Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Jako plaukų ir pagurklių mados 

2017 liepos 12 d. 16:00
Rodydamas savo kolekciją Aleksandras Vasiljevas pristato įdomias praėjusių epochų madas.
Rodydamas savo kolekciją Aleksandras Vasiljevas pristato įdomias praėjusių epochų madas.
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vilniaus paveikslų galerijoje veikia paroda „Portretas ir mada. Iš Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos Vilniuje“. Nepraeina nė diena, kad A. Vasiljevas – Vilniuje namus turintis kolekcijos savininkas ir vienas parodos kuratorių – neįsigytų naujo portreto. Rodydamas savo kolekciją jis kaskart pristato įdomias (kartais, dabarties žiūrovo akimis, ir keistas) praėjusių laikų madas.

A. Vasiljevo fondo portretų kolekcijoje esama per 1000 kūrinių, juos kolekcininkas vežasi ir į parodas užsienyje. Vilniaus paveikslų galerijoje rodoma apie 90 tapybos darbų ir apie 30 portretinių miniatiūrų, kuriomis puoštos tabakinės, pudrinės, segės, vėduoklės, apyrankės ir žiedai.

„Iki fotografijos išradimo portreto menas klestėjo. Atsiradus fotografijai ant popieriaus nustota užsakinėti portretus, žmonės nebenorėjo sėdėti kelias dienas prieš dailininką, mokėti didelius pinigus – buvo pigesnis ir greitesnis būdas. Secesijos laikotarpiu portretas atgimė. Portretistus sudomino kitos technikos, dažai. Antrojo pasaulinio karo metų portretai jus nustebins, nes karas neatėmė dailininkų meistrystės“, – savo kolekcijos kūrinius vardijo A. Vasiljevas.

Vietoj vonios – perukas

Seniausias paveikslas parodoje – 1646 metų nežinomo prancūzų dailininko nutapytas didiko portretas, atskleidžiantis baroko mados didingumą. Šiuo laikotarpiu gyvenantys dailininkai tapydavo tik dirbtuvėse, kur gaminosi aliejinių dažų. Dienos šviesoje, prie lango, jie savaip matė savo modelius.

Kito karaliaus, Liudviko XIV, arba Karaliaus Saulės, valdymo metais į madą atėjo perukai. „Liudvikas XIV per visą savo gyvenimą nė karto nesiprausė vonioje, dėl to jo plaukai anksti nuslinko. Bet jis nenorėjo būti plikas, todėl savo kirpėjui užsakė pagaminti pirmąjį peruką. XVII amžiuje juos nešiojo visi vyrai Europoje, tarp jų – ir Lietuvoje“, – pasakojo A. Vasiljevas.

Perukai buvo gaminami ne iš natūralių plaukų, o iš gyvūnų šerių, daugiausia – buivolo ir jako kailio. Perukas iš buivolo kailio buvo tamsus, jako – šviesus. „Perukus dar pudruodavo, papudruodavo ir juose gyvenančius vabalėlius, o šie surinkdavo visus skanėstus – mėgaudamiesi rydavo kiaulės lašinius ir ryžių miltus, kuriais perukai buvo nupudruoti“, – tęsė kolekcijos savininkas.

Riebios rokoko formos

Rokoko stilių pristato keletas pastelių. „Nustebau, kiek daug puikių pastelių kolekcininkas surinko, – sakė parodos kuratorė, Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkė Dalia Tarandaitė. – Ne visas galėjome eksponuoti dėl būklės, tačiau atrinkome tas, kuriose matyti pastelės technikos savitumas – iš vidaus spindintys kūriniai, žavėję rokoko epochoje.“

Šios epochos autoriai mėgo švelnias, sodrias rožines, melsvas, žalsvas, pilkšvas spalvas. Visi portretuojamieji čia – baltais perukais. „Balti plaukai suvienodino žmonių amžių – berniukas, kuriam galbūt penkiolika metų, atrodo kaip pagyvenęs pražilęs vyriškis. O moterys labai didžiavosi savo iškirptėmis, jas apnuogindavo tiek vasarą, tiek žiemą. Jos, net ir neturinčios meninio išsilavinimo, pamėgo dailę. Lengva atskirti profesionalo pastelę nuo tapybos mėgėjos, kuri tiesiog pavaizdavo sūnų (aristokratą, kaip ir ji), aprengtą gražiais drabužiais“, – palygino A. Vasiljevas.

Kuo tolyn į XVIII amžių, tuo aukščiau kilo šukuosenos. Naujajai Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei kirpėjas pasiūlė nešioti aukštai sukeltus plaukus. Kad moterys tokiomis šukuosenomis galėtų atsisėsti į karietą, šios buvo taip pat paaukštintos.

„Šukuosenų aukštis ilgainiui pakilo iki vieno metro virš galvos. Moteriai buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, taigi kad nepargriūtų, jos šukuosena buvo prilaikoma pagaliu“, – vaizdžiai dėstė mados žinovas.

„Moteriai buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, taigi kad nepargriūtų, jos šukuosena buvo prilaikoma pagaliu.“

Ši epocha taip pat reikalavo, kad moterys daug ir riebiai maitintųsi, mat moteris su pagurkliu buvo laikoma gražia, o be jo – bjauria. Kad išlaikytų priimtas rokoko formas, jos valgė tortus, pyragaičius ir saldumynus.

Slepia nutapytųjų tapatybę

A. Vasiljevo kolekcijos portretai pristatomi pirmąkart – iki šiol jie nerodyti, nes buvo restauruojami. Pasak kolekcininko, ne visi ankstesni savininkai rūpinosi turimais meno kūriniais – laikė juos rūsiuose, sandėliuose, taip drobėse atsirado įbrėžimų, didesnių pažeidimų ar kulkų skylių.

Daug restauravimo darbų buvo atlikta Lietuvoje. Kaip pasakojo A. Vasiljevas, dažnai dėl paveikslo viršutinio sluoksnio užterštumo neįmanoma perskaityti nei autoriaus parašo, nei sukūrimo datos. Restauravus atskleidžiama nauja informacija, tada galima pasidomėti dailininko biografija.

Jako plaukų ir pagurklių mados

Visgi dažno nutapyto žmogaus tapatybė lieka neatskleista. Ją nutyli šeima, parduodanti portretą. „Tai – tarsi taisyklė. Kodėl? Kai internete atsiranda nutapytojo pavardė, paveldėtojai užsigeidžia pinigų. Taigi šeima, parduodanti kūrinius, nenori prisipažinti, iš kokios šeimos daiktai kilę, kitaip teks turtais dalytis su pusbroliais ir anūkais“, – paaiškino Aleksandras.

Neretai meno kūriniai parduodami iš išskaičiavimo. „Aukcione parduodami ne tik darbai, bet ir šeimos tradicijos, – įsitikinęs pašnekovas. – Kartais prisireikia nuo paveikslo nuplėšti etiketę su vardu, kad niekas nežinotų, kas toks buvo nutapytasis. Man tai – tragedija.“

Trapios moters išsilaisvinimas

Didelė A. Vasiljevo kolekcijos dalis yra XIX amžiaus pirmosios pusės – ampyro laikotarpio, romantizmo. Romantizmo laikotarpio grožio idealas buvo trapi, kiek liguistai atrodanti moteris. XIX amžiaus antros pusės madoje ir dailėje akivaizdus gyvenimo pilnatvės, prabangos ir puošnumo siekis. Paroda baigiama modernizmu, tarpukario dailininkų paveikslais. „Iš pradžių moteris vaizduojama su vėduokle, o vėliau, po moterų emancipacijos – su ryškiu makiažu ir su cigarete rankoje“, – pabrėžė D. Tarandaitė.

Dauguma parodoje eksponuojamų portretų yra sukurti prancūzų dailininkų. 1982 metais iš Rusijos į Prancūziją emigravęs A. Vasiljevas čia sukaupė didžiąją dalį savo kolekcijos. Joje yra ir žinomų dailininkų kūrinių: pastelės meistro Maurice'o Quentino de la Touro, tapytojų Henri-François Riesenerio, Eugene'o François Deverios, Jeano-Pierre'o Vallet, Charles'io Ronot ar Charles'io Durand'o darbų. Kolekcininkas turi ir daugiau šiuo metu dar restauruojamų XVII amžiaus portretų.

Paliks muziejų

Šiuo metu Senajame arsenale (Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje) dar veikia paroda „Prijaukinta gamta. XVIII-XXI a.“ iš A. Vasiljevo kolekcijos. „Portretas ir mada“ – devintoji paroda, kurią kolekcininkas rengė bendradarbiaudamas su Lietuvos dailės muziejumi.

Ji išsiskiria tuo, kad pirmąkart rodomi tik portretai. „A. Vasiljevo kolekcija – nepaprastai didelė. O ši paroda sudaryta kiek kitokiu principu nei įprastos dailės ar portreto parodos, – kalbėjo D. Tarandaitė. – Kadangi A. Vasiljevas yra mados istorikas, jį labiausiai domina, kaip portretas perteikia madą. Iš tiesų galime nagrinėti ir įvairių laikotarpių šukuosenas, papuošalus ar grožio idealą. Vienu metu žmonės buvo atsipalaidavę ir mėgavosi gyvenimo džiaugsmu, kitu vertintas dalykiškas portretas, sveikata ar trapus grožis. Visa tai akivaizdu paveiksluose, o rūbų ar aksesuarų kolekcijoje to nepamatytume.“

Atidarydamas parodą A. Vasiljevas prisipažino: mada ir stilius dailėje – jo mėgstamiausia tema, todėl kasdien jis nusiperka po portretą. „Žinoma, pasakysite, kad esu išprotėjęs milijonierius. Tačiau iš tiesų daug dirbu, kad po savęs galėčiau palikti muziejų, – tikino jis. – Džiaugiuosi, kad šia meno rūšimi susidomėta Lietuvoje – parodas rengėme Vilniuje, Palangoje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Šių paveikslų negaliu vežti į Rusiją ar už Europos Sąjungos ribų, jie visuomet liks ir gyvens Europoje.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"