Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

LŽ archyvas. Išeinanti karta ir jos šviesa 

2018 rugpjūčio 1 d. 10:00
Algimantas Nasvytis./
Algimantas Nasvytis./
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Praėjusios savaitės pabaigoje pranešta apie 90-uosius ėjusio garsaus architekto, pedagogo Algimanto Nasvyčio mirtį, prieš porą metų, 2016 sausio 8 dieną mus paliko jo brolis Vytautas Nasvytis.  O štai baigiantis 2016 sausio 27-ąją, tyliai užgeso ilgai plazdėjusi skulptoriaus Juozo Burneikos gyvybės liepsnelė. Apie Vytauto Nasvyčio ir Juozo Burneikos iškilias asmenybes – LŽ archyvų straipsnis.

Abu – Vilniaus dailės akademijos profesoriai, Lietuvos valstybinės premijos laureatai. Ir abu dar paauglystėje su tėvais atsirado Vilniuje – kartu su jo laisve.

Architektas Vytautas Nasvytis meistriškai harmonizuodavo erdvę - kad žmogui ten būtų jauku. Asmeninio albumo nuotraukos
Architektas Vytautas Nasvytis meistriškai harmonizuodavo erdvę - kad žmogui ten būtų jauku. Asmeninio albumo nuotraukos

Pėdsakai Vilniuje

Tą šaltą rytą speigo sukaustytą Vilnių apskriejusi žinia apie V. Nasvyčio mirtį sugrąžino į mūsų jaunystės laikus. Vytautas išėjo, bet liko jo, abiejų su broliu Algimantu, darbai, liko jo skleista Vilniuje šviesa. Akyse visą laiką regiu Vytautą – laisvą ir elegantišką, nerūpestingu žingsniu žengiantį kuria nors Žvėryno gatve. Tarsi persimetęs per petį sportbačius žingsniuotų stadiono aikštės veja. Ir pasirinkta lengvosios atletikos elegantiška rungtis – ieties metimas – jam labai pritiko. Brolio Algio specializacija buvo šuoliai į tolį, reikalaujantys gal daugiau prakaito ir valios.

Leonardas Vaitys apie bendrus Nasvyčių projektus ir darbus yra išsitaręs, kad Algimanto stiprioji vieta – konstruktyvumas ir logika formuojant architektūrinę erdvę, o Vytauto – tos erdvės harmonizavimas, kad žmogui ten būtų jauku. Tą jaukumą ir norą pasilikti visada patirdavau jų sukurtame Nacionaliniame dramos teatre.

Taip netikėtai išėjęs Vytautas paliko mums savo šviesą. Atrodo, sutiksiu jį Vykinto gatvės vaistinėje ar kurioje kitoje Žvėryno gatvėje ir mums kalbantis jis dėl ko nors nustebęs paklaus: „Tu taip manai?“

Karo ir tremčių metai

Šios kartos vaikystės dienos tekėjo žaidžiant karus su lenkiukais ant Trijų kryžių kalno ir savo kiemuose, o 1940-ųjų birželį jie, nuščiuvę, nelaimės nuojautos prislėgti, žiūrėjo, kaip nuo Žaliojo tilto Vilniaus gatve plūdo rudai pilkų kareivių masė. Nelaimės nuojauta greitai tapo tikrove. Po metų jie jau bėgo pažiūrėti gyvuliniuose vagonuose uždarytų žmonių, vežamų į Rusiją. Nasvyčių šeimos galva – karo gydytojas pulkininkas Kazimieras Nasvytis – po okupacijos iškart atsidūrė Vorkutoje.

1941 metų birželio 22-osios sekmadienio rytą plykstelėjęs džiaugsmas užgeso, kai eidami šaligatviu negalėjo atlaikyti gatve traukiančių pasmerktų žmonių žvilgsnių.

Praslinko dvi nepaprastai šaltos 1942-ųjų ir 1943-iųjų žiemos. Net po keturis sukinkyti apšarmoję belgų veislės storakumpiai arkliai Tauro gatve žemyn traukė pabūklus, po jų ratais girgždėjo sniegas, o greta apsimuturiavę, daužydami sau į šonus pirštinėtomis rankomis žengė vokiečių kareiviai. Naujųjų metų naktį Silvestrą triukšmingai švenčiančius karininkus vežiojo Vilniaus vežikai.

Juozas Burneika buvo akylas aplinkos, žmonių stebėtojas, gebantis asmens veide įžvelgti jo charakterį ir atspindėti skulptūriniame portrete.
Juozas Burneika buvo akylas aplinkos, žmonių stebėtojas, gebantis asmens veide įžvelgti jo charakterį ir atspindėti skulptūriniame portrete.

Atėjo 1944 metų pavasaris. Daugelio šeimų vaikai, vos spėję pajusti tikrojo Vilniaus skonį, paliko jį, bėgo nuo fronto tolyn į Lietuvą. Broliai Nasvyčiai su mama ir seserimi Undine atsidūrė Dautarų dvare netoli Mažeikių. Į Vilnių sugrįžo tik prasidėjus mokslo metams.

Pokaris ištuštėjusiame Vilniuje

Tuo metu Juozas Burneikiukas, toks smalsus berniokas, klaidžiojo ištuštėjusio Vilniaus gatvėmis ir fiksavo karo vaizdus – motorizuotų vokiečių voras, traukiančias Baltųjų stulpų link, ir kareivius, iš tanko liuko dar fotografuojančius J. Basanavičiaus gatvės cerkvę. Po dviejų savaičių kitų kareivių kūnus jau matys išdarkytus Vilniaus gatvėse. Šeima greitai pajus valdžios pasikeitimą. Tėvas Juozas, savanoris kūrėjas, kažin kuo neįtikęs „geram“ kiemo kaimynui, netrukus bus suimtas ir atsidurs lageryje. Į Kazachstaną ketveriems metams ištremiamas brolis Antanas. Su sūnumis lieka mama, buvusi mokytoja „iš namų“ Elzė Zavišaitė. Juozas ją dažnai prisimins su pagarba ir meile.

Pirmi pokario metai. Juozas klasėje nuolat peršalęs, susigūžęs, neretai vėluojantis į pamokas ir negalintis paaiškinti kodėl, negalintis pasakyti, kad turėjo pagelbėti mamai, kuri būryje moterų su maišais džiovintos duonos laukė prie kalėjimo vartų.

Bėgimas su kliūtimis – ir gyvenime

Metai eina ir jaunystė ima viršų – krepšinis, lengvoji atletika, bėgimo trasa stadione... Ir visur gerai sekasi. Broliai Nasvyčiai ir Juozas petys į petį kaunasi už 1-osios berniukų gimnazijos, Dailės instituto ir Lietuvos rinktinės garbę. Prisimindamas J. Burneiką kaip sportininką, krepšininką ir lengvaatletį, pasirinkusį sunkiausią rungtį – barjerinį bėgimą, manau, kad jaunystėje užgrūdintas ir ištobulintas „tiksliuko“ charakteris pasireiškė ir kūryboje, lėmė sėkmę profesinėje veikloje.

110 m barjerinio bėgimo rungtis, kuri Lietuvos čempionatuose du kartus (1948 ir 1950 metais) jam pelnė nugalėtojo šlovę, pasirodė esanti simboliška. Vėliau visas Juozo gyvenimas buvo kaip bėgimas su kliūtimis, kurių jis nė nemėgino išvengti, nes tada būtų atsisakęs užsibrėžto tikslo, savo tapatybės. O dažnai kliūtis atsirasdavo ir viduje, ieškant optimalios savo idėjų išraiškos. Architektūros ir skulptūros formų tobulumą Juozas matė gamtoje: medžio lapas, gėlės žiedas ar žmogaus kaulų sąnarys – geriausi tobulos formos pavyzdžiai.

Precizija, reiklumas sau ir aplinkai, tinkamiausio sprendimo pasirinkimas siekiant tikslo... Šitaip matydamas Juozą suprantu, kad būtent dizainas ir buvo ta sritis, kurioje galėjo geriausiai atsiskleisti jo prigimtis ir talentas. Turėjo ir organizatoriaus gyslelę, noriai prisiimdavo šį vaidmenį ir tobulai jį atlikdavo. Ypač kai tekdavo sukviesti klasės draugų susitikimus – po 20, 30, 40 metų...

J. Burneikos parengtą knygą „Forma, kompozicija, dizainas“ 2002 metais išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. Tai ne vien įvairių organiškų ir žmogaus kuriamų formų įvairovę gausiai iliustruojantis vadovas besimokantiesiems dizaino. Tai autoriaus patirties ir ilgai brandintų minčių knyga apie formos, meno vietą šiuolaikinėje greitai besikeičiančioje visuomenėje.

Dėstydamas ir profesoriaudamas Vilniaus dailės akademijoje J. Burneika sukūrė skulptūrinės trimatės formos studijų programą, įsteigė metodinį kabinetą. Daugelis jo mokinių tik vėliau, baigę studijas ir pradėję dirbti, iš tikrųjų įvertino savo reiklaus mokytojo pamokas.

Akylas aplinkos, žmonių stebėtojas, gebantis asmens veide įžvelgti jo charakterį ir atspindėti skulptūriniame portrete, J. Burneika sukūrė ne vieną įsimintiną paminklą: geologo Algimanto Ignatavičiaus ir mokytojo Liongino Vaitiekūno Vilniaus Rokantiškių kapinėse, Kazio Binkio ir mineralogo profesoriaus Mykolo Kaveckio Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jo sukurtas monumentas Vilniaus Antakalnio karių kapinėse 1986 metais įvertintas Valstybine premija. Dirbantį jį palaikė idėja – Didžiojo karo karių kapų paminklinėje lentoje kadaise perskaityti žodžiai – vokiečių ir rusų kariams.

Neįgyvendinta idėja

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Juozas užsidegė idėja atkurti Vytauto Didžiojo gimnaziją. Kartu su Pranu Norkūnu, Vytautu Nasvyčiu, Petru Narbutu, Antanu Vengriu ir Pauliumi Juodišiumi „Lietuvos aide“ (1991 metų lapkričio 7 dieną) paskelbė atsišaukimą-kreipimąsi į Lietuvos ir pasaulio lietuvius, kviesdami pastatyti Vilniuje šiuolaikinį mokymo centrą-pensioną – naujuosius Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmus. Buvo ir patraukli vieta – Žvėryne, Neries vingyje, tarp Kęstučio ir Vytauto gatvių, parengtas mokyklos pastato projektas (numatomai čia perkelti 23-iajai mokyklai, prisiglaudusiai prie Geležinio Vilko tunelio).

Siekis turėti modernią Vytauto Didžiojo vardo vertą gimnaziją, puoselėjančią lenkų okupuoto Vilniaus lietuviškos gimnazijos tradicijas, negavo valdžios pritarimo ir lėšų. Pati idėja buvo sumenkinta vien iki vardo pakeitimo, suteikiant jį Antano Vienuolio vidurinei mokyklai. Gerai, kad nors taip neatsitiko.

Mudu su Juozu daug „iečių“ sulaužėme kaudamiesi dėl savo idėjos grynumo, bet, sakykim, pralaimėjom. Užtat per tą Vytauto Didžiojo gimnazijos epopėją susiradome daug bičiulių tarp senųjų vilniečių, o Juozas – ir savo laimę, likimo dovaną Laimą Kruopaitę, Marcelino Šikšnio vaikaitę. Tie dvidešimt bendro gyvenimo metų nuo tos dienos, kai jie buvo palaiminti Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje, Juozui tapo tikrais dvasinio ir fizinio prisikėlimo metais. Baigė rašyti ir sulaukė gražiai išleistos savo knygos „Forma, kompozicija, dizainas“, o įvairios ligos, lyg Ernesto Hemingway'aus senį persekioję ir jo žuvis draskę rykliai, atsitolino, paliko jį ramybėje. Tarp baltų sodo žiedų gegužės 13-ąją, gimimo dieną, galėjo ramiai džiaugtis Laimutės sukviestais bičiuliais. Neduodavo atvangos gal tik televizorius ir „spaudos puslapiai“, nuolat primenantys kreivojančios mūsų nepriklausomybės žingsnius.

Deimantais pabirusios ašaros

Liko ištikimybė savo idealui, tai Lietuvos vizijai, kurią saugojo širdyje iš vaikystės. Kai paskutinį kartą aplankęs Juozą kartu su Laimute sėdėjau greta, jis su įkvėpimu papasakojo tokį Vilniaus prisiminimą: ėjo Gedimino gatve, kai dar nebuvo Černiachovskio paminklo, greta žygiavo būrys kareivėlių ir dainavo: „Auga girioj ąžuolėlis...“, o jo link artėjo jauna moteris, sustingusi lyg statula. Jos veidu riedėjo ašaros ir krito ant šaligatvio pabirdamos deimantų grūdais...

Taip ir liko tas pasakojimas lyg testamentas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika