Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Pretendento į prezidentus kova su kainomis 

2019 sausio 24 d. 06:00

Saulius Skvernelis pagaliau paskelbė sieksiantis prezidento posto. Viešojoje erdvėje būta daug spėliojimų, ar premjeras tam ryšis, bet numatyti tokį žingsnį buvo galima jau gerokai anksčiau, kai jis pradėjo keistą kovą su maisto produktų kainomis.

Pernai rugsėjį Vyriausybės vadovas pareiškė kviečiantis užsienio prekybos tinklus investuoti Lietuvoje – kvietimai išsiųsti net dvylikai. Kol kas joks tinklas nepanoro to daryti, tikriausiai niekas ir nenorės. O jeigu ir ryžtųsi, ką tai pakeistų? Juk jau atėjo – „Lidl“. Ar S. Skvernelis tikėjosi, kad koks nors investuoti nusprendęs užsienio tinklas būtų pigesnis už „Lidl“?

Paskui buvo skelbiama apie įvairius kitus būdus didiesiems tinklams prispausti – reguliuoti santykius su tiekėjais, riboti darbo laiką, teikti privilegijas mažoms parduotuvėms, mažinti tinklų koncentraciją, reguliariai viešinti kainas. Kai kurie užmojai neįgyvendinti, kitus bandyta taikyti, bet aiškios naudos jie nedavė ir negalėjo duoti.

Kainų viešinimas kol kas ne tiek padėjo pirkėjams susiorientuoti, kiek veikiau sujaukė protus ir sukėlė chaosą, nes kai kurių prekių kainos skyrėsi neįtikimai smarkiai. Iš tikrųjų vienos savaitės kainos skirtinguose tinkluose gali būti laikinos ir neatspindėti realios padėties. Šis viešinimas parodė nebent tai, kad didžiųjų tinklų nelabai galima įtarti tarpusavyje slapta derinant kainas.

Valdžios bandymai mažinti mažmeninės prekybos kainas laisvos rinkos sąlygomis vargu ar apskritai gali būti sėkmingi. Tačiau tokios įvairialypės premjero pastangos rodo, kad esama nemažai noro, kuris bent kiek galėtų būti patenkintas perimant kaimynės šalies prezidento Aliaksandro Lukašenkos metodus. Regis, mūsų herojui itin niežti nagai to imtis, bet, laimė, bent kol kas Lietuvoje toks dalykas neįmanomas. Reikėtų prisiminti, jog dabartinė valdančioji dauguma apskritai linkusi didinti valdžios kišimąsi į visuomenės ir verslo gyvenimą bei griebtis draudimų ir ribojimų politikos.

Antra vertus, galima manyti, kad pats S. Skvernelis supranta kovos su kainomis beviltiškumą, tad tik imituoja veiksmą ir demonstruoja rinkėjams suprantantis jų susirūpinimą. Tai vadinama populistine veikla siekiant dalies visuomenės paramos prezidento rinkimuose. Šiuo požiūriu tokios pastangos suprantamos, nes, kaip rodo apklausos, nemažai gyventojų dideles kainas laiko viena svarbiausių problemų. Taigi kandidatui į prezidentus, bet ne visuomenei, ši parodomoji kova su kainomis gali būti naudinga siekiant didesnio rinkėjų palaikymo.

Tai nereiškia, kad ryškus didžiųjų tinklų dominavimas Lietuvoje nekelia bėdų. Smulkiojo verslo plėtrai tai didelis stabdys – tiek prekybininkams, tiek smulkiesiems gamintojams sunku patekti į didžiuosius tinklus. Ko gero, į Vakarus nuo Lietuvos visoje Europoje nedidelės maisto prekių parduotuvės kur kas labiau išplitusios nei mūsų krašte. Žinoma, kainų tai nemažina, bet pirkėjams yra patogu.

Tačiau Lietuvoje vargu ar įmanomas koks nors proveržis šia linkme – matyt, jau pavėluota. Gruodžio mėnesį tuometis ūkio (dabar – ekonomikos ir inovacijų) ministras Virginijus Sinkevičius pristatė prekybos tinklų koncentracijos žemėlapį, bet kartu pripažino, kad „savaime dominavimas rinkoje nelaikomas pažeidimu“. Juk čia kalbama ne apie vieno ar dviejų tinklų dominavimą, o apskritai visų didžiųjų. Tik neaišku, kokiu pagrindu galima teigti, jog didelis parduotuvių tankis mažina konkurenciją, gal kaip tik priešingai – ją didina.

Tikra Lietuvos bėda yra ne kainos, o pajamų nelygybė, – viena didžiausių Europos Sąjungoje, ir ji pastaraisiais metais tik ryškėja.

Ko gero, didžiausia koncentracija mažiausiame plote yra Vilniaus Pilaitės rajono rytinėje dalyje. Čia tiesiog viena šalia kitos stovi keturios didelės skirtingų tinklų parduotuvės. Žmonėms gana patogu rinktis. Galima grįžti prie jau minėto „Lidl“, nes Pilaitėje veikia ir šio tinklo parduotuvė. Tik visiškai nėra taip, kad „Lidl“ pirkėjų būtų daugiau negu kitose parduotuvėse. Matyt, anaiptol ne visos kainos ten mažiausios, o kai kurių gyventojų galbūt netenkina asortimentas.

Tiesa, yra būdų, kaip valdžia gali paveikti kainų lygį mažmeninėje prekyboje. Jei esama kartelinių susitarimų, juos turi išsiaiškinti ir pažeidėjus bausti Konkurencijos taryba. Nors daugelis žmonių netiki, kad tarp tinklų vyksta tikra konkurencija, įrodymų šiems įtarimams pagrįsti jie neturi. Kainos parduotuvėse nevienodos, tad lyg ir nėra požymių, jog būtų derinamos gausios nupiginimo akcijos.

Kitas būdas paveikti kainas – mažinti maisto prekėms taikomą pridėtinės vertės mokestį (PVM). Deja, tam nėra ryžto. Rugpjūčio mėnesį, kai dalis politikų dar kartą prakalbo apie kai kurių maisto produktų PVM mažinimą. S. Skvernelis tik pasvarstė, kad vieniems patinka mėsa, kitiems – žuvys, o visoms maisto prekėms taikyti mažesnį PVM, kaip yra daugelyje ES valstybių, – ne.

S. Skvernelio kovą su kainomis skatina ir Lietuvos gyventojų požiūris. Visuomenėje ne tik hipertrofuotai suvokiamas maisto kainų augimas, bet ir vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad didžiausia bėda – pernelyg didelės kainos, o ne per mažos pajamos. Žinoma, iš dalies tai lemia lyginimas su Lenkija, kurioje ir kainos mažesnės, ir vidutinė alga didesnė. Be to, Lenkijoje maisto prekėms taikomas 5 proc., o Lietuvoje – 21 proc. PVM. Bet apskritai šis pavyzdys – veikiau išimtis negu taisyklė. Kur Europoje didžiausios kainos? Šveicarijoje ir Norvegijoje. O kur mažiausios? Albanijoje, Makedonijoje, Moldovoje ir t. t. Tačiau šiose šalyse dar labiau skiriasi gyvenimo lygis, nes pajamų skirtumas ten didesnis nei kainų, ir visi žinome, kurioje pusėje yra gerovė.

Viena priežasčių, lapkritį įžiebusių „geltonųjų liemenių“ protestus Prancūzijoje, buvo kainos, tačiau tik tos, kurių augimą lėmė tiesioginiai valdžios veiksmai, – benzino ir ypač dyzelino akcizų padidinimas.

O tikra Lietuvos bėda yra ne kainos, bet pajamų nelygybė, – viena didžiausių Europos Sąjungoje, ir ji pastaraisiais metais tik ryškėja.

Laimantas Jonušys yra vertėjas, literatūros kritikas

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika