Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Vėl teks rinktis laisvę 

2018 gruodžio 12 d. 06:00

Valdžios keičiasi, o „stiprios rankos“ troškimas Lietuvoje išlieka. Prie tokios išvados veda pastarojo meto politinė padėtis.

Sekmadienio mitingas „Paskutinis skambutis“ būtų pavykęs, jei Seimas būtų atidėjęs biudžeto priėmimą arba dėl kokių nors priežasčių biudžetas nebūtų patvirtintas šią savaitę. Mat protestai veiksmingi tik tada, kai priverčia valdžią atlikti konkretų veiksmą arba nuo jo susilaikyti.

Todėl sakyti, kad S. Skvernelis – diktatorius, nėra vien sutirštinimas ar metafora. Iki visavertės valdžios, žinoma, dar toli. Bet kelias jau pasirinktas ir premjeras nedvejodamas juo eina.

Būtent dėl šios priežasties nieko nepakeitė ankstesnis, pavasarinis Andriaus Tapino mitingas prie Seimo „Mes kaltinam“. Tuomet žmonės esą susirinko apskritai pasakyti, kad jiems dėl Seimo gėda. Susirinko, pasakė. Bet Seimui dėl savęs juk ne gėda.

Kartais prireikia ne vieno protesto, kol valdžia nusileidžia. Tačiau „Mes kaltinam“ nebuvo tas atvejis.

Šį kartą viskas kitaip. Šį kartą spaudimo kryptis buvo tiksli ir aiški, klausimas keltas „arba – arba“. Todėl tenka konstatuoti, kad valdžia pasiekė pergalę. Mūšyje, jei ne kare.

Tačiau „Paskutinis skambutis“, kitaip nei pavasarinis mitingas, išbandė valdžios galią, ir tai neliko nepastebėta. Visai neatsitiktinai premjeras Saulius Skvernelis papasakoti apie esą jam žinomą konservatorių sąmokslo planą nuėjo pas liberalus.

Gali būti, kad apžvalgininkai teisūs, ir premjerui tiesiog buvo sunku tramdyti pyktį. Bet kartu jis siekė suskaldyti opoziciją artėjant svarbiems sprendimams dėl biudžeto. Reikia, pasakyti, kad premjeras gerai žino savo varžovų silpnąją vietą: kai kuriuos liberalus vienodai stipriai traukia valdžia ir atstumia konservatoriai. Prisiminkite, kaip svarstant praėjusių metų biudžetą trys Seimo liberalai netikėtai parėmė Vyriausybę. Trys atrodo nedaug, bet tai – ketvirtadalis frakcijos. Dar trys – ir būtų pusė.

Taigi premjeras puikiai supranta padėtį ir nusprendė nenusileisti. Matyt, jis intuityviai jaučia, kad tvarkdario ranka ir šį sezoną madinga.

Greičiausiai S. Skvernelis neapsirinka. Paradoksalu, bet kuo aštresnė politinė kova – tuo daugiau šansų ją laimėti demonstruojant galią. Mat kuo daugiau diskusijų ir nuomonių, tuo labiau žmonės jaučiasi susidūrę su netvarka valstybėje. Dėl to sutvarkanti galia tampa tokia patraukli, kad jai gali būti atleistas net žaidimas ne pagal taisykles – keičiant Konstituciją.

Tai savo elgesiu įrodo ir rinkėjų nuotaikas gaudantys kandidatai į prezidentus. Prieš gerą savaitę vienoje diskusijoje Arvydas Juozaitis išdėstė, kad švietimo ministeriją reikia „išimti iš elito dalykų“ ir „atiduoti bendruomenei“. Kitaip tariant, kad ministrą prezidentas skirtų ne su premjeru pasitaręs, o su pačiais pedagogais. Pamokoma, kad kitas diskusijoje dalyvavęs kandidatas – Gitanas Nausėda nesiryžo atvirai atmesti šios antikonstitucinės idėjos. Jei tikėsime spauda, G. Nausėda „sutiko, kad prie prezidentūros, galėtų veikti patariamoji Švietimo taryba, kuri turėtų prezidento institucijos globą ir parinktų ministrą“.

Todėl neapsigaukite – S. Skvernelio padėtis nėra beviltiška. Jis pasirinko galios kelią ir jau dabar yra pusiau diktatorius. Bejėgiai jaučiasi kiti. Visų pirma – „profesionalai“ ministrai. Be jokių konsultacijų atleisdamas tris ministrus S. Skvernelis itin aiškiai atskleidė paprastą faktą – „profesionalas“ ministras yra premjero daiktas. Kai tampa nebereikalingas, jis išmetamas.

Diktatoriams reikia „profesionalų“, kurie nesiveltų į intrigas net paties diktatoriaus partijoje.

Taip yra todėl, kad „profesionalas“ neturi jokios valdančiosios partijos vidaus paramos, jokių ryšių ir draugysčių – nieko, kuo jis galėtų pasiremti pasipriešindamas premjerui. Būtent dėl to S. Skverneliui nereikėjo su niekuo tartis.

Buvo graudu žiūrėti, kaip „profesionalai“ susirinko pas „mamą“ – prezidentę, kuri niekuo jiems negalėjo padėti. Vos išprašė S. Skvernelio Lianą Ruokytę-Jonson palaikyti iki Kūčių.

Kitaip tariant, „profesionalas“ ministras gali būti atleistas visiškai taip pat, kaip neretai atleidžiami aukšto rango vadybininkai: iš ryto ateini į darbą, po pietų – jau nebedirbi. Svarbiausia – taip atleidimais besišvaistančiam premjerui nėra pagrindo nerimauti, kad valdančioji partija sukils prieš jį patį.

Neatsitiktinai „profesionalų vyriausybė“ dažniausiai yra diktatūros įrankis. Diktatoriams reikia „profesionalų“, kurie nesiveltų į intrigas net paties diktatoriaus partijoje. Diktatorius savo ministrams turi būti svarbesnis už partiją.

Taip mąstė Ispanijos diktatorius Francisco Franco, kuris niekada savęs netapatino su savo paties sukurta partija. Panašiai Čilės vyriausybes formavo Augusto Pinochetas, skelbdavęs esantis „aukščiau už politiką“. Beje, Vladimiro Putino vyriausybėse – taip pat vien „profesionalai“. Ypač tai būdinga V. Putino valdymo pradžiai, kai jam reikėjo remtis „profesionalais“ prieš partiją „Vieningoji Rusija“, į kurią V. Putinas pabrėžtinai nestojo.

Todėl sakyti, kad S. Skvernelis – diktatorius, nėra vien sutirštinimas ar metafora. Iki visavertės valdžios, žinoma, dar toli. Bet kelias jau pasirinktas ir premjeras nedvejodamas juo eina.

Lieka tik vienas klausimas: kiek mitingų gali ištverti S. Skvernelis? Ar išlaikys nervai? O svarbiausia – ar išlaikys nervai „valstiečių“, kurie gali nuspręsti, kad jų premjeras per daug susikompromitavo?

Žodžiu, jei rimtai pabodo „valstiečių“ valdžia, teks vėl mitinguoti ir rinktis laisvę – kartu su nekenčiama netvarka.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika