Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

D. Trumpio tolimų kelionių atgarsiai 

2017 vasario 8 d. 11:50
Keliaudamas po Kambodžą Dainius Trumpis apsilankė Pnom Penio mokykloje, kuri buvo perdaryta į lagerį. Geležinės lovos ir niūri atmosfera menininkui kėlė asociacijas su sovietinio režimo represijomis.
Keliaudamas po Kambodžą Dainius Trumpis apsilankė Pnom Penio mokykloje, kuri buvo perdaryta į lagerį. Geležinės lovos ir niūri atmosfera menininkui kėlė asociacijas su sovietinio režimo represijomis.
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Dainiaus Trumpio „Nuojauta“ – prisiminimai iš daugiabučių namų statybų aikštelių, virtusių jo kartos vaikų žaidimų teritorijomis. Taip pat – pilki namai, griuvėsiai, mokyklų aktų salės, darbas metalo apdirbimo cechuose ir ligoninės, naktį aimanuojant pacientams. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.

Paroda eksponuojama Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. D. Trumpis – tapytojas, šiuolaikinio meno kūrėjas, keliautojas – gimė 1971 metais Šiauliuose.

„Istorijos – asmeniškos, susikaupusios per ilgą laiką, nuo pat vaikystės. Darželis, į kurį vaikščiojau, dabar ištuštėjęs, netikėtai virto advokatų kontoromis. Vidurinės mokyklos, kurią lankiau, langai buvo užmūryti, ji virto panaši į kalėjimą, pro kurį šiurpu praeiti, – vardijo jis. – Sporto salė, kurioje sportavau, po dešimtmečio apgriuvo. Dar po kelerių metų to pastato vietoje iškilo pramogų centras. Šie pasikeitimai kelia artimiausios ateities nuojautą, keistą jausmą, lyg rūke, kur pilka, šalta, plokščia ir apėmusi tyla.“

Sporto salė.
Sporto salė.

Nuojautos iš Indijos ir Maroko

D. Trumpis studijavo Šiauliuose, vėliau – Helsinkyje. Praėjusiais metais menininkas surengė keturias parodas. „Šviesa. Įtampa. Objektas“ buvo rodoma Kauno „Kabinete“, gruodį atvežta į Vilnių. Kolekciją inspiravo kelios minutės laukiant traukinio požeminiame metro Delyje.

Lapkritį Panevėžio „Galerijoje XX“ rodytos D. Trumpio instaliacijos „Tapatumai“. Jau porą metų autorius savo parodas rengia ne tik Lietuvoje, bet ir Indijoje, Maroke, Estijoje.

Delyje tapytojas gyveno ir kūrė tris mėnesius. „Nors į Indiją keliavau jau trečiąkart, vykau turėdamas tikslą rengti parodą, ir Delis ėmė skleistis prieš akis – visur ėmiau matyti meną, užuominas, ne plokštumą, o tūrį“, – pasakojo Dainius.

Vėliau jis kūrė menininkų rezidencijoje Maroke. Su grupe dailininkų rengė parodą nacionaliniame muziejuje, dirbo bendruomenėje. Išvykę į kaimą, jie gyveno šeimose ir mokė mokyklose. „Susirinko stiprūs menininkai – greta jų jaučiausi turįs pasitempti“, – tikino parodos autorius.

„Kiekviena patirtis, išvyka palieka savo pėdsaką, jie laikui bėgant susideda į kūrybą“, - sakė Dainius Trumpis.
„Kiekviena patirtis, išvyka palieka savo pėdsaką, jie laikui bėgant susideda į kūrybą“, - sakė Dainius Trumpis.

Karalienės portretą padovanojo Suomijai

Piešimo, anglų kalbos pamokas lietuvis vedė ir Kambodžoje. Prieš penkerius metus ten, mažoje neturtingoje komunoje, jis mokė vaikus kūrybiškumo. „Tėvai jų neišgali leisti į nemokamą mokyklą, kurioje reikėtų sąsiuvinių ir rašymo priemonių. Viena šeima įkūrė bendruomenę, besirūpinančią tokiais vaikais. Buvo įdomu, kad jie nepiešė mums įprastų vaizdų. Piešiniai – nenuspėjami: žmogus vaikšto lubomis ar sienomis, lape – ne viena, o keturios horizonto linijos. Ir mane patį jų darbai stebino“, – juokėsi Dainius. Dabar parodoje – vienas mažo formato vaiko portretas, nutapytas ant stiklo.

Studijuodamas Helsinkyje dailininkas pradėjo tapyti Kotrynos Jogailaitės portretą. Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė gyveno Vilniuje, ištekėjusi už švedų princo Jono III Vazos tapo Švedijos karaliene. Kadangi buvo krikščionė, su vyru sėdo į kalėjimą. „Vizualios medžiagos nėra daug. Tapyti pradėjau iškart ant kelių drobių žiūrėdamas, į kurią labiau „kimbu“, – kalbėjo Dainius. – Tokia technika naudojuosi iki šiol – pasidedu įvairaus formato drobių, nusiperku daug akrilinių dažų, procesas nenuspėjamas ir man pačiam.“

Keliaudamas Kazachstane, vėliau gyvendamas Švedijoje D. Trumpis tapė vien portretus. 2009 metais K. Jogailaitės paveikslą prezidentas Valdas Adamkus padovanojo Suomijai.

"Daiktai (pavyzdžiui, užmirštos guminės pirštinės) palieka nuojautą, lyg kažkas juos ten pasidėjo, bet dar grįš“, - svarstė kūrėjas.
"Daiktai (pavyzdžiui, užmirštos guminės pirštinės) palieka nuojautą, lyg kažkas juos ten pasidėjo, bet dar grįš“, - svarstė kūrėjas.

Persekiojo ligoninės ir lagerio vaizdai

2015 metais sostinės Pamėnkalnio galerijoje D. Trumpis atidarė parodą „Langai“. Naujausia paroda – jos tęsinys, tik šįkart darbai pilkesni, kiti – grubūs, juose naudotas cementas, gipsas, buities ir statybų medžiagos. „Stengiausi parodyti kitą griuvėsių pusę – į parodą įeini lyg į apleistą patalpą, patenki į neužbaigtas statybas. Daiktai (pavyzdžiui, užmirštos guminės pirštinės) palieka nuojautą, lyg kažkas juos ten pasidėjo, bet dar grįš“, – svarstė Dainius.

Vienoje drobių – iš metalo suraizgyta lova. „Paauglystėje man buvo operuotos kojos, todėl daug laiko praleidau ligoninėse. Prisimenu, kaip palatose dejuodavo seni, negalintys vaikščioti žmonės, o seselės stengdavosi neužeiti, nes niekuo negalėdavo jiems pagelbėti“, – paaiškino autorius.

Vėliau, keliaudamas po Kambodžą, jis apsilankė Pnom Penio mokykloje, kuri buvo perdaryta į lagerį. Klasėse buvo sumūrytos kalinimo celės. Ten, sostinės centre, nužudyti tūkstančiai žmonių, tik trys liko gyvi. Kraujo dėmės, geležinės lovos ir niūri atmosfera menininkui kėlė asociacijas su sovietinio režimo represijomis. „Ta nuotaika mane persekiojo jau penkerius metus, – užsiminė jis. – Kiekviena patirtis, išvyka palieka savo pėdsaką, jie laikui bėgant susideda į kūrybą.“

Menininkų rezidencijoje Maroke – kūryba ir darbas mokykloje. Asmeninio albumo nuotrauka
Menininkų rezidencijoje Maroke – kūryba ir darbas mokykloje. Asmeninio albumo nuotrauka

Be bilieto atgal

Kai praėjusiais metais Kaune, šiuolaikinio meno projektų erdvėje „Kabinetas“, buvo uždaroma paroda „Šviesa. Įtampa. Objektas“, Dainius vedė ekskursiją lankytojams.

„Indijos žiūrovai – labai smalsūs, klausė apie kiekvieną darbą, prašė papasakoti, kodėl, kas pavaizduota. Nesu iškalbingas, keistai jaučiuosi prieš publiką, bet reikia drįsti parodyti kitiems, kuo gyveni, kuo kvėpuoji“, – sakė autorius.

Anksčiau lėktuvo bilietus į tolimus kraštus jis pirkdavo be atgalinio skrydžio į Lietuvą. Dabar, prieš įvažiuodamas į bet kurią šalį, turi įrodyti, kad ketina grįžti atgal. „Kelis kartus man buvo pasisekę. Egipte planavau gyventi pusę metų. Kai oro uoste sustabdė pareigūnai (reikalavo parodyti atgalinį bilietą), apipyliau juos nesąmoningais klausimais – praleido. Iš ten patraukiau į Jordaniją, Siriją, Turkiją... Žeme galima parkeliauti ir iki Lietuvos“, – juokavo keliautojas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika