Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Eglė Gerulaitytė: gyvenimas kelyje 

2019 kovo 24 d. 12:00
Trumpam į Lietuvą grįžusią keliautoją Eglę Gerulaitytę labiausiai vargino čia užklupęs šaltis.
Trumpam į Lietuvą grįžusią keliautoją Eglę Gerulaitytę labiausiai vargino čia užklupęs šaltis.
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vaikystėje su tėčiu skaitytos Jules'io Verne'o knygos ir jo fantastinių kelionių paieška pasaulio geografinio atlaso puslapiuose Eglei Gerulaitytei subrandino nenumaldomą trauką keliauti. Pastaruosius kelerius metus ji pildo vaikystės svajones ir keliauja keliauja keliauja... O kelionių įspūdžiai sugulė jau į antrą pačios bastūnės liudijimais vadinamą knygą „Amerika be dangoraižių“.

Pristatydama knygą „Amerika be dangoraižių“ (leidykla „Tyto alba“) per Vilniaus knygų mugę Eglė prisipažino tokį pavadinimą pasirinkusi todėl, kad jos kelionė motociklu po Ameriką vyko aplenkiant didmiesčius ir renkantis bekelę ar kuo mažesnius keliukus. Nors prieš kelionę turėjo susiformavusių stereotipų apie Jungtines Valstijas, tačiau išvyka leido jai pamatyti visai kitokią šalį, nei iki tol įsivaizdavo. „Amerika kaip vienalytė šalis išvis neegzistuoja. Los Andželas iš esmės skiriasi nuo Meino valstijos, Luizianos kraštas dar kitoks. Palyginčiau JAV ją su Europos Sąjunga, kur tiek daug skirtingų žmonių, gyvenimo būdo, įvairių bendruomenių. Tačiau patys amerikiečiai, nors ir būdami itin skirtingi, labai tiki Amerikos idėja, ir tai man pasirodė nuostabu“, – kalbėjo keliautoja.

Skatina bendrauti

Eglės tikinimu, kelionės motociklu suteikia galimybę daug bendrauti su vietos žmonėmis. Važiuojant automobiliu bendravimas su vietiniais yra šiek tiek ribotas. Uždarame automobilyje atsiduri lyg burbule – žmonėms sunkiau prie tavęs prieiti, o ir pats esi labiau izoliuotas nuo aplinkos, ją matai tik pro automobilio langą. „Kai keliauji motociklu, kur nors sustoji, žmonės labiau linkę prie tavęs prieiti, ko nors paklausti, susipažinti. Šitaip važiuodama motociklu jaučiuosi atviresnė pasauliui. Kelyje sutikti žmonės – vienas kelionių žavesio komponentas“, – pabrėžė pašnekovė.

Amerikos bekele Eglė nuvažiavo ne vieną šimtą kilometrų. / Asmeninio albumo nuotrauka
Amerikos bekele Eglė nuvažiavo ne vieną šimtą kilometrų. / Asmeninio albumo nuotrauka

Nors keliautojos knyga pavadinta „Amerika be dangoraižių“, į jos puslapius sugulė ir E. Gerulaitytės įspūdžiai iš Meksikos ir Kubos, nes jas tos kelionės metu taip pat apvažiavo. Pašnekovė buvo atvira: Kuba per šią kelionę labiausiai sukrėtė, norėtų ten dar kartą grįžti. Nors šalis driekiasi visai kitoje platumoje ir nei klimatu, nei gyventojais nepanaši į Lietuvą, Eglė pasijuto, lyg laiko mašina būtų grąžinusi į Lietuvos praeitį. „Karibų jūra, palmės, bet žmonės labai panašūs į mus prieš tris dešimtmečius. Tas labai stebino“, – sakė keliautoja.

Mokėsi taisyti motociklą

Po Ameriką Eglė motociklais keliavo su draugu Polu, kuris, kaip ir ji, yra prisiekęs motociklininkas ir kelionėje pagelbėdavo, jei kas imdavo gesti. Įprasta manyti, kad mergina neišmano, kaip pataisyti sugedusį automobilį ar motociklą, tačiau Eglė sakė visų gudrybių mokiusis pamažu ir nuosekliai. „Kaip ir mokydamasis kalbos, iš pradžių išmoksti atskirus elementariausius žodžius, o motociklo mechanikoje – pataisyti nukritusią motociklo grandinę. Vėliau išmoktus „žodžius“ jau gali jungti į sakinius ir galų gale pradedi kalbėti iki tol nemokėta kalba. Taip pat ir dėl motociklo taisymo – visko mokaisi po truputį ir ilgainiui jau gali susitvarkyti savarankiškai“, – aiškino keliautoja.

Įdomu pamatyti šalį iš arčiau, sustoti ten, kur patiko, net pagyventi toje vietoje. Iš esmės net nekeliauju, o gyvenu kelyje.

Kita vertus, Eglės teigimu, keliaudama, net ir po atokiausius kampelius, visur sutiksi žmonių, kurie tau padės ištikus bėdai, tad būti profesionalia mechanike nėra būtinybė. Pati įsitikino, kad vietiniai žmonės visada mielai padeda užklydusiems keliautojams, jei jiems nutinka bėda: arklio traukiamu vežimaičiu ar savo automobiliu visada pavėžės iki artimiausios mechaniko dirbtuvės ar parduotuvės, arba paskambins telefonu pažįstamam meistrui, kad šis atvyktų. „Pagalba visada ateina. Tuo ir žavu keliauti bekele, toli nuo didmiesčių. Atokiose Amerikos vietose net lengviau sulaukti pagalbos nei kur nors Europoje, vietiniai žino, jog čia neišsikviesi valstybinio serviso, tad patys imasi iniciatyvos rasti, kas galėtų pagelbėti, jeigu mato, kad žmogui to reikia“, – patirtimi dalijosi E. Gerulaitytė.

Kelionių trauką Eglei suformavo vaikystėje su tėčiu skaitytos knygos. / Asmeninio albumo nuotrauka
Kelionių trauką Eglei suformavo vaikystėje su tėčiu skaitytos knygos. / Asmeninio albumo nuotrauka

Mažos smulkmenos galia

Eglė tikino keliaudama supratusi, kaip malonu dalytis su vietiniais savo geru mainais į jų gerą. Prisiminė neseną nutikimą iš kelionės po Peru, kai nuklydo į atokų Andų kalnuose įsikūrusį vietinių indėnų kaimelį, į kurį nedaug kas iš keliautojų užklysta. Pasak Eglės, ji su šalmus ir specialią motociklininkų aprangą dėvinčiais bendrakeleiviais ant riaumojančių motociklų šiems žmonėms atrodė vos ne kaip ateiviai iš kosmoso.

Sustoję vietinėje užeigoje pavalgyti, keliautojai buvo aptarnauti pagyvenusios moters, kuri atnešė jiems ką tik pačios gamintos vištos. „Kelionėje visada turiu nedidelį kavinuką, kuriame išsiverdu kavos, nes vietinė perujietiška nepatinka. Paprašiau, kad močiutė atneštų karšto vandens, ir pasidariau mėgstamos kavos. Močiutė vis aikčiojo, kaip skaniai kvepia mano kava. Turėjau dar vieną atsarginį šios kavos pakelį, tad padovanojau jai už svetingumą. Reikėjo matyti, kaip išdidžiai ji tą kavą nusinešė į virtuvę, o kai ten esantys vietiniai paklausė, gal ir juos pavaišins, ta mažutė moterytė kategoriškai atkirto: „Ne, čia man padovanojo“, – šypsodamasi prisiminė Eglė. Vėliau ji labai maloniai pasišnekučiavusi su ta moterimi, ši papasakojusi apie vietinių gyvenimą, papročius. Tokia maža smulkmena kaip kavos pakelis padėjo atverti langą į nepažintą kultūrą ir įdomų žmonių gyvenimą.

Pasirinkus keliauti autostopu ar motociklu, apsistojant pas vietinius arba palapinėje, kelionė beveik nieko nekainuoja.

Netikėtai pateko į Dakarą

Kadangi Eglės aistra ne tik kelionės, bet ir motociklai, apie juos ji rašo specializuotiems motociklininkų portalams. Praėjusiais metais Eglei netikėtai pasitaikė proga pačiai pamatyti Dakaro lenktynes iš arti. Tuo metu ji buvo Peru, kur vyko Dakaro ralis, ir susitiko su keliais lietuvių lenktynininkais, kurie dalyvavo šiose lenktynėse.

„Benediktas Vanagas man padėjo gauti kvietimus į bivaką – tai vieta, kur lenktynininkai grįžta iš trasos, ilsisi, remontuoja automobilius. Jis įrengiamas vis kitoje vietoje, pagal lenktynių maršrutą. Vienas užsienio žurnalas paprašė manęs parengti reportažą iš šių lenktynių. Turėjau susikūrusi stereotipą, kad į Dakarą atvyksta tik patys „kiečiausi“ lenktynininkai profesionalai, vos ne antžmogiai. Pirmasis dešimtukas, laimintis lenktynes, tokie ir yra, tačiau pamačiau, kad dauguma dalyvių yra tiesiog lenktyniauti mėgstantys žmonės. Daugiausia bendravau su motociklininkais, sutikau ten mokytoją, mechaniką, kitų profesijų žmonių, kurie tiesiog turi tokią, atrodo, neįmanomą, svajonę – dalyvauti Dakare – ir ją įgyvendina. Supratau, kad jeigu ko nors tikrai nori, viskas yra pasiekiama. Svajoju ir pati dalyvauti Dakaro ralio motociklų grupėje“, – pasigyrė E. Gerulaitytė.

Nei sniegas, nei dykumos nėra kliūtis prisiekusiam keliautojui. / Asmeninio albumo nuotrauka
Nei sniegas, nei dykumos nėra kliūtis prisiekusiam keliautojui. / Asmeninio albumo nuotrauka

Keliautoja sakė dažnai sulaukianti klausimo, kaip pasirengti ilgai kelionei, kiek tam reikia pinigų, ar įmanoma suderinti darbą ir keliones. Jos teigimu, viskas priklauso nuo žmogaus poreikių ir lūkesčių: jeigu nori skraidyti lėktuvais ir gyventi penkių žvaigždučių viešbučiuose, kelionė bus brangi. Tačiau pasirinkus keliauti autostopu ar motociklu, apsistojant pas vietinius arba palapinėje, kelionė beveik nieko nekainuoja. Keliaujant galima ir užsidirbti, jeigu nesibaidai sezoninio darbo laukuose arba plauti indų vietinėje užeigoje. Eglė užsidirba kaip laisvai samdoma žurnalistė, rašo reportažus BBC užsakymu ir straipsnius motociklininkų portalams.

Už kelionėje patiriamus nepatogumus atlyginama fantastiškais vaizdais. / Asmeninio albumo nuotrauka
Už kelionėje patiriamus nepatogumus atlyginama fantastiškais vaizdais. / Asmeninio albumo nuotrauka

Įkvėpta vaikystės knygų

„Aš keliauju labai lėtai. Neturiu tikslo nuvykti iš taško A į tašką B ar pamatyti garsius turistinius objektus. Man įdomu pamatyti šalį iš arčiau, sustoti ten, kur patiko, net pagyventi toje vietoje. Iš esmės net nekeliauju, o gyvenu kelyje“, – įsitikinusi pašnekovė. Pastaruosius ketverius metus ji visą laiką leidžia kelyje, tai tapo jos gyvenimo būdu. O aistrą kelionėms ji įgijo vaikystėje su tėčiu muzikologu Viktoru Gerulaičiu skaitydama Jules'io Verne'o knygas. „Kadangi mano tėtis negalėjo laisvai keliauti sovietiniais laikais, kai buvau maža, skaitydavo fantastinių J. Verne'o kelionių knygas. Mudu sekdavome knygos kelią geografijos atlase, braižydavome ten aprašomus maršrutus. Tai man paliko stiprų įspūdį. Antra vertus, šiais laikais keliauti taip lengva, kad tai nebėra joks didelis žygdarbis ar ekspedicija. Kelionės man jau neatrodo joks ypatingas dalykas, nes taip tiesiog gyvenu“, – aiškino Eglė. Pastaruoju metu ji daugiausia laiką leidžia Pietų Amerikoje, bet prisipažino, kad labai traukia pakeliauti po Afriką.

Eglės Liuciferis įveikė daugybę kliūčių. / Asmeninio albumo nuotrauka
Eglės Liuciferis įveikė daugybę kliūčių. / Asmeninio albumo nuotrauka

Pažintis su lokiu (ištrauka iš E. Gerulaitytės knygos „Amerika be dangoraižių“)

Grįžę į savo stovyklą buvome sustabdyti kempingo šeimininkės Ketlinos. „Palikite visą maistą pas mane, aš jį uždarysiu į metalinį konteinerį. Matot, pas mus čia daug juodųjų lokių, o dabar, rudenėjant, jie stengiasi bet kokia kaina prisikimšti pilvus žiemai, – perspėjo ji. – Neseniai stovyklautojai su nameliu ant ratų pastebėjo lokę su lokiukais, keliaujančią taku. Pasiėmę fotoaparatus jie mėgino sekti lokę ir ją nufotografuoti, tačiau ji tuo metu apsuko ratą, kartu su lokiukais įsikraustė į jų namelį ir surijo ant stalo garavusius pusryčius.“

Neturėdami jokio noro sulaukti lokių vizito, pareigingai atidavėme savo obuolius, sumuštinius ir keletą šokolado gabalėlio Ketlinai, kuri pažadėjo visą ši turtą saugoti pernakt. Apsirengę keletą sluoksnių drabužių ir susisukę į miegmaišius stengėmės užmigti, tačiau gretimose palapinėse įsitaisę keliautojai knarkė taip garsiai ir melodingai, kad neliko nieko kito, kaip įsikišti ausų kištukus.

(...) „Ei, jūs, ten, palapinėje! Jūsų motociklą, hm, jį doroja meška“, – šūktelėjo tamsus siluetas. Išgriuvę laukan pamatėme vargšą mano Liuciferį (Eglės motociklo pravardė) bejėgiškai parvirtusį ant šono. Iš vieno jo balnakrepšio buvo belikę skutai. „Pabudau nuo kažkokio neaiškaus garso. Iš pradžių pamaniau, kad jūs rausiatės savo balnakrepšiuose, bet garsas vis netilo. Išlindau iš palapinės, pašviečiau žibintuvėliu, ir ką jūsų manot! – susijaudinęs bėrė mūsų stovyklos kaimynas. – Man prieš pat nosį išniro lokio snukis! Dievaži! Meškis tupėjo ant jūsų motociklo ir kuitėsi balnakrepšyje. Pamatęs mano žibintuvėlį jis akimirką žvelgė į mane, o tada nurepečkojo sau“,– vos gaudydamas kvapą porino stovyklautojas.

Eglė Gerulaitytė: gyvenimas kelyje

(...) „Bet ko lokys norėjo tame balnakrepšyje? Juk ten nėra jokio maisto. Ar ne? Juk nėra? – abejodamas paklausė Polas. Išėmusi lauk viską, kas buvo viduje – atsarginę padangos kamerą, neperšlampamą striukę ir virtuvės įrankius, – negalėjau patikėti savo akimis. Pačiame balnakrepšio dugne kukliai gūžėsi nedidelis žalio agurko gabalėlis...

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika