Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Eglė Ridikaitė ir ją persekiojančios kultūringos grindys 

2017 sausio 25 d. 11:30
Eglė Ridikaitė. Drobėje – grindys „Už Žaliojo tilto“ (Kalvarijų g. 4).
Eglė Ridikaitė. Drobėje – grindys „Už Žaliojo tilto“ (Kalvarijų g. 4).
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Savaitgalį sostinės „Titaniko“ salėse uždaryta Eglės Ridikaitės paroda sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo. „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ – ketverius metus kurtas naujausias autorės darbų ciklas. Jį sudaro 23 didelio formato drobės, kuriose vaizduojamos sostinės grindų mozaikos.

Seriją menininkė pradėjo apsilankiusi Užupio g. 2A name. Pirmą kūrinį – aerozoliniais dažais ant drobės atkurtą baltą ir mėlyną mozaiką – pavadino „Kai pamačiau, negalėjau užmigti (žydų pirtis)“. Nuo tada E. Ridikaitė keletą metų rinko – kolekcionavo – kultūringas grindis.

Įėjimas į Kalvarijų g. 10 namą.
Įėjimas į Kalvarijų g. 10 namą.

Oro teptukas

E. Ridikaitė gimė Kupiškyje, nuo 1986-ųjų gyvena Vilniuje. Klaidžiodama po senus pastatus menininkė atkreipė dėmesį į nepelnytai užmirštą laiptinių dekorą – keramines XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios grindų kompozicijas. Tada ji nusprendė dekoratyvias grindis perkelti ant tokio pat dydžio drobės.

Eglės tapybos technika – sudėtinga ir kruopšti. Pirmiausia ji išsikirpo trafaretus. Kad išgautų tinkamą atspalvį ir faktūrą, drobę padengia keliais sluoksniais dažų. Menininkė neprisimena, kada pastarąjį kartą tapė aliejiniais dažais ar akvarele. „Mano teptukas – oras tarp manęs ir drobės. Man patinka purkšti aerozolinius dažus, tuomet spalva, jos ryškumas priklauso nuo piršto paspaudimo, vibracijos“, – kalbėjo pašnekovė.

„Mano teptukas – oras tarp manęs ir drobės“, - sakė aerozoliniais dažais kurianti tapytoja.
„Mano teptukas – oras tarp manęs ir drobės“, - sakė aerozoliniais dažais kurianti tapytoja.

Persekiojimai

E. Ridikaitė yra surengusi dešimt personalinių parodų. Pristatytą 2007 metais pavadino „Persekiojantys vaizdai“. 2014-aisiais už tapybos darbų ciklą „Palikimas (babutas skarialas)“ Eglė buvo išrinkta geriausia tarptautinės meno mugės „ArtVilnius“ menininke. Tuomet močiutės skareles ji taip pat perkėlė ant drobės.

Vėliau, jau baigusi „Palikimo“ seriją, rado dar vieną senelės skarelę – ją reikėjo nutapyti ir įtraukti į ciklą. Kaip skarelės, taip ir grindų vaizdiniai ėmė persekioti menininkę. „Mane sužavėjo žydų pirties spalvos – balta ir mėlyna, durys, grindų plytelės už jų, skaitykla tame pačiame pastate. Paskui nusipiešiau galerijos „Kairė-dešinė“ Latako gatvėje grindinį, išsiaiškinau, kaip kartojasi plytelių motyvai, dydis. Nemaniau, kad atkursiu tiek daug grindų, bet savaime ėmiau jų dairytis“, – prisipažino Eglė.

Tame pačiame pastate Latako gatvėje įsikūrusi ir „Kultūros barų“ redakcija. Kaip teigė E. Ridikaitė, daugiausia išlikusių grindų ji rado kultūros institucijose, iš to kilo ir parodos pavadinimas.

Paroda – kvietimas pasivaikščioti po netradicinį Vilnių – sulaukė didelio susidomėjimo.
Paroda – kvietimas pasivaikščioti po netradicinį Vilnių – sulaukė didelio susidomėjimo.

Pasivaikščiojimai po Vilnių

Išsamiai analizuodama, atkurdama aplinką menininkė išryškino Vilniaus senamiesčio grindų istorinę vertę. Surastas mozaikas ji vaizdavo realiai – kad būtų matyti visi defektai, dėmės, nusidėvėjimo žymės. Taip siekė parodyti sostinės gyventojų pėdsakus, atgaivinti jų istorijas ir žiūrovų atmintį. Kaip pabrėžė menotyrininkė Rasa Žukienė, eksponuodama grindis vertikaliai menininkė pakylėjo jų grožį iš dulkėtos tamsos į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną.

Paroda – kvietimas pasivaikščioti po netradicinį Vilnių – sulaukė didelio susidomėjimo. Autorė kasdien lankėsi galerijoje, pasakojo lankytojams apie pastatus, prie durų sutiktus gyventojus ir kūrybos procesą. Juostoje jį įamžino režisierius Linas Augutis.

Uždarydama parodą tapytoja, tarpdisciplininio meno kūrėja sakė neketinanti tęsti serijos. Bet jei ekspoziciją rodytų kitur ir pritrūktų darbų, iš archyvo ištrauktų daugiau grindų drobių. „Nesitikėjau, kad tiek daug žmonių aplankys parodą. Šiuo metu nieko nekuriu – visą mėnesį vaikštau į galeriją“, – juokėsi Eglė.

„Prie Agnės“ (Gėlių g. 9).
„Prie Agnės“ (Gėlių g. 9).
Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika