Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

„Slavs and Tatars“ dezinfekcija ŠMC 

2017 spalio 23 d. 16:10
Kūrinių asmeninė autorystė nenurodoma. Grupė veikia kaip vientisas, nedalijamas kūrybinis darinys.
Kūrinių asmeninė autorystė nenurodoma. Grupė veikia kaip vientisas, nedalijamas kūrybinis darinys.

Neseniai menininkų grupė „Slavs and Tatars“ („Slavai ir totoriai“) pristatė pirmąja savo parodą Baltijos regione, Vilniaus šiuolaikiniame meno centre (ŠMC), „Iš lūpų į lūpas“. Ekspozicijos Vilniuje pagrindas – naujas kūrinių ciklas „Rauginta politika“, kurį įkvėpė XIX amžiuje Vilniuje veikusi Šubravcų („Nenaudėlių“) draugija, kurios veikloje dalyvavo ir Vilniaus universiteto bendruomenė.

Kyla klausimas, ar tarptautinė menininkų grupė „Slavs and Tatars“ pirmiausia nevykdo tarpvalstybinių daugelio kultūrų tyrimų, o juos atlikę, kuria apskaičiuotą, dezinfekuotą meną. Kolektyvo branduolį sudaro iraniečių menininkas Payamas Sharifi ir iš Lenkijos krašto kilusi Kasia Korczak.

Grupė susibūrė 2006-aisiais. Kosmopolitiškumas, daugiatautiškumas, inovatyvūs sprendimai, paribio kultūros tyrinėjimas – visa tai suteikė menininkų grupei pasaulinio lygio žinomumą. Meno kūrimas vykdomas tarsi išsamus tyrimas, o kūrėjų interesų sritį apibrėžia geografinis šūkis: „Į rytus nuo buvusios Berlyno sienos, į vakarus nuo Didžiosios Kinijos sienos“.

Regis, net grupės šūkis atspindi jų nevienareikšmiškumą – sienos taip toli viena nuo kitos, kad šis derinys, net ir sudėtas į vieną sakinį skamba gan keistai. Panašiai jei sulygintum Karlą Marxą ir Mahometą, lenkų „Solidarnosc“ su 1979-ųjų Irano revoliucija. Menininkų tyrimų rezultatais tampa publikacijos, paskaitos ir meno kūriniai, kuriuose naudojamos skirtingos žiniasklaidos priemonės – hibridai, derinantys skirtingų kultūrų elementus.

Iš lūpų į lūpas

„Slavs and Tatars“ teigimu, geriausias būdas kovoti su tapatybės politika yra sukaupti kuo daugiau prieštaringų tapatybių, o drauge – ir pasakojimų. Savo parodomis, leidiniais ir paskaitomis menininkai tyrinėja skirtingų religijų elementų (teologijos, mitologijos, simbolikos) susiliejimą, jų apjungimą į vienį.

Neseniai menininkai pristatė pirmąja savo parodą Baltijos regione, Vilniaus šiuolaikiniame meno centre (ŠMC) „Iš lūpų į lūpas“. „Slavs and Tatars“ parodos Vilniuje pagrindas – naujas kūrinių ciklas „Rauginta politika“, kurį įkvėpė XIX a. Vilniuje veikusi Šubravcų („Nenaudėlių“) draugija, kurios veikloje dalyvavo ir Vilniaus universiteto bendruomenė. Menininkų skulptūrose, instaliacijose ir tekstilės kūriniuose sujungiamos Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio ir šiandieninėje Lietuvos, Lenkijos ir Krymo teritorijoje gyvenančių vietinių bendruomenių, tokių kaip karaimai, tiurkų grupės tauta, išpažįstanti tarpinę judaizmo atšaką, istorijos.

Žymiojo Trakų rauginto agurko receptas prarastas, tačiau „Iš lūpų į lūpas“ atsikartojančiu motyvu tampa būtent jis. Kūrinių ciklas „Rauginta politika“ remiasi egiptietiška patarle, čia nesigėdijama rodyti špygų.

ŠMC pristatyti kūriniai iš tokių ciklų kaip „Lenkų šiito šoubiznis“, kuriame tiriamas bendras Lenkijos ir Irano ekonominis, kultūrinis bei politinis palikimas.

Vietinį Baltijos regiono kontekstą įkūnija įsivaizduojamos geografijos, vis dar menkai pripažįstamos baltiškoje tapatybėje, išgyvenančioje nuolatinius pokyčius. Įtikinančio tikroviškumo parodai suteikė parodoje skambėjęs musulmoniškas kvietimas maldai turkų kalba.

„Neina kalba apie mūsų patirtis ar biografiją, auklėjimą bei prisiminimus. Mus domina išorinis pasaulis, tokiu būdu stengiamės atkreipti dėmesį į tai, kokiomis sienomis nuo jo esame apsistatę, atsiriboję.“

Ekspozicija „Iš lūpų į lūpas“ siūlė į praeitį pažvelgti iš nuolat kintančios perspektyvos, o ateitį išvysti ir kaip pažadą, ir kaip kartotę.

Viena vertus, parodos pavadinimas kelia asociacijas su dirbtiniu kvėpavimu, gaivinimu (omenyje turėta atgimimo istorija). Kita vertus, ne ką mažesnis akcentas nukreipiamas į tradiciją, kalbą, istorijos ištakas: žodinį tradicijų perdavimą pasakojimais, maldomis, šnabždesiais, sąmojais ar gandais.

ŠMC koridoriuje vaikų žvilgsnius kaustė lyg iš žaidimų aikštelės nužengęs stiklo pluošto asilas su jojančio Artimųjų Rytų išminčiaus-kvailio Molos Nasredino figūra (veikėjas iš turkų legendų ir istorijų). Darbas tarsi iliustruoja įsitikinimą, kad nekreipdami dėmesio į praeitį, mes nenorime eiti į priekį, nenorime spręsti šiandienos problemų.

Nedalijamas kūrybinis darinys

„Slavs and Tatars“ pasisako prieš imperializmą, kalbinę, kultūrinę asimiliaciją, nacionalizmą, globalizaciją. Savo įsitikinimus išreiškia per ironiškus kūrinius, išradingą simboliką, vizualiuosius argumentus. Kūrinių asmeninė autorystė nenurodoma. Grupė veikia kaip vientisas, nedalijamas kūrybinis darinys.

Dešimtį metų kuriančio kolektyvo „Slavs and Tatars“ kūrybos aktualumas ypač išaugo pastaraisiais metais. Pasaulyje – dėl musulmoniškos kultūros stigmatizavimo ir islamofobijos. Menininkų manymu, kalba tapo politikos priemone, jos auka. Jie pabrėžia, kad vertėjaujant, per transliteraciją, kai vienas raštas perrašomas kitu raštu – daug prarandama.

Kaip to įrodymą, „Slavs and Tatars“ gyvavimo dešimtmetį žyminčioje keliaujančioje parodoje pateikė meno artefaktus, kurie tapo tarsi vertimo platforma, kur vienas organas virsta kitu, širdis – protu, skrandis – galva, – o tai yra neatsiejama viso abraomiškojo (krikščioniškojo, musulmoniškojo ir judaistinio) svetingumo dalis.

„Slavs and Tatars“ menininkai – pasaulio piliečiai, dauguma jų išsilavinimą įgiję garsiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose. Gyvenę megapoliuose: Paryžiuje, Londone, Niujorke.

Savo anonimiškumą aiškina taip: „Neina kalba apie mūsų patirtis ar biografiją, auklėjimą bei prisiminimus. Mus domina išorinis pasaulis, tokiu būdu stengiamės atkreipti dėmesį į tai, kokiomis sienomis nuo jo esame apsistatę, atsiriboję“.

Menininkų grupė apibrėžia save kaip „kasdienio gyvenimo archeologus“, nes gilinasi į tradicijas, papročius, kalbos sluoksnius, domisi antropologija ir politika. Su žiūrovu mezga emocinius ryšius. Tai daro itin išraiškingai.

Kolektyvo kuriami meno objektai, perfomansai, instaliacijos, paskaitos atliepia archyvinę medžiagą. Remiantis zoroastriniais kalendoriais (zoroastrizmas, kitaip mazdizmas – seniausia monoteistinė religija, po judaizmo), persų kelių žemėlapiais, azerbaidžaniečių komiksais, anot menininkų, galima atgaivinti Eurazijos kultūrą.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"