Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

XXI amžiaus Lietuvą išgelbės kūrybingas žmogus 

2019 sausio 3 d. 06:00

Knygoje „1984-ieji“ – dar viename George'o Orwello kūrinyje, kurį, be „Gyvulių ūkio“, verta paskaityti Seimo pirmininkui, totalitarinė valdžia visuomenę ragina vartoti, o ir pati vartoja specialią kalbą „Newspeak“, arba naujakalbę.

Sumalti, iškreipti sąvokas, pakeisti kalbą, kad nebeliktų subtilios ir tikros kalbinės prasmės. Liko mažai prasmės kalbėtis ir ypač susikalbėti su valdančiaisiais apie 2018 metais priimtus sprendimus. Įvaldyta „valstietiška“ naujakalbė nutrynė bet kokias galimybes rasti realią sprendimų prasmę, o suprasti tikrąją žmogaus nuomonę tapo sunkiai įmanoma. Premjeras nedrįsta pasakyti, kad priimta reforma yra liberali, nes jam, matyt, pats žodis nelabai patinka. Jo kolegos Seime bent jau viešai žegnojasi, jog yra centro kairieji, o iš to turėtų išplaukti faktas, kad visi priimti sprendimai yra centro kairieji. Net jeigu taip nėra, skambės kairieji šūkiai, kurie su realybe turi mažai ką bendra.

Socialiniuose tinkluose matau bičiulius liberalus, kuriems knieti pasidžiaugti valdžios mokestiniais sprendimais, nurašytais lyg iš libertarinės programos, nes mažesnę valstybę, mažesnį biudžetą per mažesnius mokesčius ir kartu mažesnes galimybes teikti kokybiškas viešąsias paslaugas valstybėje galėtum rasti tik radikalių liberalų programose.

Negalėdamas su valdančiaisiais pasikalbėti iš esmės, ieškai tų, kurie stovi už jų ir yra tikrieji šios valstybės krypties įkvėpėjai. Investuotojų forumas, jo vadovai – ponas Rolandas Valiūnas, ponia Rūta Skyrienė ir jų laikinai paskolintas premjero patarėjas, sykį išdėstęs, kad vyriausybėms ideologijų nereikia. Pasikartojantis įvykdytos mokesčių reformos apologetų argumentas – konkurencingumas.

Pigios darbo jėgos ir mažų mokesčių pagrindu pritrauktos investicijos nebebus tai, kas lems valstybės ilgalaikį konkurencingumą.

Tad pakalbėkime truputį apie konkurencingumą. 2019-ųjų biudžeto pajamos per neapmokestinamąjį minimumą sumažintos 350 mln. eurų. Ekonomistas Žygimantas Mauricas užsimena, kad tokį kelią dar 1984-aisiais pasirinko Airija. Mažindama su darbo santykiais susijusius mokesčius, valstybė de facto užsikrauna ant savo kupros dalį atlyginimų privačiame sektoriuje augimo. Kitaip tariant, šiemet, mielas skaitytojau, dalį tavo atlyginimo kels darbdavys, kitą dalį – valstybė. Kodėl reikia valstybei kelti atlyginimus? Ž. Mauricas paaiškina – privatus sektorius nespėja didinti atlyginimų ir, nepereidamas prie didesnės pridėtinės vertės gamybos ar paslaugų, susiduria su sunkumais. Įsivaizduokime medienos perdirbimo įmonę viename Lietuvos regionų: mokamas minimumas, nes daugiau paprasčiausiai nėra iš ko mokėti – sukuriama minimali vertė. Ateitis, švelniai tariant, miglota – dar porą metų gal ir pavyks išsilaikyti, bet gali būti, kad ne. Ir štai tą akimirką mokesčių reforma ateis į pagalbą – algas darbdaviui kelti reikės ne aštuoniais procentais, kaip reikalauja darbuotojai, o tik keturiais, nes likę keturi ateis iš valstybės.

Bet tai tik pradžia. Mokesčių reforma tik prasidėjo. Ji truks dar dvejus metus ir kasmet mokesčiai mažės vis turtingesniems žmonėms. Premjero ir Seimo narių atlyginimai išaugs gerokai daugiau nei mažiausiai uždirbančiųjų. Todėl reforma yra ne tik socialiai neteisinga, bet ir užprogramavo bendrą biudžeto pajamų netekimą per trejus metus apie 1,6 mlrd. eurų. Skamba įspūdingai.

Įdomu dar ir tai, kad kai kurie pramonės vadovai skaito paskaitas apie vykstančią ketvirtąją pramonės revoliuciją ir švietimo svarbą. Vienas šios revoliucijos skiriamųjų bruožų yra tai, kad 1980-ųjų Airijos stebuklas nebegali būti pakartotas, nes pigios darbo jėgos ir mažų mokesčių pagrindu pritrauktos investicijos nebebus tai, kas lems valstybės ilgalaikį konkurencingumą. Darbo jėgos automatizacija iš esmės keičia investicijų pritraukimo paradigmą. Iš tų pačių kalbėtojų negirdžiu aiškios nuomonės, ar ir jie pritaria libertarinei mokesčių reformai ir kaip tai dera su deklaruojamu rūpinimusi valstybės investicijomis ir norimu proveržiu švietimo sistemoje. Iš realių Vyriausybės ir centro kairiosios daugumos priimtų mokestinių sprendimų matome, jog pasirinkta vizija – maža pigios darbo jėgos valstybė. Tai bus pagrindinis mūsų konkurencinis pranašumas regione.

Mokesčių sumažinimas nedidelę pridėtinę vertę kuriančioms įmonėms padės, bet neilgai. Spaudimas kelti atlyginimus, Europos Sąjungoje esant atviroms sienoms, išliks didelis. Tai reiškia, kad kitas žingsnis ta pačia kryptimi bus prašymas atverti rinką darbuotojams iš trečiųjų šalių. Matyt, „valstiečių“ Vyriausybė, iš užpakalinės sėdynės pavairuojama valiūnų ir savickų, darytų ir tai, nes tai to paties medžio vaisiai, skirti darbo jėgos kainai mažinti. 1984-aisiais airiams, kovojantiems dėl investicijų, tokie sprendimai padėjo, bet tai buvo tik vienas receptas iš plataus priemonių arsenalo, be to, tas traukinys, deja, jau nuvažiavo.

Daugiau kaip pusantro milijardo eurų per trejus metus reformuotose švietimo ir sveikatos apsaugos srityse padarytų stebuklus. Tiesą sakant, tokie pinigai ir visą viešąjį sektorių bei valstybės tarnybą perstatytų iš naujo. Jei tikėtume Pramonininkų konfederacijos prezidento žodžiais, tai tik XXI amžiaus švietimas mus gali išgelbėti nuo artėjančios naujosios pramonės revoliucijos bangos. Deja, pasirinkome kitą kelią, kuris, jeigu būtų 1980-ieji, būtų sutiktas džiugiai. Dabar tenka apgailestauti, kad kaip 2007-aisiais nebuvome pasirengę artėjančiai krizei, taip ir dabar nesame. Arba nelabai supratę, ką daro, arba ciniškai norėdami susimažinti darbo jėgos išlaidas, Vyriausybė ir didysis verslas skaniai papuotaus artėjančio maro akivaizdoje.

XXI amžiaus Lietuvą išgelbės kūrybingas žmogus. Į tokių gelbėtojų paiešką turėjome leistis kur kas anksčiau, net mūsų kaimynai tai jau senokai yra supratę. Dabar beliko suprasti Lietuvos politikos kūrėjams. To ir palinkėkime vieni kitiems.

Gabrielius Landsbergis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika