Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Tarp premjero eilučių 

2019 kovo 27 d. 06:00

Darbo metu premjero, o laisvalaikiu – kandidato į prezidentus Sauliaus Skvernelio rinkimų programa buvo pristatyta vos prieš dvi savaites. Bet beveik viskas, ką S. Skvernelis sakė, jau paneigta jo paties darbais.

Pavyzdžiui, garsiai skelbiama kova su korupcija, kaip paaiškėjo, turi klasikines ribas: vyksta tol, kol neliečia politinių sąjungininkų.

Galima neabejoti, kad premjeras visiškai neatsitiktinai savo štabo vadovu pasirinko lietuviškąjį „Džeką, milžinų nugalėtoją“ – visokią neigiamą įtaką Lietuvoje ištyrusį ir koncerną „MG Baltic“ įsiutinusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką. O jam į porą parinko elegantiškąją pranešėją Rasą Kazėnienę – griūtį Kalėjimų departamente sukėlusią buhalterę ir auditorę.

Ir V. Bakas, ir R. Kazėnienė turi neprilygstamą pranašumą – abu yra palyginti autentiški kovotojai su korupcija. Jie bent kol kas pasižymi nepriekaištinga reputacija ir, regis, yra žmonės, kurie nemėgsta neteisybės ir nesąžiningumo.

Bet nereikėtų daryti iš to skubotų išvadų, kad S. Skvernelio kova su korupcija bus rimtesnė nei kitų politikų. Kaip rodo visi požymiai, politinė parama ir jos tiesioginis rezultatas – valdžia – premjerui yra didesnės vertybės negu vadinamasis skaidrumas.

Matyt, premjeras nori pasakyti, kad būtų visiškai nesukalbamas prezidentas, jei po 2020 metų Seimo rinkimų Vyriausybę formuotų ne „valstiečiai“.

S. Skvernelis niekada neįžvelgė problemų dėl „Agrokoncerno“ veiklos. Dabar ir vėl „nemato problemų“ dėl vis naujais žurnalistų tyrimais „apaugančio“ Klaipėdos uosto direktoriaus Arvydo Vaitkaus.

Pagaliau ir pačią premjero komandą sudaro ne vien kovotojai su korupcija. Žemės ūkio viceministrę, būsimą Lazdijų rajono merę Ausmą Miškinienę grupė ūkininkų jau apskundė dėl galimo nesąžiningų ekologinių ūkių protegavimo.

Dėl korupcijos niekada negalime būti tikri, kaip ten viskas yra iš tiesų. Galime daryti išvadas tik apie tai, ką matome viešai. O viešojoje erdvėje S. Skvernelis atrodo kaip politikas, kuris nuosekliai vadovaujasi ironiškojo Algimanto Mikutos mokymu: „Gražiai išdžiaustome varžovų nuodėmes, gražiai uždangstome savas dėmes.“

Panašų įspūdį kelia ir tiesiog pabrėžtinai personalinė užsienio politika, kurios S. Skvernelis paskubėjo imtis dar nė nespėjęs tapti prezidentu. Beje, „personalinė užsienio politika“ yra paties premjero sugalvotas terminas. Jis, žinoma, taikomas Daliai Grybauskaitei. Pats S. Skvernelis žadėjo, kad išrinkus jį prezidentu „personalinės užsienio politikos“ nebeliks, bus „nacionalinius interesus ginanti politika“.

Bet, kaip vėliau paaiškėjo, tikrųjų premjero ketinimų ir ambicijų užsienio politikoje nežino net jo kolega užsienio reikalų ministras. Vos spėjęs išsiųsti į Baltarusiją savo „planą-chuliganą“ paversti Astravo atominę elektrinę termofikacine jėgaine, S. Skvernelis nerūpestingai švystelėjo naują idėją – perkelti Lietuvos ambasadą Izraelyje iš Tel Avivo į Jeruzalę.

Labiau personalinį ar, kalbėkime konkrečiai, su dirbančia prezidente ir savo Vyriausybe nederinamą užsienio politikos formavimą sunku būtų įsivaizduoti. Tačiau sunkiausia turbūt patikėti S. Skvernelio pažadu tapus prezidentu ir „valstiečiams“ pralaimėjus 2020 metų rinkimus bendradarbiauti su „rinkėjų pasitikėjimą gavusia politine jėga, kad nebūtų žeminimo, intrigų, trukdymo“.

Rimtai perskaityti tokį pažadą įmanoma tik tarp eilučių, suprantant jį visiškai priešingai. S. Skvernelio „bendradarbiavimas“ tikrai primena reketininkų siūlomą „apsaugą“, kurią reikia pirkti saugantis paties pardavėjo.

Kaip premjeras „bendradarbiauja“, geriausiai žino D. Grybauskaitė, kuri, beje, vis dar yra „rinkėjų pasitikėjimą gavusi politinė jėga“. Su ja jau „bendradarbiauta“ skiriant taip ir nepaskirtus ministrus.

O pastaruoju metu „bendradarbiavimas“ su prezidente pasiekė naują lygį: pasitelkus Petrą Gražulį pateiktas skundas Vyriausiajai rinkimų komisijai. Esą D. Grybauskaitės griežtos pastabos apie S. Skvernelio personalinę užsienio politiką pažeidžia rinkimų taisykles.

Matyt, premjeras nori pasakyti, kad būtų visiškai nesukalbamas prezidentas, jei po 2020 metų Seimo rinkimų Vyriausybę formuotų ne „valstiečiai“. Žadant „bendradarbiavimą“ oponentai iš anksto perspėjami rimtai galvoti, kokiomis politinėmis gėrybėmis jiems gali tekti mokėti už taiką su prezidentu S. Skverneliu.

Tokia pažado „bendradarbiauti“ interpretacija veda ir prie bendresnės išvados apie premjero prezidentinę kampaniją. Regis, S. Skvernelis nusprendė eiti „prezidento-kietuolio“ keliu, sekdamas ne tik savo nekenčiamos D. Grybauskaitės, bet ir jos nekęsto Rolando Pakso pėdomis.

Maištininkas žuvo, šlovė drakonui. Būsimo vaikų krykštavimo prezidentūroje nebegirdėti.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika