Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Iš pogrindžio lenda fantastai 

2019 sausio 12 d. 14:50
Alfredas Buiko
Alfredas Buiko
Nail Garejev nuotrauka

Kas yra fantastika? Kada atsirado fantastinė literatūra? Kokios yra jos ištakos? Kokiu tikslu naudota fantastika ikimoderniuoju laikotarpiu? Ketvirtadienio vakarą vilniečiai turėjo progą išgirsti atsakymus į visus šiuos klausimus ir dar daugiau – įvyko pirmasis „Kavinės fantastiškos“, fantastikos kultūros populiarinimo projekto, renginys. 

Iki šiol fantastikos entuziastai Vilniuje kas mėnesį rinkdavosi į „Tolkinėjimus“ – Johno R. R. Tolkieno gerbėjų organizacijos „TL draugija“ rengtus susibūrimus, kuriuose diskutuodavo įvairiomis fantastinėmis temomis. Nusprendę, kad laikas žengti toliau, „Tolkinėjimų“ organizatoriai nusprendė išplėsti veiklą ir pradėjo „Kavinę fantastišką“.

Oficialia mokslinės fantastikos pradžia laikomi 1818-ieji metai, kuomet pasirodė Mary Shelley „Frankenšteinas“.

Fantastikos terminas ne visiems patinka

„Labai įdomus dalykas, kad termino fantastika, sakykim, britai neturi. Pas britus yra speculative fiction. Tai – labai platus terminas, kuris apima viską, ką tiktai reikia, viską, ką tiktai nori. Terminą fantastika randame išimtinai baltų ir slavų kalbose, kuris apibūdina labai daug skirtingų žanrų“, – sausio 10-osios vakarą į sostinės barą „Variokas“ susirinkusiems klausytojams porino Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas Alfredas Buiko.

Fantastikos rūšių apstu – nuo fantasy, kurio priešakinėse linijose stovi „Žiedų Valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas, „Narnijos kronikų“ autorius C. S. Lewisas ir šiuo metu itin išpopuliarėjęs G. R. R. Martinas, „Ledo ir ugnies giesmės“ autorius, ar mokslinės fantastikos, kuriai atstovauja Stanislawas Lemas, Ray Bradbury ar Isaacas Asimovas, iki keistosios fantastikos (weird fiction) – maginės fantastikos, nebetelpančios į fantasy kanoną.

Anot Alfredo Buiko, XX amžius pasižymėjo keistu fenomenu – rimti, populiarūs ir žinomi rašytojai vengia termino fantastika naudojimo: „Aš, pavyzdžiui, prisimenu, kai vyko Unės Kaunaitės knygos pristatymas ir jos paklausė, kokia jos nuomonė apie įvairius žanrus, ji pasakė, kad jai nuoširdžiai nepatinka mokslinė fantastika ir fantasy. Bet tuo pačiu, kai jos paklausė apie mėgstamiausius rašytojus, atsakymas buvo Michailas Bulgakovas. Ir aš labai nustebau, nes kaip gi Michailas Bulgakovas nėra fantastinis rašytojas? Kada jūs paskutinį kartą matėte didelį, storą, juodą katiną, vaikščiojantį ir bandantį jums ką nors parduoti? Kada jūs paskutinį kartą kalbėjotės su velniu?“

„Kavinė fantastiška“: iš pogrindžio lenda fantastai

Kalbant apie įvairius literatūros žanrus, filosofas atkreipė dėmesį, kad fantastika yra labai įdomi, nes šią nuo kitų žanrų skiria skaitytojo ir rašytojo požiūris į teksto turinį – tiek skaitytojas, tiek rašytojas supranta, kad tam tikri motyvai yra netikri.

Ankstyvojoje fantastikoje – paukščiai salotų sparnais

Apie tikslią fantastinių kūrinių atsiradimo datą kalbėti negalima, tačiau panašu, kad jų būta jau senovėje. Tiesa, ne visuomet aiškus senųjų civilizacijų atstovų santykis su literatūra bei tai, kaip jie šią suvokė ir kiek tikėjo dalykais, kuriuos aprašė.

Pasak Alfredo Buiko, vienu iš pirmųjų fantastinių kūrinių galima laikyti Gilgamešo epą. „Fantastinis epas nėra religinis tekstas, reikėtų prisiminti. Epas yra grožinės literatūros kūrinys, kuris gali inkorporuoti religinius elementus, bet nėra religinis tekstas“, – dėmesį renginio metu atkreipė filosofas, pabrėždamas, kad panašiai vertinti galima ir Iliadą bei Odisėją – veikiausiai tai nebuvo religiniam kanonui priskiriami tekstai, nors į juos ir inkorporuoti religiniai elementai.

Pranešėjas pastebėjo, kad alegorija, satyra ir fantastika koja kojon žengė nuo senųjų laikų ir tai, kad kūrinys yra satyra, nereiškia, kad jis nėra fantastika. Fantastų tarpe itin populiarus kultinis Douglaso Adamso kūrinys „Keliautojo autostopu po galaktiką vadovas“ yra biurokratijos satyra. Tačiau niekas nesiginčija, kad tai – fantastinė literatūra.

Pirmasis tekstas, kurį galima suvokti kaip mokslinę fantastiką – V amžiuje prieš kristų gyvenusio Luciano iš Samostato, graikų kalba rašiusio siro, „Tikra istorija“. Šį kūrinį galima suvokti ir kaip satyrą, ir kaip proto-mokslinę fantastiką. „Iš tikrųjų labai įvairių įdomių istorijų yra, sakykim, kaip jis netyčia nukeliauja į salą, kurioje aptinka moteris augančias iš žemės. Keletas vyrų labai jomis susižavi, sakykim taip, ir po to reikia tuos vyrus palikti, nes jie irgi įleidžia šaknis ir irgi tokie pasidaro“, – teigė Alfredas Buiko.

Anot filosofo šis kūrinys yra pirmasis, kuriame galima aptikti tarpplanetinį konfliktą: „Plaukėme laivu per Atlantą, viskas buvo gerai, bet tada pakilo didžiulis viesulas, nusviedė mus į patį Mėnulį, kuriame susitikome Mėnulio karalių Dimijoną. Ir pasirodo, kad Mėnulio karalius Dimijonas šiuo metu kariauja su Saulės karaliumi Fajetonu dėl Rytinės žvaigždės, iš esmės – dėl Veneros. Kas laimės, tas galės ten įkurti savo koloniją. Jie ten pasakoja apie įvairias keistas gyvas būtybes, kurias atranda Mėnulyje. Mėnulio karalius eina į karą su milžiniškais grifus primenančiais paukščiais, ant kurių juda jo raitija, ir tokiais koviniais paukščiais, kurie atrodo kaip milžiniški paukščiai, tiesiog jiems vietoj sparnų – salotos.“

„Dieviškoji komedija“ – irgi fantastika

Fantastinių elementų galima aptikti ir Viduramžių romanuose. Įdomių idėjų gausu XIV amžiaus Trojos karo aprašyme „Historiae destructionis Troiae“.

„Aprašyta, kad, pavyzdžiui, kai Achilas užmuša Hektorą, Trojos karaliaus Priamo sūnų, Priamas sukonstruoja tokią mašiną, kuri judina įvairius skysčius ir sugeba palaikyti Hektoro kūną gyvą, tai yra jam auga barzda, jam auga nagai, kad galbūt būtų galima jį prikelti“, – pasakojo Alfredas Buiko.

Jo nuomone Dantes Alighierio „Dieviškąją komediją“ taip pat galima laikyti fantastiniu kūriniu, „nes ji tikrai nėra religinis tekstas ir niekas XV amžiaus Italijoje to nesuvokė kaip religinio teksto“. Viduramžiais ir vėliau egzistavo mistiniai tekstai, kurių autoriai nuoširdžiai tikėjo, kad jiems teko lankytis danguje, pragare, ar net Apokalipsės vyksme, tačiau „Dieviškosios komedijos“ autorius puikiai žinojo, kad nesilankė pragare.

Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais atsiradusį utopijos žanrą pasak filosofo taip pat galima laikyti fantastika, kaip ir kitus tuo metu parašytus kūrinius. Nors daug kas galvoja, kad „Guliverio nuotykiai“ yra fantastinis veikalas, jis parašytas kaip satyra.

Ši „Kavinė fantastiška“ buvo pirmoji iš daugelio. Organizatoriai žada, kad renginiai vyks kas mėnesį, o daugiau informacijos apie projektą ir artėjančias „kavines“ galite rasti čia.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"