Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Dirigentas Vilmantas Kaliūnas norėtų vadintis grįžtančiuoju 

2018 lapkričio 10 d. 12:00
Dirigentas Vilmantas Kaliūnas./
Dirigentas Vilmantas Kaliūnas./
Franziskos Gilli nuotrauka

Vokietijoje gyvenantis ir kuriantis dirigentas Vilmantas Kaliūnas sugrįžta į Vilnių. Lapkričio 11-ąją jo laukia koncertas Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje „Žvėrių karnavalas“ kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO). Maestro teiravomės, kaip jis vertina nueitą kūrybos etapą, ir kuo svarbus artėjantis koncertas.

V. Kaliūnas atviras – labai daug laiko, energijos ir finansų investavo į dirigavimo mokslus. Muzikas tai palygino su ilgamečiu žemės įdirbimo, arimo, sėjimo, laistymo procesu. Užtat dabar galįs džiaugtis nuostabiu derliumi ir sultingais vaisiais, kuriais mėgaujasi nepamiršdamas nuolat rengti naujus projektus.

Artėjantis koncertas dirigentui svarbus – laukia susitikimas su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo globojamais jaunaisiais muzikantais. „Tai vaikai, su kuriais esu susidraugavęs, tai Lietuvos muzikų ateitis. Scenoje pasirodys ir puikususis LKO – profesionalus, be galo patyręs kolektyvas. Šių dviejų grupių susiliejimas ant scenos yra tikrai nepaprastas“, – intrigavo dirigentas.

Vilmanto Kaliūno teigimu, muziko profesija nuostabi tuo, kad įprastos dienos nėra ir niekada nebus. Tad dirigento gyvenime nėra vieno dalyko - rutinos./ Franziskos Gilli nuotrauka
Vilmanto Kaliūno teigimu, muziko profesija nuostabi tuo, kad įprastos dienos nėra ir niekada nebus. Tad dirigento gyvenime nėra vieno dalyko - rutinos./ Franziskos Gilli nuotrauka

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) V. Kaliūnas įgijo obojaus ir dirigavimo specialybes. 1993-iaisiais išvyko į Sarbriukeną (Vokietija) tęsti obojaus studijų. „Kai mano sesuo Jonė studijavo Vokietijoje, turėjau galimybę ją aplankyti ir pamatyti skirtumus tarp mokyklų. Jų buvo tiek daug, kad net būtų sunku visus išvardyti. Turbūt didžiausią įspūdį man paliko pedagogika ir metodika“, – įspūdžiais dalijosi V. Kaliūnas.

Muzikas prisipažino, kad Lietuvoje jau buvo pripratęs prie spaudimo iš šalies, bet to jis visiškai nepatyrė Vokietijoje. Mokytojai turėjo laiko ir kantrybės atrasti mokinio stiprybę, padėti asmenybei atsiskleisti. „Remdamasis šios dienos patirtimi žinau, kad budistai to mokosi iš kiaušinio – spaudžiant iš išorės kiaušinis susitraiškys, o turint kantrybės – spaudimas atsiras iš vidaus, ir iš jo išsiris paukščiukas“, – vaizdžiai palygino muzikas.

Dirigentas kaip pilotas

2010-aisiais V. Kaliūnas žengė ant dirigento pakylos. Dirigavimo paslapčių mokėsi pasaulinio garso dirigentų kalve vadinamoje Veimaro muzikos akademijoje pas prof. Nicolas Pasquet. Klausiamas, ar yra patenkintas savo apsisprendimu, ar nesiilgi obojaus, V. Kaliūnas pripažino: taip, į obojų daug investuota. „Tiek nuostabių mokytojų dirbo su manimi ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Daug metų mane obojus maitino, lydėjo po pasaulį, sukaupė didelę muzikinę patirtį. Manau, investicija atsipirko su kaupu. Dirigavimas nėra kažkas visiškai naujo. Tai natūraliai sekanti pakopa“, – pabrėžė jis.

Noras diriguoti V. Kaliūną lydi nuo jaunų dienų. Reikėję tik apsispręsti keliauti toliau. „Manau, lengviausias kelias būtų buvęs pasilikti groti orkestre iki pensijos. Tačiau iš visų vaikystėje skaitytų pasakų žinau, kad kuo sunkesnis kelias, tuo didesnis apdovanojimas laukia nugalėtojo. Nutariau palikti šiltą vietelę ir nerti į naujus nepatirtus vandenis“, – ryžtingai aiškino pašnekovas.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Muzikas iki šiol dėkingas Kauno simfoninio orkestro (KSO) vadovui Algimantui Treikauskui, nes jis pirmasis suteikė galimybę pasirodyti Lietuvoje kaip dirigentui.

Šiandien V. Kaliūno profesinė biografija – turtinga ir intensyvi. Jis ne kartą yra pasirodęs didžiausiose pasaulio scenose, dirigavo visame pasaulyje garsiems simfoniniams orkestrams, tokiems kaip „Berlyner Sinfonietta“, Bulgarijos „Pazardjik Symphony Orchestra“, LKO, KSO ir kt. „Daug diriguoti labai svarbu. Dirigentui kaip pilotui: kad galėtum sėkmingai nutupdyti lėktuvą, reikia daug valandų skraidyti, kuo daugiau treniruotis. Ir aš taip pat suku savo patirties ratus: sulig kiekvienu koncertu, kiekviena nauja programa įgaunu vis daugiau ramybės ir pasitikėjimo – tiek savimi, tiek muzikantais“, – aiškino Vilmantas.

V. Kaliūnas gimė Vilniuje, augo menininkų šeimoje: mama – profesionali dailininkė, tėtis – muzikantas, režisierius, dailininkas.

Kiek Vilmantas atsimena, jį nuolat supo dailė ir muzika. Namie daug daug lentynų ir galybė knygų. Didžiausias malonumas iš vaikystės prisiminimų – skaitymas. Yra nemažai perskaitęs, o kitas knygas net po 10 ar net 15 kartų. Herojai tuomet buvo didžiausi autoritetai, pavyzdžiai. Lygiavosi ir į šeimos narius – norėjo perskaityti tiek pat knygų kaip mama. Būti toks stiprus kaip tėvas, kuris septyniolika savo gyvenimo metų praleido tremtyje. Gražiai paišyti kaip sesuo Rūta ir gerai rašyti muzikinius diktantus kaip sesuo Jonė. „Buvau didelis svajoklis, pradinės mokyklos auklėtoja mane vadino svajonėle. Žiūrėdavau pro klasės langą į debesis. Pastebėjote, kad Lietuvoje debesys ypatingi? Net ir dabar grįždamas namo kiekvieną kartą labai džiaugiuosi juos matydamas“, – prisipažino muzikas.

Valsą pagrotų pažadintas naktį

Vaikystė buvo smagi, Vilmantas turėjo puikių kiemo draugų. „Nuobodu tikrai nebuvo. Gal kiek sunkiau susikaupti mokantis prie pianino, kai viena ausis visą laiką įsitempusi klauso, kaip kieme žaidžia draugai, ir kas įmušė įvartį lauke“, – prisiminęs juokėsi.

Dirigentas Vilmantas Kaliūnas Kaune./ Asmeninio archyvo nuotrauka
Dirigentas Vilmantas Kaliūnas Kaune./ Asmeninio archyvo nuotrauka
Tėčio padedamas jau nuo ketverių metukų pradėjo nuosekliai mokytis skambinti pianinu, o patys pirmieji bandymai vyko dar anksčiau. Abi vyresnės sesės taip pat muzikavo: Rūta grojo pianinu, o Jonė griežė smuiku.

Per giminės susitikimus visi trys ruošdavo „koncertus“ – kilo idėja pardavinėti bilietus. „Jau po poros tokių giminės susitikimų už parduotus tetoms ir dėdėms bilietus pinigų užteko mano pirmajam dviračiui. Puikus jausmas, o ir kilusi pirmoji mintis, kad iš muzikos galima užsidirbti duonai“, – pasakojo Vilmantas.

Vasaros prabėgo Žiobiškio kaime (Rokiškio r.) pas senelius. Senelis vargonuodavo bažnytėlėje, taip pat griežė paties pasidarytu smuiku bei akordeonu, o Vilmantas galėjo būti šalia, stebėti, klausyti. Senelis anūką išmokė groti akordeonu – jo paties sukurtą valsą. „Pakelkit mane naktį iš miego, įbrukite į rankas akordeoną – aš iš karto pagrosiu mano senelio sukurtą valsą“, – linksmai kalbėjo dirigentas.

Vilmantas išmoko groti ir gitara. Vyresnės sesers pirmasis draugas ja skambino, tad prisvilo prie jo, kol išmoko.

Kai buvo vaikas, norėjo būti aktoriumi. Dalyvavo skaitovų konkursuose, lankė pantomimos, folkloro būrelius. Mokėsi šokti ir kovos menų. Būdamas vos penkiolikos norėjo išbandyti jėgas – nuėjo į LMTA stojamuosius vaidybos egzaminus. Iš keleto šimtų kandidatų jis nuėjo iki finalinio dvyliktuko, kur jau reikėjo pateikti visus dokumentus. „Bet kai paaiškėjo, kad aš dar nebaigęs vidurinės, buvau stipriai išbartas už lengvabūdiškumą“, – savo neįprastus nuotykius prisiminė Vilmantas.

„Iš visų vaikystėje skaitytų pasakų žinau, kad kuo sunkesnis kelias, tuo didesnis apdovanojimas laukia nugalėtojo.“

Baigęs Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, V. Kaliūnas įsitraukė į muzikos sūkurį, o aktorystės studijas padėjo ant vaikystės svajonių lentynos. „Iš tikrųjų, jaučiuosi laimingas dėl to, kad niekada neteko sukti galvos, kokią profesiją norėčiau pasirinkti. Gyvenime nebuvo kilusi mintis rinktis ką nors kita, o ne menininko profesiją“, – tikino dirigentas ir pridūrė, kad tai galima vadinti pašaukimu.

Auksinis poilsio trikampis

Pasak V. Kaliūno, muziko profesija nuostabi tuo, kad įprastos dienos nėra ir niekada nebus. Tad dirigento gyvenime nėra vieno dalyko – rutinos. Jį itin džiugina momentas, kai ištirpsta ribos: sienos tarp orkestro grupių, orkestro ir dirigento, atlikėjų ir publikos, kartų, tautybių ir rasių, minčių apie ateitį ar praeitį ir šios akimirkos. „Tai jausmas, kurį galima pavadinti švytinčiu tekėjimu“, – pakiliai kalbėjo jis.

Laisvalaikio V. Kaliūnas turi mažai. Kiek tik įmanoma, sportuoja, susitinka su draugais, klausosi įdomių laidų – paskaitų, meditacinės ir neutralios muzikos. Mėgsta stalo žaidimus. „Gaila, tai retas malonumas. Gamta, judesys ir knyga – tai būtų mano poilsio auksinis trikampis“, – trumpai apibendrino muzikas.

Kai pailsėjęs pažvelgia į partitūrą – įkvėpimas akimirksniu užpildo visą esybę.

V. Kaliūnas į Lietuvą sugrįžta tik trumpam. Paklaustas, ar nekamuoja namų ilgesys, ar neplanuoja sugrįžti, dirigentas prisipažino, kad širdyje niekur nebuvo išvykęs, – visada Lietuvoje. „Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dabar esu beveik kas mėnesį. Ateityje tikiuosi ne tik dažnai, bet ir ilgėliau pabūti gimtinėje. Nuo vasario mėnesio dirbu ne tik Vokietijoje, bet ir Kaune – tai mane labai džiugina. Norėčiau save vadinti grįžtančiuoju“, – entuziazmo neslėpė jis.

Ateinančiais metais V. Kaliūno laukia daug koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Šri Lankoje, Sankt Peterburge, Lenkijoje, Kinijoje. Pasirodymai su Hamburgo opera Elbės filharmonijoje, Vupertalio operos orkestru.

V. Kaliūno svajonės sukasi ne vien apie save. Jis kupinas gerų norų. Pasvarsto, kad būtų gerai, jei Lietuvoje atsirastų daugiau koncertinių salių, turinčių puikią akustiką. Kad Lietuvos orkestro muzikantai galėtų išgyventi iš vieno atlyginimo ir nebūtų pervargę bėgiodami per tris darbus. „Tada galėtumėme dažniau kalbėti tik apie muziką... Lietuviai yra darbštūs ir kūrybingi žmonės, mylintys savo šalį, bet jeigu darbdaviai nesusivoks, kad už atliktą darbą reikia atlyginti – pabėgs į kitas šalis, kur bus atitinkamai įvertinti“, – įspėjo dirigentas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"