Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Žodžio laisvė – kodėl tai svarbu? 

2019 sausio 3 d. 18:51

Andrius Baranauskas, „Tele2“ korporacinės komunikacijos direktorius, asmeninėje „Facebook“ paskyroje dalinasi nuomone apie žiniasklaidos laisvės svarbą. Jo nuomone, visuomenė klaidingai galvoja, kad žiniasklaidai taikomi suvaržymai jų neliečia. „Ne, čia ne žiniasklaidai apynasris, čia mums visiems“, – tikina A. Baranauskas.

Žiniasklaidos laisvė NIEKADA nėra tik žiniasklaidos laisvė.

Visų pirma tai yra mūsų laisvė.

Laisvė sakyti, ką norime. Laisvė kritikuoti. Laisvė piktintis, kad valstybė dirba ne taip, kaip norėtume.

Laisvė kalbėti nesąmones, sakyti, kad liandsbergai sugriovė kolūkius ar stovėti Klonio gatvėje – taip pat, nesvarbu, kad ne visiems tai patinka.

Ir jei mes šitos laisvės netenkam, tai ne žiniasklaida nukenčia.

Žiniasklaida tikrai nepražūtų – tiriamuosius straipsnius pakeistų pramogos, kietas pokalbių laidas – TV šou, kritiką – pagyros.

Vis tiek žiūrėsit ir skaitysit, vis tiek užsakovai mokės už reklamą, ir net geriau bus – nereikės brangių žurnalistų išlaikyti ir į konfliktus veltis.

Ne, čia ne žiniasklaidai apynasris, čia mums visiems.

Visų antra, tai mūsų ateities laisvė. Mūsų vaikų teisė gyventi geriau, nei gyvename mes, ir turėti geresnę ateitį.

Nes žinote, kas būna, kai žiniasklaidoje dingsta kritika?

Iš pradžių visi būna labai laimingi ir džiaugiasi, kad neliko tiek blogų dalykų, o naujienos – vis geresnės.

Tada rinkimus vėl laimi ta pati partija, kuri ir įvedė tokią tvarką. O kaip kitaip? Kritikos juk nėra, vadinasi dirba gerai. Konkurentų nematyti – ir kur juos matysi, jei niekas jų į žiniasklaidą neįleidžia.

Pačioje partijoje bet kokios realios vidinės institucijos ir idėjų kova irgi išnyksta. Kaip ji gali likti, jei nėra išorinės kritikos ir spaudimo?

Štai rusams daug metų buvo OK Putinas ir jo draugeliai – svarbu, kad ekonomika augo

Užtat iškyla vadas ir lyderis. Jis išmintingas ir pats priima sprendimus, todėl greitai institucinę atsakomybę pakeičia asmeninė, o nuopelnus – palankumas.

Nelikus parlamentinės kovos, suyra nepriklausomi teismai. Kai visa valdžia sukoncentruota lyderio ir jo draugų rankose, visada kyla pagunda nurodyti, kokį sprendimą priimti. Vienas kartas, kitas – ir telefoninė teisė ima viršų.

Tada įdomybės ateina į ekonomiką. Jei neliko teismų, kas gins privačią nuosavybę ir investicijas? Teisingai, vadas. Todėl jei norit investuoti, einat pas vadą ar jo aplinką ir ieškot užtarimo. Atsilyginat, žinoma; nieko, vartotojai padengs sąnaudas, todėl kainos kyla. Mainais paprašot ir konkurenciją pareguliuoti – kainos kilsteli darsyk.

Kiti investuotojai tokių žaidimų nenori, todėl investicijų mažėja, augimas lėtėja, ekonomika stoja. Vadas vis tiek nori atrodyti geras, todėl imasi spręst svarbius klausimus – iš ko paimt ir kaip padalint?

Investuotojai vėl plūsteli lauk. Taip, štai šitaip su žodžio laisve yra susijęs mūsų piniginių turinys.

Ir kurį laiką juk sekasi. Štai rusams daug metų buvo OK Putinas ir jo draugeliai – svarbu, kad ekonomika augo, ir šiek tiek nuo ponų stalo tekdavo visiems. Vokiečiams Hitleris irgi daug metų tiko; jie beveik iki pat karo pabaigos nematė nei tikrųjų jo baisumų, nei bado.

Niekas niekada jums nesakys, kad nori nebegauti kritikos ir be didesnių pastangų vėl laimėti rinkimus.

Užtat dabar rusai sėdi ir žiūri į praleistą galimybę modernizuoti šalį – naftos pinigus, kuriuos galėjo tam skirti, vieni pravalgė, o kiti išvogė. O vokiečiai savo pamoką išmoko 1945-aisiais, kai Berlyno griuvėsiuose karo invalidai, našlaičiai ir išprievartautos moterys svarstė, kad kodėl gi jų niekas neįspėjo apie tokią baigtį?

Nes žodžio laisvė visada paimama pirma, va todėl ir neįspėjo. Nei vokiečių, nei rusų, nei kaimynų baltarusių, nei skurde skendinčių Centrinės Azijos gyventojų, nei daugybės kitų.

Ir, trečia – visada žodžio laisvė apribojama tik kilniais ketinimais. Saugoti nuo šmeižto, ginti valstybės institucijas ar socialistinės revoliucijos pasiekimus, gelbėti tautą ir kultūrą.

Niekas niekada jums nesakys, kad nori nebegauti kritikos ir be didesnių pastangų vėl laimėti rinkimus.

Taip ir mums dabar burnas nori užčiaupti kilniais sumetimais: juk reikia saugoti pasitikėjimą valstybės institucijomis, ar ne?

Į tai mes turime atsakyti labai paprastai.

Mums laisvas žodis yra svarbiau, nei institucijos ar pasitikėjimas jomis.

Žinote, kodėl?

Nes ne valstybė mums davė laisvę, ir ne jos institucijos.

Mes tapome laisvi, ir iš mūsų laisvės atsirado valstybė, o ne atvirkščiai.

Visada, kai girdim pasiūlymus apriboti mūsų laisvę, yra gerai tai atsiminti.

P.S. Aš prieš porą savaičių rašiau, kad žodžio laisvė bus svarbus klausimas šiemet; prisipažįstu, netikėjau, kad jau trečią metų dieną. Na, bet ačiū, kad skaitot.

Andrius Baranauskas – komunikacijos ekspertas. Šis tekstas pirmą kartą publikuotas Andriaus Baranausko „Facebook“ paskyroje

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika