Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Fotografės darbai – apie egzistencijos raukšles 

2019 kovo 26 d. 14:31
Parodoje - ir Vytauto Landsbergio portretas. 
Parodoje - ir Vytauto Landsbergio portretas. 
Jurgos Graf nuotrauka

Vokietijoje jau kelis dešimtmečius gyvenanti fotografė Jurga Graf, kurios paroda „Egzistencijos raukšlės“ ką tik atidaryta Kaune, atvirame interviu atskleidžia, kaip prasidėjo jos, kaip fotografės, kelias, kaip išryškėjo jos veiklos linija bei kodėl fotografuojant svarbu mylėti žmogų.

Per objektyvą žmogaus sielos užkulisius gebanti atskleisti fotografė J. Graf savo naujausio projekto darbus, eksponuotus Berlyno galerijoje „Trofėjas“, pristato Lietuvoje. Tai vienas iš Kauno kolegijos Tarptautinės savaitės „From Idea to Product“ renginių. Paroda Kauno kolegijos Stiklo galerijoje (Pramonės pr. 22A, antras aukštas) veiks iki balandžio 25 dienos.

Iš Jurbarko kilusi fotografė parodoje pasakoja apie 70 metų slenkstį perkopusių žmonių santykį su senatve. Tarp užfiksuotųjų yra Vytauto Landsbergio, Antano Sutkaus, Birutės Stulgaitės, Gidono Kremerio ir kitų garbių žmonių portretai. Užfiksavusi daugybę žmonių portretų fotografė padarė išvadą: „Tu esi pats atsakingas už savo veidą. Žmogaus veidas yra ne trūkumų ar nemėgstamų veido bruožų rinkinys, o sielos ir šviesių minčių atspindys“.

"Daug ką išbandžius pamažu ėmė kristalizuotis sritis, kurioje jaučiausi labiausiai tarsi namuose – žmonių portretai", - sakė Jurga Graf. / Asmeninio albumo nuotrauka
"Daug ką išbandžius pamažu ėmė kristalizuotis sritis, kurioje jaučiausi labiausiai tarsi namuose – žmonių portretai", - sakė Jurga Graf. / Asmeninio albumo nuotrauka

– Jūsų biografijoje minima, kad pirmąkart fotoaparatas į rankas paimtas dar vaikystėje. Kaip augote kartu su fotografija? Kaip išryškėjo ir išaiškėjojJūsų stiliaus linija? Tai buvo nuoseklus kelias ar netikėti vingiai, kuriuos įveikus atrasta saviraiška?

– Mano fotografijos kelias prasidėjo su pirma „Smenos“ kamera, kurią man 10-ojo gimtadienio proga padovanojo mama. Tada niekas nei mano šeimoje, nei draugų rate nefotografavo ir fotografija nesidomėjo (tik vėliau man mama papasakojo, kad mano tėtis, su kuriuo išsiskyrė, kai man buvo pusantrų metų ir kurio iki vėlyvos paauglystės nepažinojau, buvo aistringas fotografas mėgėjas). Taigi nusprendžiau prisijungti prie mokyklos fotobūrelio, kur kelerius metus mokiausi fotografuoti, ryškinti juosteles ir nuotraukas. Mes netgi savo ryškalus ir fiksažą patys maišydavome. Vėliau įsikūriau nuosavą laboratoriją palėpėje. Fotografavau, kas buvo šalia – brolius, mamą, močiutę, drauges. Jau tuomet man įdomiausia buvo stebėti ir fotografuoti žmones – jų veidus, akis, mimiką, laikyseną.

Tada fotografija šalia literatūros, šokių, sporto man buvo tik hobis. Paskutiniais mokyklos metais vis mažiau fotografavau, ruošiausi studijoms ir man tada net nekilo mintis, kad šį pomėgį galėčiau paversti savo specialybe. Kaune studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, po to sekė filosofijos magistratūra, o apsigynusi magistro laipsnį ir gavusi diplomą išvykau į Vokietiją, kur dirbau reklamos agentūroje ir vakarais mokiausi reklamos ir vadybos pagrindų. Būtent šiuo metu vėl grįžau prie fotografijos, jau skaitmeninės, pradėjau asistuoti įvairiems profesionaliems fotografams, daug ką mokiausi savarankiškai – iš knygų, interneto, fotografijos ir tapybos parodų.

Jurgos Graf paroda iš Berlyno atkeliavo į Kauną. / Jurgos Graf nuotrauka
Jurgos Graf paroda iš Berlyno atkeliavo į Kauną. / Jurgos Graf nuotrauka

Taip prasidėjo mano profesionali karjera. Iš pradžių fotografavau viską, kas pakliuvo: nuo pramoninių įmonių iki renginių ir šeimos portretų. Daug ką išbandžius pamažu ėmė kristalizuotis sritis, kurioje jaučiausi labiausiai tarsi namuose – žmonių portretai. Man nesunku „atverti“ žmogų, jį suprasti, jausti, pažvelgti į vidų. Netgi priešingai – tai neapsakomai įdomu. Kur bebūčiau pasaulyje, visada stengiuosi surasti laiko vienam iš mano mėgstamiausių užsiėmimų – žmonių stebėjimui (angl. people watching). Tam susirandu kavinę, parką, muziejų, parduotuvę, kur galiu valandų valandas sėdėti ir stebėti žmones – kaip jie vaikšto, valgo, žaidžia, myli, pyksta, skuba. Ne fotografuoti, tik stebėti ir spėlioti.

„Tu esi pats atsakingas už savo veidą. Žmogaus veidas yra ne trūkumų ar nemėgstamų veido bruožų rinkinys, o sielos ir šviesių minčių atspindys“.

Taip ir kiekviename susitikime su žmogumi, nesvarbu, kasdienybėje ar fotosesijoje, aš matau nuotykį. Gal tai geriausiai galiu palyginti su nauja knyga – nežinai, kas tavęs laukia, kaip ji vystysis, kokia pabaiga. Kaip ir knyga, žmogus gali būti įdomus arba nuobodus, gali nustebinti, kai to nebesitiki, nuvilti, įkvėpti. Turbūt šis nenumaldomas ir nesibaigiantis smalsumas ir domėjimasis žmonėmis, jų vidiniu pasauliu, patirtimis, charakteriu ir yra mano kūrybos variklis, kuris nuvedė mane ten, kur esu dabar.

– Jūsų specializacija – portretai ir įmonių fotografija. Kaip į žmogų žvelgiama tose skirtingose srityse? O galbūt žiūros taškas tas pats?

– Ir įmonėse, ir vadinamosiose privačiose fotosesijose iš esmės yra daromas tas pats portretas, tik gal jų tikslas, galutinis naudojimas skiriasi. Asmeninio portreto tikslas dažniausiai yra autentiškumas ir tai nėra lengva užduotis, nes mes visi turime susikūrę idealų savo vaizdinį, kurį atpažįstame iš veidrodžio, iš filtro pagražinto „selfio“, pavykusios nuotraukos praeityje. Retai šis įvaizdis sutampa su realybe. Taip pat iš savo patirties žinau, koks „nuogas“ žmogus gali jaustis prieš kamerą, pažeidžiamas, atidavęs kontrolę kitam. Todėl neretai man tenka būti psichologe, pirmiausia suprasti, kaip šis žmogus jaučiasi čia ir dabar, sutaikyti jį su pačiu savimi, atpalaiduoti ir sukelti pasitikėjimą.

„Darbo“ portretas, manau, pardavinėja įvaizdį, reprezentuoja pačią įmonę, jos filosofiją, vertes, prekes, todėl šie portretai dažnai būna (o kartais ir privalo būti) nenuoširdūs. Vienas žmogus šypsosi per jėgą, nes nori atrodyti pozityvus ir draugiškas, nors jis gal yra pats niūriausias darbuotojas ar pikčiausias direktorius. Kitam šypsotis nepavyksta, nes būna įsitikinęs, kad atrodys senesnis dėl raukšlių ir t. t. Mano, kaip fotografes, užduotis yra (kartais per labai trumpą laiką) pamatyti tikrą žmogų, žmogų, pasislėpusį už „kaukės“, priimti jį tokį, koks yra, ir švelniai įtikinti tą „kaukę“ nusiimti. Nors ne visada, bet gana dažnai man tai pavyksta.

Jurga Graf savo darbais pasakoja apie 70 metų slenkstį perkopusių žmonių santykį su senatve. / Jurgos Graf nuotrauka
Jurga Graf savo darbais pasakoja apie 70 metų slenkstį perkopusių žmonių santykį su senatve. / Jurgos Graf nuotrauka

– Žmonės jūsų nuotraukose kalba. Kalba emocija. Kaip jums pavyksta, koks jūsų triukas prakalbinti žmogų per fotografiją?

– Viena mano mylimiausiu citatų yra draugo ir kolegos Antano Sutkaus žodžiai: „Reikia mylėti tą žemę ir tuos žmones, kuriuos fotografuoji.“ Tikriausiai tai yra ir mano fotografijos triukas, gal netgi jos esybė. Žinoma, čia kalbame ne apie romantišką įsimylėjimą, bet apie meilę kaip nuoširdų, tikrą dėmesį kitam, norėjimą pažinti, įsigilinti, suprasti. Meilė – tai ir imti, ir duoti. Žmogus, kurį „portretuoju“, būtent šį dėmesį ir mano pačios atvirumą pajaučia. Fotografuojamasis neretai savanoriškai nusiginkluoja ir staiga atmosfera pasikeičia. Ši akimirka man ypač brangi, nes ji nėra savaime suprantama ir ne kiekvieną kartą taip būna. Bet visada jaučiu ir matau, kai tai atsitinka: raumenys atsipalaiduoja, akys pradeda šypsotis, visa situacija persmelkiama lengvumo ir tuo pat metu susikaupimo, intensyvumo. Tada žinau, kad bus ypatinga nuotrauka – man tereikia nuspausti mygtuką.

– Naujausiame jūsų fotografijos darbų projekte „Egzistencijos raukšlės“ matome skirtingų asmenybių – menininkų, politikų, ūkininkų, muzikantų – santykį su senatve. Pasaulį užvaldžius grožio kultui, atsigręžiate į natūralumą ir gyvenimu besidžiaugiančius, turtingą patirtį sukaupusius žmones. Ką šioje parodoje norite pasakyti apie senatvę arba, tiksliau, kokią senatvę ar požiūrį į ją norite parodyti?

– Šis labai asmeniškas projektas prasidėjo nuo Rosemarie. Prasilenkiant Miuncheno gatvėje, ji man nusišypsojo savo nuostabia, visa veidą užimančia šypsena – ji tokia švytinti, sniego baltumo plaukais, tokia pilna gyvenimo džiaugsmo, kad aš negalėjau jos neužkalbinti. Greitai tapome draugėmis. Jai tada buvo 73 metai, o man po kelių savaičių sukako 40. Gerdavome arbatą, pamiršdavome laiką ir kalbėdavome... apie filmus, knygas, savo gyvenimus ir jų pamokas, etapus, senatvę.

Rosemarie tada ir dabar jaučiasi daug metų jaunesnė. Ji absoliučiai jokio dėmesio nekreipia į savo amžių ir visada yra energinga, dėmesinga, kupina idėjų, patirčių, patarimų. Ji savo pačios pavyzdžiu mane pamokė, kaip reikia rūpintis savimi, o ne raukšlių kiekiu veide; kaip džiaugtis kiekviena diena, nenustoti mokytis ir vystytis; kaip visiškai išnaudoti tą laisvę, kurią atvirą ir visą patiria galbūt tik vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Nieko niekam nebereikia įrodyti, niekam nebeskolingas, visuomeninės pareigos atliktos, atsakomybės perduotos, vaikai užauginti. Kas lieka? Laisvė, meilė, gyvenimo džiaugsmas, energija ir neišsenkantis smalsumas. Tai ir jos gyvenimo, ir mano projekto moto. Įdomu, kad po Rosemarie mano gyvenime pradėjo atsirasti (o gal išmokau juos atpažinti) vis daugiau tokių nepaprastų, išmintingų, laisvai mąstančių ir aktyvių asmenybių, kurias noriu šia paroda parodyti visoms ir visiems, bijantiems pasenti. Senatvės visiškai nereikia bijoti, nes ji ateis bet kuriuo atveju – jos nesustabdysi nei plastine chirurgija, nei jokiomis kitomis priemonėmis. Tai gal geriau gyvename, iki kol numirsime?

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika