Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Aukos ir budelio anūkai knygose aprašė tą pačią istoriją 

2017 rugsėjo 20 d. 13:30
Reglindis Rauca tikrąją savo senelio gyvenimo istoriją sužinojo atsitiktinai ir tai pakeitė jos kūrybą bei santykį su šeima. 
Reglindis Rauca tikrąją savo senelio gyvenimo istoriją sužinojo atsitiktinai ir tai pakeitė jos kūrybą bei santykį su šeima. 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Lietuvoje lankosi vokiečių rašytoja, aktorė ir Kauno geto budelio Helmuto Raucos anūkė Reglindis Rauca. Apie senelio padarytus karo nusikaltimus ji sužinojo netikėtai, 2003 metais internete ieškodama informacijos pagal savo mergautinę pavardę. „Visiškai atsitiktinai išsiaiškinau tikrąją savo senelio H. Raucos istoriją. Šių siaubingų nusikaltimų atradimas, jų reikšmė sukėlė didelį šoką ir tapo svarbia mano kūrybos ir gyvenimo tema“, – sakė R. Rauca.

Vilniuje ji susitiko su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriumi Marku Zingeriu. Šis savo romane „Grojimas dviese“, išleistame dar 2002 metais, taip pat aprašė H. Raucą – kaip fanatišką Trečiojo reicho tarną ir žiaurių nusikaltimų vykdytoją. „R. Rauca – drąsi moteris, atsigręžė į sunkius klausimus ir jų genama atvyko į Lietuvą. Aplankė Kauno IX fortą, kitas atmintinas Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto vietas. Supratau, kad abu esame jo skaudžiai paliesti, tik skirtingais būdais“, – kalbėjo M. Zingeris.

H. Rauca yra atsakingas už 10 tūkst. Kauno geto žydų mirtis

H. Rauca yra atsakingas už 10 tūkst. Kauno geto žydų mirtis. „Mano motina įsitempusi stovėjo priešais vyresnįjį SS seržantą nežinodama, bus paskirta gyventi ar mirti. Su jo anūke R. Rauca susitikti vertė smalsumas, nuostaba, susižavėjimas. Kartu jutau vidinį pasipriešinimą. Per daug skaudūs įvykiai, kad juos galėtų suprasti taikos metu susiformavusi sąmonė“, – per susitikimą svarstė rašytojas.

Šeima neigė nusikaltimus

R. Raucą – vokiečių rašytoją, aktorę, lektorę – atvykti į Lietuvą pakvietė knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras. Čia viešėdama ji pasakojo savo šeimos istoriją, kurią pati sužinojo gana vėlai – būdama 36-erių.

„Ištekėjusi pasilikau savo tėvo pavardę. Naršydama internete radau ir senelio pavardę. Kauno miestą jau žinojau, metai – 1941-ieji. Sakinys „H. Rauca atsakingas už 10 tūkst. mirčių“ mane šokiravo.

Išėjau į virtuvę, verkiau ir drebėjau, – prisiminė Reglindis. – Elgiausi atsargiai – bandžiau klausti tėvo, ar ką nors jis apie tai žino. Tačiau jis laikėsi pozicijos, esą senelis buvo pasyvus pareigūnas ir dalyvis. Iki šiol jis nenori pripažinti tiesos. Taigi tolesni pokalbiai nebuvo įmanomi.“

Sužinojusi šeimos istoriją R. Rauca Holokausto temą ėmė kelti savo straipsniuose ir knygose. 2008 metais pasirodė debiutinis jos romanas „Šermukšnių žemė“.

Šeimos reakcija į knygą buvo keturių eilučių ilgumo laiškas: „Dėkojame už tavo veikalą. Kol juo didžiuosiesi, gali pas mus nesirodyti.“ Rašytojos ryšiai su šeima nutrūko ketveriems metams.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

„Dabar juos vėl atkūrėme, tačiau tos temos vengiame. Anksčiau tėvai žinojo tik tai, kad senelis kažką darė karo metu. Jo nusikaltimai jiems paaiškėjo tada, kai jis buvo perduotas Vokietijai. Tiesa greitai tapo tabu. O man Holokaustas tapo daug artimesne tema. Sakoma, žmogų sukrečia tai, kas su juo susiję tiesiogiai“, – pasakojo ji.

R. Rauca ir M. Zingeris – rašytojai, abu savo knygose aprašę tą patį žmogų.

Rauca, žiaurus budelis

1950 metų gruodį H. Rauca pabėgo į Kanadą. Kanadoje praleidęs šešerius metus jis tapo šios šalies piliečiu. Savo pavardės H. Rauca nekeitė, tačiau sukeitė vardus – Helmutą Albertą į Albertą Helmutą. To pakako, kad nebūtų rastas daugybę metų.

1982 metų liepą Vokietijos policija išdavė H. Raucos arešto orderį ir pateikė Kanadai prašymą dėl jo ekstradicijos. Buvęs gestapininkas buvo kaltinamas pasiuntęs myriop 11 584 žmones nuo 1941 rugpjūčio 18 iki 1943 gruodžio 25 dienos. Į Vokietiją jis buvo atskraidintas 1983-iųjų gegužę, laukdamas teismo, spalį, mirė nuo vėžio.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris ir vertėja Jūratė Žukauskaitė.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris ir vertėja Jūratė Žukauskaitė.

Kaip pasakojo H. Raucos anūkė, apie senelį ji žinojo mažai – niekada nebuvo sutikusi, psichologinis jo portretas jai iki šiol nepažinus. Todėl jo pėdsakais seka keliaudama į Lietuvą, lyg atgal į praeitį. „Tėvas yra citavęs keletą sakinių iš jo laiškų, žinojau tik nuotrupas, kad jis buvo idealistas, ištikimas ideologijos tarnautojas. Iš jo gyvenimo aprašymo sunku susidaryti įvaizdį, todėl ieškau nuorodų. Angliškas žodis butcher – skerdikas – daug sakantis. Jis buvo brutalus, nejautrus ir, kaip dabar sužinojau, ekscentriškas. Sukrečia, kad mano paieškos atvedė tokia linkme. Jis man – tolimas žmogus, sunku suvokti, kad tai – mano senelis“, – tikino R. Rauca.

Helmutas Rauca aprašytas abiejose knygose: vokiečių rašytojos romane „Fatzvogel“ ir lietuvių autoriaus „Grojimas dviese“.
Helmutas Rauca aprašytas abiejose knygose: vokiečių rašytojos romane „Fatzvogel“ ir lietuvių autoriaus „Grojimas dviese“.

Ji gimė Plauene, vėliau gyveno Diuseldorfe, dabar – Potsdame. Kol H. Rauca buvo Kanadoje, anūkė gaudavo nuotraukų. „Jos man atrodė egzotiškos. Nežinojau, kodėl jis gyvena Kanadoje. Buvo sakoma, kad ten reikėjo žmonių sveikomis rankomis ir protu. Dėl sveiko proto suabejočiau“, – pridūrė rašytoja.

Anūkus sieja tiesos paieškos

R. Rauca ir M. Zingeris – rašytojai, abu savo knygose aprašę tą patį žmogų. M. Zingeris apie H. Raucą žinojo iš šeimos pasakojimų. R. Rauca savo romane „Fatzvogel“ pasakoja kitą šios istorijos pusę: „Mano senelis juos skirstydavo, liepdavo vesti į sušaudymo vietą, įsakydavo šaudyti, nežinau, gal ir pats šaudydavo. O 10 tūkst. žmonių, tarp jų daugiau kaip 4 tūkst. vaikų, tiek neįmanoma net įsivaizduoti, į Dresdeno dramos teatrą telpa gal tūkstantis. Aš esu daugybės žmonių žudiko anūkė.“

Reglindis Rauca: „Mes, nusikaltėlių palikuonys, negalime vadinti savęs aukomis. Bet ši trauma palieka pėdsaką.“

R. Rauca klausė M. Zingerio, kaip jis jautėsi sužinojęs, kad ieškodama atsakymų į Lietuvą atvyksta H. Raucos anūkė? „Jausmai buvo prieštaringi. Nežinau, ar mudu būtume susitikę, jei R. Rauca nebūtų rašytoja, intelektualė, taip atkakliai siekianti istorinės tiesos. Mus sieja tikėjimas atviru ir nuoširdžiu pasikeitimu idėjomis, tikėjimas grožinės literatūros galimybėmis ir tiesa, kuri žmogui būtina kaip vanduo ir duona“, – mąstė M. Zingeris, atskirdamas kaltę, kurią už savo veiksmus turi prisiimti karo nusikaltėliai, nuo moralinės atsakomybės, kurią jaučia jų vaikai ir artimieji.

Rašytojas Markas Zingeris savo romane „Grojimas dviese“, išleistame dar 2002 metais, taip pat aprašė Helmutą Raucą – kaip fanatišką Trečiojo reicho tarną ir žiaurių nusikaltimų vykdytoją. Romo Jurgaičio nuotrauka
Rašytojas Markas Zingeris savo romane „Grojimas dviese“, išleistame dar 2002 metais, taip pat aprašė Helmutą Raucą – kaip fanatišką Trečiojo reicho tarną ir žiaurių nusikaltimų vykdytoją. Romo Jurgaičio nuotrauka

M. Zingeris R. Raucos teiravosi, ar jai augant Vokietijos mokyklose buvo mokoma apie Holokaustą. „Daug girdėjome apie fašizmą, per įvairias pamokas žiūrėdavome filmus, buvo privaloma literatūra, daug kalbėdavome. Hitlerio fašizmas, mums buvo aiškinama, buvo pats baisiausias režimas, pažeidžiantis žmogaus teises ir orumą. Šūkis – kad daugiau nebūtų karo – persmelkė visus visuomenės sluoksnius“, – atsakė Reglindis.

Prieštaros, ambivalentiškumas neapleidžia ir jos šeimos, kuri nenori, kad Raucų pavardė būtų siejama su nacizmu. O tai nutinka kaskart, kai savo knygose autorė pamini senelį. „Mes, nusikaltėlių palikuonys, negalime vadinti savęs aukomis. Bet ši trauma palieka pėdsaką. Svarbu visuomet ieškoti tiesos ir tą žinojimą perduoti ateities kartoms. Būdama prie Devintojo forto supratau – mūsų laikas trumpas, ribotas. Praeities įvykių liudininkai pamažu miršta, todėl mūsų palikuonys turi visa tai žinoti, kad galėtų kurti ir išlaikyti taikią, demokratišką visuomenę“, – pridūrė R. Rauca.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"