugybę garsių Lietuvos žmonių portretų. Vieni pasisekė, kiti nelabai - kritiškai į savo darbus žvelgia. Per tuos darbus susipažino su garsiais dailininkais, muzikais, aktoriais, gydytojais, politikos veikėjais. "Ir visi jie buvo labai įdomūs", - sakė V.Karatajus. Sunkiausia būdavo su moterimis. "Jos mane išveda iš kelio. Turėjau su jomis bėdos. Nesupraskit neteisingai, - prašė dailininkas ir paaiškino, - portretuojamosios visuomet stengiasi atrodyti gražesnės nei yra. Neša nuotraukas šūsnimis, kuriose jos dar jaunos, "petnastufkos". O prieš save matau visą matroną... Arba prašo, kad gėlės ir židinys matytųsi. Sumakaluodavo visą mano idėją." Dailininkas skundėsi, kad damoms įtikti, jų nepapudravus, sunku.

Klausiamas, ar tik ne su Pauliu Cezanne'u daugiausia bendravęs, V.Karatajus visų pirma mini Venecijos meistrus, jų matymo spalvingumą, melodingumą. Po to Diego Velazquezą, visą ispanų plejadą. Tada - prancūzų impresionistus. "Kai išmanai dailės istoriją, apsisaugai nuo blaškymosi. Aš ir jaunimui palinkėčiau gerai išmokti klasikinę dailę. Tada nepasiklysi bet kuriuo keliu eidamas", - patarė dailininkas.

"Man nepataikaukit. Koks esu, toks esu: senas, trenktas meno. Kai tiek pagyveni, pamatai žmogaus menkumą."

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika