Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Juos vadino kirmėlistais: tai netrukdė surinkti pilnas žiūrovų sales 

2017 spalio 4 d. 11:16
Penketo paroda Titanike
Penketo paroda Titanike
Mindaugo Kluso nuotrauka

Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ pradėjo veikti paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“. Kai tokios pavardės ir tokia tapyba, stebėtis žiūrovų gausa būtų tikras nesusipratimas.

1977-ųjų lapkritį „cvirkynėje“ – Dailės fondo salone tuometėje Petro Cvirkos gatvėje (dabar – Pamėnkalnio) – buvo atidaryta Valstybinio dailės instituto 1976 metų tapytojų laidos paroda. Iš jos dalyvių ilgainiui susiformavo „Penketas“: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys (1952–2008) ir Romanas Vilkauskas.

„Penketas“ stebino fantastiniais, siurrealistiniais, groteskiškais darbais, erotikos ir absurdo scenomis, atogrąža į vidinį kūrėjo pasaulį ir egzistencines temas.

„Vyrukai buvo organizuoti, stropūs, ambicingi, jų parodos sukeldavo ir kritikų, ir visuomenės dėmesį“, – sakė šio sambūrio idėjų įgarsintojas ir apipavidalintojas menotyrininkas dr. Viktoras Liutkus.

Šiemet nuo „vyrukų“ debiuto sukanka 40 metų. Ta proga rengiamoje parodoje bene visi darbai atrinkti iš ankstyvojo grupės veiklos tarpsnio, 1976–1986 metų.

Grįstas tikra bičiulyste

Pasak H. Natalevičiaus, didžiausias jų sambūrio iniciatorius buvo M. Skudutis. Būtent jis skatinęs rengti bendras parodas. Visi susitikdavo pas M. Skudutį dirbtuvėje Kruopų gatvėje. Ir menotyrininkas V. Liutkus ten lankydavosi, ne tik ekspozicijų salėse.

Kitų specialybių dailininkai truputį pavydėdami sakydavo: „Jums gerai, tapote – ir iškart apie jus rašo.“ H. Natalevičius tokiems atšaudavo, kad jų sambūris visiškai natūralus, grįstas paprasta, bet tikra bičiulyste.

Šįkart V. Liutkus grupės lyderiui M. Skudučiui įteikė simbolinė dovaną – moterėlę iš Vandėjos, panašią į R. Sližio tapytus personažus. Tik įspėjo šiukštu niekam nerodyti, ką ji turinti po sijonu.

M. Skudutis garsėja kaip nagingas laikrodžių meistras. Turbūt V. Liutkus rado tinkamą progą įteikti lėlę su užuomina, kad tas pataisytų sugedusį jos mechanizmą.

„Penketą“ sveikino kito garsaus tapytojų sambūrio – „Ketverto“ – atstovas prof. Arvydas Šaltenis.

Užkariavo gerbėjų simpatijas

Iki šiol minimas ir kitas neoficialus sambūrio pavadinimas: po antrosios autorių penketo parodos 1980 metais ir Veprių tapybos plenero dailės kritikė Eglė Kunčiuvienė juos praminė „kirmėlistais“. Dėl polinkio vaizduoti visokią krebždančią, krutančią, gyvą ir negyvą smulkmę. Nors iš tiesų „Penketas“ save labiau vadino „faufistais“.

Juos vadino kirmėlistais: tai netrukdė surinkti pilnas žiūrovų sales

Parodoje negalėjo dalyvauti R. Vilkauskas, jo fotorealizmas visose „Penketo“ parodose buvo išsiskiriantis ir socialiai angažuotas.

Šviesaus atminimo R. Sližys paskutinio sovietijos dešimtmečio lietuvių tapyboje įteisino rausvą spalvą. Apvalaini, apskritagalviai ponuliai ir tetulės jo drobėse skendi rausvame fone, dekoruotuose Vienos secesijos dangaluose.

Tapytojas turėjo savitą, jokių taisyklių nesaistomą požiūrį į žmogaus išvaizdą, nesvarbu, kokio amžiaus šis būtų. „Kai apie kurią nors pasakydavo „graži moteris“, galėjai ir užsimerkęs nuspėti, kad daugumai ji tokia neatrodytų“, – yra sakiusi menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Galėjai lažintis, kad tai bus netipiška, nestandartinė, neharmoningų proporcijų būtybė.

R. Sližys buvo doras savaip, estetiškas savaip. Ir grožį suprato savaip. Visi jo tapyti vyrai panašūs į savo kūrėją, grubios išvaizdos. Tačiau tie ne visiems gražūs paveikslų herojai užkariavo dailininko gerbėjų simpatijas.

Debiutavo nebūtais siužetais

B. Gražys, pasak V. Liutkaus, vienintelis lietuvių tapyboje mezgantis paveiksluose kilpas, kurių juodose kiaurymėse pajunti atsiveriančias egzistencines prarajas.

M. Skudutis debiutavo su iki tol lietuviškoje tapyboje beveik neeksploatuotais mirties, ligos, kankinančios aistros ir parsiduodančios meilės siužetais.

Dailininkas laikomas miesto peizažo meistru. Taip pat jis ir portreto kūrėjas, kurio pagrindinis ir bene vienintelis pozuotojas – prieš keturis dešimtmečius aptiktas ir pamėgtas senasis Vilnius.

Vėliau M. Skudučio tapyba keitėsi, tragiškos temos ir vaiduokliški ar marginaliniai personažai išnyko, tačiau domėjimasis senamiesčiu nesumažėjo.

Dailininkų sąjungos galerijos rengiama ir dr. V. Liutkaus kuruojama paroda „Titanike“ veiks iki spalio 22 dienos.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika